Tiesa, ne tik klasikinėje, tačiau populiariojoje ar džiaze šie kitokie. O iš kur jie atsirado, neaišku. Tiesiog susiklostė per daugybę metų iš įvairių tradicijų, ir dabar tikriausiai retas kuris teikiasi juos kvestionuoti. Šįkart ne apie tai, o apie vieną iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų, kuris buvo taip ir pavadintas – "Koncertiniai ritualai".

Jį Kauno valstybinėje filharmonijoje rugpjūčio 19 d. surengė suomių kolektyvas "Saimaa Sinfonietta". Jiems talkino lietuviai – dirigentas Vytautas Lukočius, kuris yra ir šio orkestro meno vadovas, bei pianistas Daumantas Kirilauskas. O toks pavadinimas – ne todėl, kad reikėjo griežtai laikytis visų klasikinio koncerto ritualų, priežastis paprastesnė: skambėjo suomių kompozitoriaus Kalevi Aho kūrinys pavadinimu "Koncertiniai ritualai" (Simfonija Nr. 14 orkestrui, džembei ir darabukui), kuriame perkusija grojo Jani Niinimäki.

Filosofija su polėkiu

"Saimaa Sinfonietta" įdomus ne tik tuo, kad jam vadovauja lietuvis – tai pats mažiausiais Suomijos orkestras. Tiksliau, orkestrėlis. Jame – vos keturi smuikai, du altai, dvi violončelės, kontrabosas ir keletas pučiamųjų. Mažai, tačiau yra visa tai, ko reikia simfoniniam orkestrui. Jis buvo įkurtas prieš šimtą metų, tačiau vis dar gyvuoja ir aktyviai koncertuoja. Vieta, kurioje jis įkurtas – Lapenrantos miestelis, įsikūręs Saimos ežero pakrantėje. Iš ten – ir pavadinimas "Saimaa Sinfonietta".

Orkestras labai aktyvus šiuolaikinės muzikos pasaulyje, dalyvauja ir populiariosios muzikos projektuose. Žodžiu, "Saima Sinfonietta" įdomus pirmiausiai kaip reiškinys – juk sunku įsivaizduoti kokio nors mažesnio Lietuvos miesto orkestrą, išsilaikiusį visą šimtmetį ir grojantį šiuolaikinę muziką. Tačiau Suomija jau ne kartą įrodė, kad klasikinės muzikinės kultūra joje yra itin puoselėjama – juk ten kone kiekvienas miestelis turi savo chorą, kad ir mėgėjišką.

Tam, kad groja įvairią muziką, "Saimaa Sinfonietta" įrodė ir tąkart Kaune. Orkestras mažytis, tad ir koncertas buvo pradėtas mažyčiu kūriniu – Josepho Haidno Simfonija Nr. 22, Es-dur, pavadinimu "Filosofas". Tai ankstyvasis J.Haidno opusas, parašytas jam tarnaujant Esterhazių dvare, nedidelei atlikėjų sudėčiai, tad puikiai tiko ir šiam suomių orkestrui. Pavadinimas "Filosofas" – ne todėl, kad kūrinys skatina mąstyti apie gyvenimo prasmę, atvirkščiai, jis lengvo turinio ir žaismingas. "Filsofas", nes pirmojoje dalyje itin aktyviai diskutuoja melodija ir kontrapunktas. Kita vertus, tai dar ankstyvojo klasicizmo pavyzdys, tad tokia muzika reikalauja tikslios precizikos – tai  buvo akivaizdu ir atliekant "Saimaa Sinfonietta", kuri tuomet puikiai derėjo su žaismingumu.

Tačiau tokia tarsi nerimta muzika tebuvo tik įžanga į kur kas sudėtingesnę programą: toliau klausytojai išgirdo Jeano Sibeliaus "Suite Mignonne" op. 98a – tai duoklė suomiškai kultūrai, nes iš ten atvyko orkestras. Tai romantiškos stilistikos kūrinys, gerokai skyręsis nuo prieš tai buvusiojo. Ir tai buvo akivaizdu ne tik pačiame kūrinyje, bet ir klausant jį.

Pagrindinis akcentas

Pirmąją dalį vainikavo šiuolaikinis kūrinys – jau minėtas suomio Kalevi Aho "Koncertiniai ritualai", kuris tapo ir  paties koncerto pavadinimu. Ne be reikalo – tai buvo pats ilgiausias ir sudėtingiausias vakaro opusas, kai kuriems klausytojams tikriausiai tapęs kone išbandymu. Galima sakyti, viso koncerto akcentas. Mat pats K.Aho yra žinomas kaip itin didelių kūrinių mėgėjas, tad ir šį grojant atlikėjų sudėtis nebuvo didelė, tačiau trukmės prasme tai galingas opusas.

Šią simfoniją kompozitorius rašė orkestrui ir mušamiesiems – džembei ir durabukui (atlikėjas Jani Niinimäki), kurių nėra klasikinės europietiškos perkusijos sąraše. Kompozitorius teigia, kad europietiškieji jam pabodę, tad pabandė sukurti kūrinį egzotiškesniems. Neaišku, ar tai tikrai pasiteisino – kūrinys gana akademiškai europietiškas, tad šie dažniausiai su temperamentingais egzotiškais ritmais siejami instrumentai šalia kamerinio orkestro skambėjo gana keistokai, galbūt nelabai organiškai. O ir buvo akivaizdu, kad pats perkusininkas J.Niinimäki yra klasikinės muzikos puoselėtojas.

Kartais atrodė, kad orkestras groja sau, o mušamieji sau – tarsi skirtingos planetos suktųsi savo orbitose. Pradžiugino, kad, nepaisant šio aspekto, kūrinys skambėjo labai solidžiai ir šiuolaikiškai, nebuvo jokių romantizavimo užuominų (tai, deja, atsitinka gana dažnai atliekant XX a. kūrinius) ir tai rodo aukštą orkestro lygį.

Kitokios spalvos

Tikriausiai labiausiai intriguojanti buvo antroji koncerto dalis, kurioje skambėjo žymiojo džiazo pianisto Armando Anthony (Chic Corea) Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1. Mat koncertas – klasikinis, o Chic Corea – džiazo korifėjus. Ir tikriausiai net ne visi jo paties gerbėjai žino, kad šis parašė simfoninį opusą.

Kaip teigia pats autorius, Koncerto fortepijonui įkvėpėjas – Wolfgangas Amadeus Mozartas. Tačiau šį atpažinti galima tikriausiai tik formos prasme: kūrinys parašytas klasikine trijų dalių (greita–lėta–greita) forma, o fortepijonas tvarkingai ir žaismingai kalbėjosi su orkestru, lygiai taip, kaip ir W.A.Mozarto muzikoje.

Tačiau muzikinė kalba – toli gražu ne klasikinė, nors ir labai tvarkinga – viduriukas tarp džiazo ir W.A.Mozarto. O visame muziknyje audinyje gražiai suposi žymioji "Spain" tema. Įdomu buvo sekti ne tik muzikinį audinį, bet ir jo atlikimą – regis, taip gerai jį galėjo atlikti tik D.Kirilauskas, kuriam, akivaizdu, džiazo stilius tikrai nėra svetimas, tačiau užaugo jis auklėjamas pagal klasikinės muzikos tradiciją. Tą įrodė ir paties sukurtas kūrinėlis, kurį paprašytas jis vėliau pagrojo bisui.

Pianistas organiškai suderino du skirtingus muzikinius pradus: puikiai atsispindėjo klasikinė forma, gražus dialogas su orkestru, kartu ir improvizaciniai momentai, nors ir suvaldyti bei santūrūs. Ir orkestras čia pasirodė puikiai, tik, tiesa, šiek tiek kliuvo perkusininkas, kuriam įvaldyti ispaniškus ritmus sekėsi gana sunkiai, ypač momentus, kai ritmą teko ploti rankomis.

Tokie skirtingi ir įdomūs buvo šie "Koncertiniai ritualai" Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kartais žaismingi, kartais rimti. Kartais akademiški, kartais džiaziški. Nuo J.Haydno iki Chick Corea, tad, sakytume, labai stilingi. O visų svarbiausia – įrodė, kad šalia didžiųjų klasikinių opusų visuomet egzistuoja tokie, kurie koncertų salėse skamba rečiau. Juk muzikos pasaulis be galo platus, o koncertiniai ritualai ne visuomet turi būti vienodi.