Laikinosios sostinės avalynės gamintojai: ištakos ir aktualijos

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje pristatoma nedidelė, bet informatyvi paroda "Laikinosios sostinės avalynės pramonė", skirta Laikinosios sostinės metams.

Kuris seniausias?

Seniausi avalynės fabrikai Kaune mena dar caro laikus. Į seniausiojo titulą pretendavo dvi įmonės. Visose Giršos Leibos Falkovskio fabriko reklamose tarpukario spaudoje jis vadinamas pirmuoju avalynės fabriku Lietuvoje. Fabrikas tikriausiai buvo įsteigtas 1898 m., nors kai kuriose reklamose teigiama, kad ši įmonė gyvuoja nuo 1850 m., tai yra, dar negimus tikėtina vieninteliam šio avalynės fabriko savininkui. Informacijos apie tai, kad G.L.Falkovskis paveldėjo ar perėmė iš ko nors šį fabriką, nerasta.

Kitas senas avalynės fabrikas buvo Teodoro Šeino (vokiečių kilmės fabrikanto, kai kur vadinamo Teodoru Šėnu). Šio fabriko, iš pradžių pasivadinusio "Nemus", reklamoje teigiama, kad jis įsteigtas 1892 m., taigi anksčiau, negu G.L.Falkovskio fabrikas, jei atmesime nerealią jo įsteigimo datą (1850 m.). "Nemus" fabriko savininkui jo įsteigimo metu buvo 24-eri. Fabrikui persikėlus iš Laisvės al. 23 (dabar Laisvės al. 39) į Laisvės al. 32 (dabar Laisvės al. 46), ten pat įsikūrė ir jo parduotuvė. 1933-iaisiais Šeinai iš P.Stakelės įsigijo avalynės dirbtuvę "Sportas" Kauno senamiestyje, Gardino g. 63 (sklypas netoli miesto ligoninės, dabar Muitinės g. 6, 6A). "Nemus" nebeliko, o įsigytą avalynės dirbtuvę "Sportas" perėmė T.Šeino sūnus Fridrichas (dar vadinamas Fricu). Laisvės al. 34 fabrikas turėjo savo avalynės krautuvę (prieš tai tuo pačiu adresu buvo įsikūręs elektromechaninis avalynės fabrikas "Oda"), taip pat pavadintą "Sportas". Pavadinimą nulėmė gamybos specifika. "Nemus" dar siuvo ir moteriškus batelius bei kitą avalynę, o "Sportas" specializavosi batų pačiūžoms ir slidėms gamyboje.

Buvo rašoma, kad su tokia avalyne vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo.

Viliojo kaina, ne kokybė

G.L.Falkovskio avalynės fabrikas per visą jo veikimo laikotarpį buvo įsikūręs vienoje vietoje, Kęstučio g. 38 (dabar – Kęstučio g. 60 ir sklypas už jo), taip pat turėjo savo krautuves (iš pradžių tik Laisvės al. 43 (dabar Laisvės al. 77, parduotuvė "Bags & More"), o nuo 1925 m. ir Vilniaus g. 10).

Fabrikas gamino vyriškus ir moteriškus batus, batelius, pusbačius, basutes, sandalus, šlepetes, avalynę vaikams, sportinę ir pliažo avalynę. Negamino tik kaliošų, bet jais taip pat prekiavo, buvo atstovu žymių firmų "Hutchinson" Paryžiuje ir "Rezinotrust" Rusijoje.

Fabriko firminėse parduotuvėse buvo prekiaujama tiek savo, tiek žymių užsienio firmų (Paryžiaus, Vienos, Rusijos) avalyne. Kaune konkuravo su "Salamander", Šiaulių "Bato", akcinės bendrovės "Treugolnik", brolių Visgirdiškių ir kitomis parduotuvėmis, prekiavusiomis avalyne.

Didelę konkurenciją bandė įveikti žemomis avalynės kainomis (30–40 litų, priklausomai nuo modelio, medžiagos) ir akcijomis. Šiek tiek brangesni buvo tik kai kurie chromuotos avalynės modeliai (pvz., "Džimmi") tiek vyrams, tiek moterims. Beje, kai kurių modelių moteriški pusbačiai ir vadinamieji luoteliai (laiveliai) buvo net pigesni, negu atitinkama vyriška avalynė. Tik elegantiški aukštakulniai luoteliai buvo šiek tiek brangesni (pvz., brangiausi moteriški zomšiniai luoteliai 1925 m. kainavo 43 litus, o brangiausi vyriški rudi "Džimmi" batai – 46 litus, vyriški lakuoti pusbačiai 45 litus).

Nors G.L.Falkovskio fabriko batų kaina (ypač akcijų metu) dažnai buvo mažesnė už kitų prekiautojų arba bent jau ne didesnė, šis fabrikas ne visuomet garantavo batų kokybę. Buvo skundų dėl odos apdirbimo (batai keitė spalvą) ir kitų defektų. Vienas 1931 m. skundas net pasiekė teismą ir savininkas buvo nubaustas penkiomis paromis arešto ir 1 500 litų pinigine bauda, taip pat pirkėjai buvo priteisti 25 litai (jos pirktų per išpardavimą batelių kaina).

300 porų per parą

Dar vienas avalynės fabrikas buvo įsikūręs K.Donelaičio gatvėje. 1926 m. K.Donelaičio g. 41 (dabar K.Donelaičio g. 81, buvęs kieme, dabar neišlikęs pastatas) Izraelis Kapulskis ir Abramas Videsas įsteigė avalynės fabriką "Era".

Jis buvo įkurtas perkėlus iš Senamiesčio 1926 m. įsteigtą avalynės dirbtuvę. Buvęs brolių Fainbergų kartonažo fabriko pastatas pagal inžinieriaus N.B.Joffės projektą buvo pritaikytas avalynės fabrikui. 1927 m. lapkritį nuomos sutartimi fabriko savininku tapo Peisachas Nemerzelis, buvęs jo direktoriumi visą tolesnį fabriko veikimo laiką.

Fabriko "Era" batų asortimentas buvo didelis, per parą pagaminama iki 300 porų avalynės. Tačiau jis nebuvo modernus ir ilgainiui neatlaikė konkurencijos. Fabriko geriausias laikas buvo 1928 m., kai jo gaminiai buvo įvertinti sidabro medaliu septintojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. 1930 m. fabrikas Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje nedalyvavo, o 1933 m. nutraukė veiklą.

Kaliošų pionieriai

Tais pačiais 1933 m. įsteigtas dar vienas avalynę gaminęs fabrikas. "Inkaras" užpildė tą rinkos dalį, kurią iki jo įsteigimo buvo užėmę gamintojai iš užsienio: gumine avalyne iki tol prekiavo tik žymių užsienio firmų atstovai Lietuvoje arba čia įsikūrę tų įmonių filialai. "Inkaras" pradėjo gaminti kaliošus, guminius batelius, sportinę avalynę ir kitus dirbinius iš gumos bei sėkmingai konkuravo savo gaminiais su užsienio firmomis.

1932 m. rugsėjo 27 d. buvo padėtas šio fabriko kertinis akmuo, o 1933 m. birželį jis pradėjo darbą. Fabriką pastatė tarptautinė kompanija, kurios centrinė būstinė buvo Londone (projektas inž. techn. B.Helcermano), o jo steigėjais buvo žydų tautybės Latvijos ir Lietuvos piliečiai. "Inkaras" reklamavosi, kad jų gaminiai žymiai pigesni už atvežtus iš užsienio, o kokybe niekuo jiems nenusileidžia.

Fabriko firminis ženklas "Inkaras" turėjo būti tarsi kokybės garantas, užtikrinantis, kad su tokia avalyne bus nebaisios nei rudens darganos, nei žiemos šalčiai. Buvo rašoma, kad su tokia avalyne vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo. 1933 m., siaučiant tarptautinei finansų krizei, vienu iš "Inkaro" direktorių bei savininkų tapo ekonomistas, buvęs Seimo narys ir finansų ministras Petras Karvelis, padėjęs fabrikui šiuo sunkiu metu.

Gamybai trukdė konfliktai

Fabriko administracija nepasižymėjo gerais santykiais su darbininkais, P.Karveliui ne kartą teko slopinti jų nepasitenkinimą dėl darbo užmokesčio ir kitų dalykų. 1936 m. buvo vengiama sumokėti darbininkams už priverstinę fabriko prastovą dėl potvynio. Darbininkų nepasitenkinimas dar išaugo sužinojus, kad kaip tik tuo metu vienas fabriko savininkų, Latvijos pilietis Michelis Šragė, nusipirko iš JAV jachtą už 20 tūkst. litų. Jachta, "Lietuvos naujienų" žurnalisto liudijimu, buvusi prabangiausia visoje Lietuvoje. Vis dėlto, įsikišus Darbo rūmams ir tarpininkaujant P.Karveliui, šį konfliktą pavyko taikiai užglaistyti.

1937 m. fabrikas atidarė du naujus skyrius. Viename jų pradėti gaminti audiniai batų pamušalams, kuriuos iki tol pirkdavo iš kitų įmonių. 1937 m. rugsėjo pabaigoje, Vilijampolės šaulių namuose, taip pat atidarytas "Inkaro" darbininkų klubas, šiek tiek pagerinęs darbininkų poilsio sąlygas. Tačiau iškilo nauja problema.

Šalia "Inkaro" buvo pastatytas "Gumos" fabrikas ir dalis darbininkų, suvilioti didesnio uždarbio, perbėgo ten. "Inkaro" fabriko administracija šią problemą bandė spręsti netinkamomis priemonėmis. Darbininkai buvo verčiami pasirašyti sutartis, pagal kurias pasirašiusiems dvejus metus buvo draudžiama pereiti į konkurentų įmonę ir išduoti jiems gamybos paslaptis. Nepasirašę šių sutarčių darbininkai pasiskundė Darbo rūmams, o pastarieji perdavė jų skundus Vidaus reikalų ministerijai.

"Inkaro" ir "Gumos" konkurencija dar išaugo, kai vienas darbininkas, perbėgęs į "Gumą", laimėjo "Inkaro" prieš jį iškeltą bylą. Dėl šio precedento ir dėl geresnio darbininkų skatinimo "Gumos" fabrike, "Inkaro" darbininkų perbėgimų į "Gumą" dar pagausėjo. Nors tai nesumažino "Inkaro" darbininkų skaičiaus, 1939 m. jų vis dar buvo daugiau kaip 800, bet naujai priimamus darbininkus reikėjo apmokyti, o patyrę kadrai, suvilioti premijų, pavyzdingai įrengtų prausyklų ir kitų dalykų, kurių dabar jau nepatikrinsi, padėjo "Gumai" per trumpą laiką tapti stipriu "Inkaro" konkurentu.

1940 m. abu fabrikai jau išmoko veikti kartu ne tiek konkuruodami, kiek vienas kitą papildydami. "Inkaras" didino įvairių gumos dirbinių asortimentą, o "Guma" gamino vis daugiau avalynės. 1940 m. šio fabriko reklama liudijo, kad fabriko gaminius iš gumos papildė ir odinė avalynė.

Užgožta istorija

"Guma" tapo rimtu konkurentu ir 1934 m. įsteigtam brolių Šajos ir Mordhelio Gothelfų avalynės fabrikui "Lithuania". Fabrikas "Lithuania" tarpukariu dar nebuvo toks didelis ir pajėgus, kokį mes įsivaizduojame dėl jo sovietinio laikotarpio įvaizdžio. Didesnė fabriko plėtra įvyko tik 1940 m., kai užėjus sovietams broliai Gothelfai "su Dievo pagalba" išstūmė šalia buvusį "Florance" kosmetikos ir parfumerijos fabriką bei kitas smulkesnes įmones. Tada "Lithuania" įsikūrė visame sklype iki buvusio "Florance".

Iš Laikinosios sostinės laikus menančio šio fabriko paveldo išlikęs tik vienas pastatas su pypkeę traukiančiu senoliu ant sienos. Laikinosios sostinės avalynės pramonę, deja, mena tik šis apleistas pastatas, gyvenamasis namas G.L.Falkovskio fabriko sklype ir "Inkaro" fabriko pastatų likučiai.

Kitų avalynės fabrikų, dirbtuvių pastatai arba neatpažįstamai pasikeitę, arba jų visai neliko ("Gumos" fabriko atvejis). Tiesa, pastaruoju metu į gamybą sugrįžta senieji "inkariukai", sportinė avalynė, atgaivinanti prisiminimus apie legendinį "Inkarą", deja, ne laikinosios sostinės, o sovietinį. Iki šiol veikiantį AB "Lituanica" su senuoju avalynės fabriku "Lithuania" taip pat sieja daugiau sovietinio laikotarpio prisiminimai apie prie Kauno pilies veikusį fabriką, o ne laikinosios sostinės tradicija, kuri vis dar lieka nepažinta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Alvydas

Alvydas portretas
Pirmuoju sovietmečiu nacionalizuota įmonė įteisinta "Lituanica" vardu, tuo vardu ji veikė ir atstatyta po karo. 1953 - 1988 m. veikė "Raudonuojo spalio" pavadinimu, vėliau gražintas senasis, 1940 m. pavadinimas. Dėl pavadinimo, tai fabriko savininkai jį įregistravo "Lithuania" vardu, "Lituanica" registruoti nebuvo leista, motyvuojant, kad anksčiau registruota amžinoji plunksna "Lituanica" (o iš tikrųjų manyta, kad įmonės savininkai nelabai tinka atstovauti tą vardą), bet 1938 m. pasigamintas įmonės antspaudas su "Lituanica", nors fabriko dokumentuose ir toliau liko pavadinimas "Lithuania" ir tik prie sovietų jau atsirado blankai su "Lituanica".

Alvydas

Alvydas portretas
Tai sovietmečiu buvo Lituanika, o Laikinojoje sostinėje tiek reklamose, tiek ant fabriko firminių blankų buvo Lithuania.

nespankit

nespankit portretas
kokia dar lithuania-fabrikas vadinosi lituanika,o sovietiniais laikais raudonasis spalis
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių