– Kaip ir kodėl radosi idėja statyti dokumentinį filmą tremties tema? Gal paakino filmo pagal Rūtos Šepetys romaną "Tarp pilkų debesų" sėkmė? – paklausėme B.Andrukaitis.

– Meninio filmo "Tarp pilkų debesų" sėkmė neturėjo įtakos mano sprendimui. Svarbiausias akstinas buvo tai, kad eiliniai kanadiečiai labai mažai žino apie stalinizmą ir apie vieną iš to nusikalstamo režimo padarinių – įvairių tautybių žmonių trėmimus į Sibirą. Apie tai nekalbama ir mokyklų vadovėliuose. Stalinas Kanadoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, vadinamas sąjungininku. Tad suprantama, kad filmas "Tarp pilkų debesų", kuriame menine kalba parodyti stalinizmo baisumai, Vakaruose kai kam padarė sprogusios bombos įspūdį. Mano siekis – stilizuota, bet tikslia dokumentine kalba papasakoti konkrečias tremtinių istorijas, jų gyvenimą iki išvežimo iš tėvynės ir po to.

Filmo genezė – mano pirmas apsilankymas Lietuvoje 2012 m. Kaunietis istorikas Arūnas Borisas tada pateikė man virš 300 tremtinių iš Šakių rajono, Slavikų miestelio sąrašą, kurio net 40 proc. sudarė vaikai. Nustebino ir tai, kad net septyniolikos žmonių pavardės sutapo su manąja. Kita vertus, stebėtis nereikia – mano tėviškė yra būtent Slavikuose, prie Šešupės. Tas tremtinių sąrašas mane sujaudino ir paskatino pasidomėti šia tema giliau. Štai taip kilo mintis sukurti dokumentinį filmą minėta tema. Jo darbinis pavadinimas yra "Paminklas", tačiau aš abejoju, ar jis išliks.

Skirmantė Cairns.

– Kas sugulė į filmo scenarijų, kas jo autorius? Kur buvo filmuojama?

– Filmas neturi specialaus scenarijaus – aš pati sugalvojau dokumentinį pasakojimą apie tremtį ir ta prasme esu šio dokumentinio pasakojimo autorė. Tačiau kartu noriu pabrėžti, kad filmo kūrimas yra kolektyvinis darbas. Labai daug nuveikė mano asistentė Skirmantė Cairns, atlikusi nemažą dalį tyrinėjimų, vertėjavusi, dirbusi archyvuose, dariusi interviu. Didžiulį atsakingą darbą dabar daro talentinga montažo režisierė Audinga Kučinskaitė, gyvenanti Anglijoje. Jos gebėjimai, talentas turės didžiulės įtakos filmo kokybei, įtaigumui. Mūsų operatorius Artūras Goloburdo, Kanadoje gyvenantis lietuvis, sugebėjo nufilmuoti Kvebeke tokius vaizdus, kurie, mano nuomone, bus labai svarbūs mūsų dokumentiniame pasakojime. Labai esu dėkinga ir savo bendradarbei Ramunei Rakauskaitei, daug nuveikusiai kuriant filmą: ji atliko specialius tyrimus, darė interviu. Džiaugiuosi ir puikiu operatoriaus Povilo Baltino, filmavusio kelis interviu Vilniuje, darbu.

Kalbėdama apie Sibirą, stalinizmą ir komunizmą tikiuosi, kad filmo auditorija Kanadoje supras, jog Sovietų Sąjunga nebuvo kažkokia romantiška lygiateisių žmonių šalis, kokią ją įsivaizdavo daugybė Vakarų intelektualų.

Mes tik ką baigėme filmuoti. Tą darbą darėme nuo 2015-ųjų, kiekvienais metais filmuodami po truputį. Filmavome daugelyje vietų: Slavikuose, Gelgaudiškyje, kur gyvena keturi buvę tremtiniai, kilę iš Slavikų. Filmavome ir Ireną Saulutę Špakauskienę Vilkaviškio geležinkelio stotyje, ant geležinkelio bėgių, bei Naujoje Vilnioje, gyvuliniame vagone. Filmavome ir archyvuose, Tremtinių namuose, kur įsikūrę nemaža tremtinių, ir Nemenčinėje, kur gyvena žydų kilmės tremtinys. Filmavome ir Kauno apylinkėse, ir Kvebeko (Kanada) regione.

– Ar bus filme aktorių, ar filmuoti tik tremtiniai?

– Visi pagrindiniai personažai yra tremtiniai, ištremti į Sibirą skirtingais metais, skirtingo amžiaus. Dauguma jų trėmimų metu buvo vaikai ar paaugliai. Ir ištremti jie buvo dėl skirtingų priežasčių. Per jų pasakojimus, nuotraukas noriu parodyti sovietinės sistemos brutalumą ir absurdiškumą. Taip pat man buvo svarbu parodyti ne lietuvių kilmės tremtinius. Todėl filmavome ir 1941 m. žydų bei lenkų tremtinių pasakojimus.

– Kaip ir kodėl į jūsų akiratį pateko berniukas Rapolas Garnys? Koks bus jo vaidmuo filme?

– Šis filmas neturi tradicinės dokumentinio filmo formulės, kai apsiribojama interviu, senomis fotografijomis, archyvine medžiaga, pasakotojo balsu. Bandau perteikti tremtinių patirtis gyvai, tyrinėdama jų vidinius išgyvenimus, atsiminimus. Būtent dėl šios priežasties filme atsirado kaunietis moksleivis Rapolas Garnys.

Rapolas Garnys.

Jis vaidina vieną mūsų filmo tremtinių, Pijų Damušį, kuris 1947 m. buvo ištremtas į Sibirą, būdamas devynmetis. Pijus yra kilęs iš mano tėviškės. Jis ėjo į tą pačią bažnyčią kaip ir mano seneliai. Prieš tremtį Pijus buvo persekiojamas sovietų valdžios, patyrė ir fizinį jos smurtą. Atvežtam į Sibirą lietuviukui vietinis rusas padovanojo armoniką ir, manau, muzika palengvino jo būtį tremtyje, tapo saviraiškos priemone.

R.Garnys vaidina Pijų būtent tuo sunkiu Pijui tremties metu. Rapolo pasirodymas ekrane – intarpas į Pijaus praeitį. Jie abu, suaugęs Pijus ir jį vaikystėje vaidinantis Rapolas, groja armonika scenoje to paties emocinio sūkurio pagauti, vienas kitą pakeisdami.

Labai apsidžiaugiau, kai pirmą kartą Rapolą išvydau toje pačioje scenoje, kurioje armonika grojo ir Pijus, – jie grojo viename armonikierių konkurse. Iškart supratau, kad Rapolas tinkamiausias mano sumanymui įgyvendinti. Sužinojęs, ko iš jo pageidaujama, viską atliko puikiai – grojo labai susikaupęs, rimtai. Tai aktorius iš prigimties.

– Kaip manote, ar jūsų pasirinkta tema, jos netradicinė pateikimo ekrane forma sudomins Vakarų žiūrovą, kuriam šiaip jau trūksta bet kokios informacijos apie Sibirą ir stalinizmą?

– Manau, kad neįprasta temos pateikimo forma sudomins ne tik Vakarų, bet ir Lietuvos žiūrovų auditoriją. Kalbėdama apie Sibirą, stalinizmą ir komunizmą tikiuosi, kad filmo auditorija Kanadoje supras, jog Sovietų Sąjunga nebuvo kažkokia romantiška lygiateisių žmonių šalis, kokią ją įsivaizdavo ir mylėjo daugybė Vakarų intelektualų. Taip pat tikiuosi, kad Vakarai sužinos daugiau apie stalinizmo laikotarpio nusikaltimus, apie Lietuvą, kuri tapo komunistinės ideologijos auka.

Aukomis buvo tapę ir likusieji Lietuvoje, ir tie, kurie buvo priversti iš jos pasitraukti į Vakarus – lietuviai kentėjo baisų atskyrimą geležinės uždangos laikotarpiu. Viliuosi, kad ateityje bus daugiau bendradarbiavimo tarp šių dviejų bendruomenių, daugiau dėmesio skirta greitai nykstančioms jų istorijoms. Man darbas su lietuviais buvo viena intensyviausių ir gražiausių mano gyvenimo patirčių. Mūsų maža komanda, nepaisant kultūrinių skirtumų, buvo vieninga pasakodama filme apie skaudžias tremtinių patirtis ir jų įveikimo būdus.

– O kaip jūs, Skirmante, tapote šio filmo režisierės, gyvenančios Kanadoje ir nekalbančios lietuviškai, asistente?

– Mano pažįstama vertėja, gavusi pasiūlymą dirbti čia minimame filme vertėja, nelabai tuo susidomėjo ir pasiūlė šį darbą man. Tai buvo 2013 m. pradžioje – iš pradžių vertėjavau, o į filmavimo darbus įsitraukiau 2015 m., pradėjusi imti interviu, tartis dėl filmavimo vietos, laiko ir grafiko. Kartais tekdavo dirbti archyvuose ir pan. Štai tada ir tapau režisierės asistente. Tuo metu dar gyvenau Anglijoje.

Kodėl sutikau bendradarbiauti? Matot, nuo vaikystės domiuosi Antrojo pasaulinio karo istorija, o būdama moksleive daug sužinojau apie tremtis į Sibirą, nes 1999 m. mokiniai buvo skatinami bendrauti su tremtiniais, užrašyti jų tremties istorijas. Kuriant filmą, teko imtis žurnalistės darbo – daryti interviu su tremtiniais. Tai nebuvo lengva, nes pirmiausia reikėdavo rasti raktą į jų širdis. Ir tai man pavykdavo. Retsykiais užsukdavau į archyvus, ten tikrindama ir papildydama tremtinių papasakotas istorijas tikrais faktais. Juk kai kurie jų net iki šiol nežinojo, kodėl buvo ištremti. Tai išsiaiškindavau sklaidydama trėmimo bylų puslapius.

Nepraleidau galimybės pasidomėti ir savo artimųjų tremties bylomis. Taip sužinojau, kad mano prosenelė iš mamos pusės buvo ištremta už tai, kad talkino partizanams. Šito nežinojau, nes prosenelė sovietmečiu nieko apie tai nepasakojo nei savo marčiai, nei savo anūkei, t.y. mano mamai. Tokiu būdu žmonės anuomet stengėsi apsaugoti savo, "tėvynės išdavikų", vaikus nuo galimų represijų. Toks buvo gyvenimas, tremtiniams grįžus iš Sibiro.

– Režisierė sakė, kad filme bus parodytas tremtinių gyvenimas iki išvežant juos į Sibirą. Kaip tai padarysite? Ir kur radote gyvulinius vagonus, kuriais žmonės buvo vežami į Sibirą?

– Po filmavimo prasideda montavimo etapas. Montažo režisierė Audinga Kučinskaitė ir filmo režisierė dirba kartu, siekdamos filmo stiliaus ir jo struktūros vienovės. Kadangi dirbau tik filmavimo etape, negaliu pasakyti, kaip režisierė su A.Kučinskaite parodys tremtinių gyvenimą iki išvežant į Sibirą. Tebūnie tai paslaptis.

Na, o bendrovė "Lietuvos geležinkeliai" mums maloniai leido filmuoti Naujojoje Vilnioje, kur dar stovi keli gyvuliniai vagonai. Leidimą padėjo gauti Jūratė Pazikaitė iš Vilniaus kino biuro. Turiu pasakyti, kad niekas, į ką kreipėmės pagalbos, neatsisakė padėti. Kaip ir moksleivis Rapolas, kurio nuotrauką pamatė režisierė Gelgaudiškio kultūros centro feisbuke. Tiesa, pirmiausia kreipėmės su prašymu į jo mamą, o tik po to kalbėjomės su Rapolu. Prieš jam einant filmuotis kultūros centro scenoje, mes buvome gavę tikslius režisierės nurodymus, ką ir kaip daryti. Todėl lipančiam į sceną Rapolui pasakiau: "Dabar tu, Rapolai, Sibire, kur nėra jokio telefono ir interneto, kur šaltis ir badas." Ir Rapolas tai puikiai suprato. Režisierė buvo sužavėta tuo, ką ir kaip jis darė. Aprengėme jį Ramunės Rakauskaitės parūpintais drabužiais, o aulinius batus paskolino Gelgaudiškio kultūros centras. Ne mane vieną stebino Rapolo santūrumas ir tinkamas nusiteikimas vaidmeniui.

– Rapolai, kas tave, kaunietį, sieja su Gelgaudiškiu? Kaip tavo nuotrauka pateko į Gelgaudiškio kultūros centro feisbuką?

– Aš kelis kartus dalyvavau Gelgaudiškio kultūros centre rengtuose armonikierių konkursuose – nuotraukos, kuriose mane pastebėjo režisierė, buvo iš tų konkursų. Dabar aš mokausi groti armonika Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, septintoje klasėje, pas mokytoją Ireną Vaitkevičiūtę.

Režisierės padėjėja Skirmantė mane susirado Kaune mokslo metų pradžioje ir pakvietė filmuotis į tą patį Gelgaudiškio kultūros centrą. Armonikierių konkursuose susipažinau su Pijumi – linksmu, šiltu žmogumi, buvusiu tremtiniu. Aš turėjau vaidinti Pijų, kai jis buvo išvežtas į Sibirą ir mokėsi groti ruso dovanota armonika. Mes pakaitomis scenoje grojome tą patį maršą, kurį jis grojo Sibire, būdamas vaikas. Buvau aprengtas man neįprasta šimtasiūle, kokią vilkėjo vaikystėje Pijus. Kelnių klešnes susikišau į aulinius batus, ant galvos užsimaukšlinau ausinę kepurę. Scenoje buvo ir dekoracijų, bet visa tai man nelabai rūpėjo – svarbiau buvo, ką ir kaip, kokia nuotaika turėsiu groti. Atrodo, viską padariau gerai, nes režisierė pagyrė. Man irgi patiko ši netikėta užduotis. Jei dar kas nors kviestų filmuotis, ir vėl sutikčiau.