Komiksai: nuo „Paršiuko Čiuko“ iki holokausto

Prieš keletą metų menotyrininkas Ernestas Parulskis apgailestaudamas pastebėjo: "Lietuvoje tokia situacija ir liks – komiksai jau nebetaps kultūros dalimi." Vidutiniam statistiniam kraštiečiui komikso vardas dar ir šiandien pirmiausia asocijuojasi su "Paršiuko Čiuko" karikatūromis vaikiškuose žurnaluose ar humoristine "Šluotos" epocha.

Organizacija "Kitokia grafika" jau kurį laiką bando lietuviams praskinti kelią tamsiame komiksų miške. Ar ši misija – įmanoma? Apie tai – pokalbis su "Kitokios grafikos" direktore Agne Smoliene, su kuria susitikome neseniai Kauno galerijoje POST atidarytoje komiksų skaitykloje.

– Kaip komiksų miške atsidūrėte Jūs?

– Kai paėmiau pirmąsias užsienietiškų komiksų knygas, pajutau, kad apčiuopiau intriguojantį siūlo galą. Vyniojant jį po truputį atsivėrė naujas ir nuostabus komiksų pasaulis. Pradėjau karštligiškai siųstis knygas, įvairiomis progomis ir be jų dovanoti artimiesiems – kad tik būtų ko naujo paskaityti. Vis susitikdavome su draugais, kurie taip pat domėjosi komiksais, dalydavomės savo atradimais. Iš tokių susitikimų radosi bendras noras pasauliniu komiksų paveldu pasidalyti su kitais. Didysis planas buvo išleisti klasiką – Arto Spiegelmano "Maus" ir Marjane Satrapi "Persepolį", bet pirmiausia pradėjome nuo vakarėlio, kuriame rinkome aukas viešajai įstaigai "Kitokia grafika" įkurti. Tąkart reikiamą sumą surinkome ir sėkmingai egzistuojame jau trečius metus.

– Kuo užsiima "Kitokia grafika"?

– Pirmiausia siekiame komiksų kultūrą skleisti Lietuvoje – išleidome minėtas dvi komiksų klasikos knygas, surengėme penkias tarptautines parodas ir daugybę komiksų dirbtuvių, pradėjome leisti ziną "Still Without Name", atidarėme komiksų skaityklą Kaune. Taigi galima sakyti, kad per šituos metus komiksų kultūra tapo kažkiek pažįstama Lietuvoje. Vis dar neišpildyta lieka kita mūsų svajonė – gabiems piešėjams iš Lietuvos patekti papulti į tarptautinį komiksų pasaulį. Prieš porą metų Taline kartu su kitomis 10 Europos valstybių įkūrėme komiksų sąjungą CUNE (Comics Union of Northern Europe – angl.). Kartkartėmis visi susitinkame, keičiamės idėjomis. Šiuo metu veikia CUNE komiksų menininkų rezidencijų programa, kuri būtų puiki proga lietuvių piešėjams pamatyti pasaulio. Deja, menininkai iš Lietuvos nedega noru dalyvauti.

– Pirmoji komiksų skaitykla įsikūrė Vilniuje. Visai neseniai – ir Kaune. Vadinasi, šis žanras tampa vis pupuliaresnis?

– Prieš kelerius metus Vilniuje pradėtas rinkti komiksų knygas neseniai perkėlėme į Kauną. Iš nedidelės skaityklėlės ji tapo solidžia skaitykla. Šiuo metu ča yra daugiau nei 200 knygų. Dauguma jų įsigijome patys, tačau nemažą dalį paaukojo žmonės. Skaitytojų ratas vis augo, o jų dovanotos knygos nebetilpo į lentynas. Vien tai rodo, kad komiksais besidominčų žmonių yra ir jų daugėja.

– Kiek populiarūs komiksai pasaulyje?

– Iki šiol ginčijamasi, kas yra komiksų gimtinė – JAV ar Prancūzija. Komikso žanras atsirado XX a. pradžioje, tačiau nuolat tobulėjo, keitėsi. Šiandien matome: komikso raiškai ribų nėra. Svarbu sukurti įdomią istoriją, o kaip ją perteiksi – autoriaus profesionalumo, originalumo ir fantazijos klausimas. Kalbant apie leidybą, šiuolaikinis komiksas vis dažniau išsilaisvina iš langelių, suardo tradicinę formą, įprastą skaitant paprastą tekstą – iš kairės į dešinę ir žemyn. Komiksų situacija kitų menų atžvilgiu irgi keičiasi. Kai kuriose šalyse komiksai tampa oficialia meno rūšimi, pripažįstama kultūros ministerijos ir dažnai vadinama devintuoju menu. Dar neseniai niekas netikėjo, kad komiksas įžengs ir į prestižinių galerijų bei muziejų sales – tai matome šalyse, kuriose komiksai turi gilesnes tradicijas.

– O koks yra lietuviškas komiksas?

– Liūdna, bet neturime nei komiksų leidybos, nei vartojimo tradicijos. Viliamės, kad situacija po truputį keičasi. Prisimenu, viename seminare Stokholmo komiksų bibliotekos vadovė pasakė: "Ančiukas Donaldas mus žudo!" Тą patį galėčiau pasakyti apie "Paršiuką Čiuką", kurio stereotipas žudo visas geriausias intencijas supažindinti žmones su komiksais kaip rimtu žanru, gvildenančiu aktualias ir svarbias temas.

Knygų mugėse sulaukiame ne vieno pikto žvilgsnio, pasiūlę pirkti grafinį romaną "Maus", pasakojantį apie holokaustą. Kažkodėl žmonėms iš karto atrodo, kad mes šaipomės iš tokių rimtų temų. Tad kol minėtasis lietuviškas komiksas su visais savo stereotipais mūsų neužsmaugė, stengiamės aplink save suburti talentingus iliustratorius, kurie galėtų sukurti lietuvišką komiksą. Aišku, be finansavimo esame įstrigę vietoje, nes valstybiniai fondai kol kas, kaip ir visuomenė, rimtai nežiūri į mūsų propaguojamą žanrą.

– Taigi galime sakyti, kad komikso žanras Lietuvoje nėra gerai žinomas. Kokios jo ištakos čia?

– Lietuvoje komiksų kultūra gimė tarpukariu, o jos pradininku yra laikomas spaudos dailininkas Jonas Martinaitis. Lietuvoje komiksas yra labiausiai siejamas su karikatūros žanru ir humoristiniais komiksais, spausdintais "Šluotoje" Tik atgavus nepriklausomybę Kaune pasirodė fantastinis komiksų žurnalas "Bus daugiau". Ironiška, bet daugiau numerių neišėjo. Šiandien komiksų kultūra Lietuvoje – dar baltas lapas. Labai norėtųsi, kad jis būtų pradėtas pildyti kokybiškai. Atsiradus komiksų rinkai, galbūt atsirastų ir lietuviškas stilius.

– Jūsų skaityklos lentynose – daug aktualiomis ir jautriomis temomis kalbančių knygų. Kuo komikso žanras yra patrauklus kalbėti rimtomis temomis?

– Mes turime tikrai nemažai komiksų, pasakojančų skaudžias politines, istorines, asmenines istorijas: apie holokaustą, Palestinos konfliktą, nacistinę Vokietiją, berniuką, sergantį vėžiu, merginą, išgyvenančą Irano revoliuciją, ir daugelį kitų. Žinoma, nesame nuobodūs, turime ir šmaikščių leidinių. Lietuviškai perleidome du grafinius romanus – "Persepolį" ir "Maus". Pirmoji knyga – autobiografinė, pasakojanti iranietės merginos istoriją, kuri dėl Islamo revoliucijos yra nubloškiama į Europą. "Maus" – be abejonės, vienas žymiausių grafinių romanų, už kurių autorius pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Knygos autorius A.Spiegelmanas pasakoja holokaustą išgyvenusio savo tėvo, Lenkijos žydo, gyvenimo istoriją.

Mūsų svajonė – "Maus" ir "Persepolį" matyti ne tik mūsų skaitykloje, bet ir Lietuvos mokyklų bibliotekose. JAV mokyklose "Maus" jau yra skaitomas istorijos pamokose. Neseniai vienoje JAV valstijoje moksleiviai išėjo į gatves reikalaudami gražinti "Persepolį" į studijų programą. Ir jie laimėjo. Manau, Lietuvos mokyklos taip pat laimėtų, įsileidusios komiksą pas save.

– Kaip patartumėte, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su komiksu?

– Geriausiai nuo romano žanro. Klasikinių komiksų stiprybė – įdomi istorija. Dažnai žmonės sako, kad nežino, kaip reikia skaityti. Jei tai nėra koks nors eksperimentinis komiksas ar japonų manga, skaityti reikia įprastai – iš kairės į dešinę, tuomet pereiti į apatinius paveikslėlius. Žmogaus smegenys pačos užpildo spragą esančią tarp paveikslėlių. Beje, tokiu pačiu pricipu veikia ir kinas. Galiu patvirtinti: kai komiksas įtraukia, intuityviai pajauti, kaip reikia jį skaityti ir išgyventi.

Grafinis romanas apie holokaustą

Žymaus dailininko Arto Spiegelmano (g. 1948) grafinis romanas "Maus" yra pelnęs prestižinę Pulitzerio premiją, ji išversta į 20 kalbų, įtraukta į universitetų ir mokyklų studijų programas.
"Santūrus, jaudinantis ir paprastas triumfas. Neapibūdinamas ir neįmanomas išreikšti geresne forma nei komiksai"; "Mažais paveikslėliais papasakotas epas"; "Sukrečiantis meno kūrinys" – taip romaną yra apibūdinę didžiausi JAV dienraščiai.

A.Spiegelmano romane keliami klausimai neapsiriboja Antruoju pasauliniu karu. Jis apmąsto ir daugeliui savo amžininkų rūpimas problemas: mišrias santuokas, kartų konfliktus, savirealizaciją, bandymą derinti kalbos formą ir turinį.

Romano kalba – ypač svarbi. A.Spiegelmano tėvas Vladekas kalba netaisyklinga anglų kalba. Atvykęs į JAV, jis ten nepritapo, taip iki galo ir neišmoko kalbos, ir vos prasižiojęs yra kaipmat atpažįstamas kaip lenkų žydas. Perėjęs karą ir kraštutinės atskirties patyrimą, dabar jis pats tiek sąmoningai, tiek pasąmoningai siekia atskirties nuo jam įtartinos ir nesuprantamos visuomenės, ir tai perteikia jo kalba.

Autoriui šiai knygai parašyti prireikė 13 metų. Ją išleidęs A.Speigelmanas padarė didžiulę įtaką komiksų kultūros sklaidai ir šiam žanrui, kaip rimtai kultūrinės išraiškos formai, populiarinti.