Knyga „Atminties popierius“: atgimusi seno fabriko istorija

Kauno fotografijos galerija ir šiuolaikinio meno knygynas "Six Chairs Books" spalio 2–4 d. kviečia jau į antrąjį "Kaunas Art Book Fair 2/3" renginį, kurio metu didžiausias dėmesys skiriamas meno leidinių pažinimui. Šeštadienį vyksiančiame naujų knygų pristatyme bus pristatytas ir vienas leidinys, labai susijęs su Kauno istorija – apie industrinę Kauno praeitį pasakojanti knyga "Atminties popierius".

Leidinio sudarytoja Auksė Petrulienė (A.P.) ir dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė (J.T.-L.) sako, kad buvusių pramonės darbuotojų pasakojimus būtina grąžinti iš istorijos paraščių, kol jie netapo trūkstama grandimi mūsų tapatybės evoliucijoje. Apie keistai veikiančią žmogaus atmintį, sovietmečio fabrikų bendruomenės gyvenimą ir pusiausvyros ieškojimą kalbamės su knygos autorėmis.

– Kada ir kaip nusprendėte kalbėti apie Juliaus Janonio popieriaus fabriką, atskleisti jame dirbusių žmonių istorijas ir rinkti su tuo susijusią vaizdo medžiagą?

A.P.: Viskas prasidėjo nuo parodų ciklo "Didžioji pramonė". 2017 m. Kauno paveikslų galerijoje ėmė veikti bendruomenių erdvė „Mažosios istorijos“, kur drauge su buvusiais pramonės darbuotojais pradėjome istorinių Kauno fabrikų tyrimus. Paroda apie J.Janonio popieriaus fabriką "Atminties popierius" buvo antroji šio ciklo paroda. Su janoniečiais, kaip juos vadiname, susipažinome tada, kai jie apsilankė mūsų surengtoje parodoje apie tekstilės fabrikus. Tai buvo gausus seniai nesimačiusių bendradarbių susitikimas, kupinas emocijų ir noro dalintis prisiminimais. Iškart supratome, kad kita paroda bus apie juos – didelę ir stipriais ryšiais sujungtą janoniečių bendruomenę. O tada knyga jau buvo savaime suprantamas dalykas: popieriaus fabriko istorija ir temos, kurių nevalia užmiršti, turėjo atsirasti popieriuje.

– Kaip janoniečiai padėjo prisiminti, o galiausiai ir įvaizdinti bei įžodinti tą laikotarpį?

A.P.: Dalis bendruomenės neprisimena ir net nenori prisiminti J.Janonio popieriaus fabriko. „Norėjau viską pamiršti ir man beveik pavyko“, - kartą man prasitarė viena janonietė. Tačiau kiti savo atmintyje išsaugojo daugybę pasakojimų, sukaupė jame buvusių daiktų, fotografijų ir kitų susijusių dalykų. Fabriko vyr. inžinierius Rimantas Sausionis, darbuotojas veteranas, atėjęs į mūsų susitikimą pasakė, kad turi knygos, kurią jis norėjo išleisti, apie J.Janonio popieriaus fabriką, rankraščius. Sutapimas, tačiau kai jis mums perdavė savo rankraščius, kuriuose buvo užfiksuota konkreti fabriko istorija: datos, įvykiai, produkcija, pagaminami kiekiai. Tačiau rengiant parodą susikaupė daugybė nuostabių žmonių pasakojimų. Supratome, kad knyga stengsimės į viską pažvelgti plačiau ir fabriko istorija bus papildyta mažosiomis istorijomis.

– Regis, kalbant apie popieriaus fabriką, negalima jo istorijos nesudėti į popierinę išraišką.

A.P.: Visose mūsų mažųjų istorijų parodose dalyvauja menininkai, kurie savaip interpretuoja fabriko bendruomenės pasakojimus. Šį kartą janoniečių papasakotas istorijas iliustravo grafikės Greta Grendaitė-Vosylienė ir aš. Kartu su dizainere Julija iškart supratome, kad tai nebus vien tik parodos katalogas, bet veikiau atskiras kūrinys, turintis meninį formatą. Taip labai natūraliai atsirado ši knyga. Ir nors pasaulis tampa vis virtualesnis, spausdinta knyga lieka vieninteliu fiziniu artefaktu, labai aiškiu liudytoju. Labai džiaugiamės galėdamos išleisti visiškai autentiškus tekstus, žmonių prisiminimus, kurie yra originalūs ir publikuojami pirmą kartą. Leidinyje "Atminties popierius" susijungė žmonių žodžiai ir menininkų vaizdinė kalba.

– Ar buvo lengva vaizdus ir tekstą sujungti į vienį?

J.T.-L.: Tai buvo nemenkas iššūkis, nes medžiagos buvo daug ir žinojome, kad visko tikrai negalėsime sudėti į knygą. Situacijos nepalengvino ir tai, kad kas atrodė svarbu ir prasminga mums arba asmeniškai man, nebūtinai atrodė prasminga pasakotojui, įvykių ir istorijos liudininkams. Nesinorėjo per daug įsikišti: bandžiau sujungti pasakojimą, tačiau kartu neužlipti ant pačių istorijų, vaizdų ir nuotraukų, kurie patys savaime pasako labai daug. Dėl to sakau, kad nesu šios knygos iliustruotoja – vadinu save jo sukabintoja: ta, kuri sujungia vaizdinius ir žodinius prisiminimus.

– Turbūt buvo nelengva atrinkti, kurios istorijos vertos knygos puslapių, o kurios liks saugomos kitomis formomis. Kas padėjo apsispręsti?

A.P.: Kai surinkome visų mūsų bendraautorių istorijas, supratome, kad juos galime sugrupuoti į tam tikrus skyrius: "Atmintis ir užmarštis", kuriame nugulė tekstai apie labai keistai veikiančią žmogaus atmintį ir norą prisiminti nostalgiškus arba blogus dalykus, "Žmonių fabrikas", kuriame sutilpo pasakojimai apie planinės ekonomikos groteskiškoje apsuptyje fabrikuose vykstantį labai žmogišką gyvenimą – gal net daug žmogiškesnį, negu jis yra dabar, mūsų pasaulyje, kuriame vyrauja technologijos ir žmogiškojo faktoriaus lieka vis mažiau. Taip pat norėjome, kad būtinai būtų skyrius apie fabriko istoriją, kuri yra labai įdomi ir stipriai susijusi su Lietuvos istorija: Kauno popieriaus fabrikas susikūrė prieškariu, perėjo sovietmetį ir suspėjo įšokti į nepriklausomybę. Šį skyrių pavadinome "Mašinų fabriku". Ketvirtoji knygos skiltis vadinasi "Neprisitaikymai". Joje sudėjome istorijas, kurios netiko nė vieno skyriaus kontekstui, bet kalbėjo apie įdomų prieštaravimą kaip išlikti tvirtu ir tuo pačiu lanksčiu, kad išsaugotum savo lietuviškąją tapatybę sovietmečio fabrike, bet liktum nesulaužytas ir gyvas.

Knyga „Atminties popierius“ turi prieštaringą emociją. Viena vertus, ji primena vaikystę, kita vertus, visose istorijose tūno užslėptas skausmas.

Dabar, iš tolstančios laiko perspektyvos, mes dažnai matome sovietmečio fabrikus kaip „raudonus“, dirbusius Sovietų Sąjungai. Ir iš tikrųjų – J.Janonio fabrikas aukščiausios kokybės spaudos popieriumi aprūpindavo visą Sąjungą. Gabūs mūsų specialistai, net ir žiauriai apriboti planinės ekonomikos beprotybės – žemos savikainos rėmų, prastos kokybės žaliavos, utopinių penkmečio planų – sugebėjo tobulinti technologijas, tapti popieriaus pramonės inovatoriais ir išradėjais. Visi žino, jog „Didžioji tarybinė enciklopedija“ milžiniškais tiražais nugulė ant lietuviško popieriaus. Bet ar žino, kad ir „Atgimimo“ laikraštis, kiti blokados laikotarpio lietuviški laikraščiai taip pat buvo spausdinami ant šio fabriko popieriaus? Rusijai sustabdžius laikraštinio popieriaus tiekimą spauda nesustojo, tik laikraščiai atrodė kitaip: popierius buvo baltas, storesnis, kokybiškas, nes laikraštinio popieriaus J.Janonio fabrikas negamino. Fabriko administracija sugebėdavo nurašyti tam tikrą dalį spaudos popieriaus ir tomis, kaip jie vadino, atlaikomis, padėdavo „Atgimimo“ laikraščiui bei kitiems lietuviškiems leidiniams.

Atmintis: vis labiau virtualėjančiame pasaulyje spausdinta knyga lieka vieninteliu fiziniu artefaktu, kuris J. Janonio popieriaus fabriko atveju turi ir simbolinę prasmę.

– Įdomus žodis: ne atliekos, bet atlaikos.

A.P.: Taip, jiems pavykdavo gana didelį popieriaus kiekį pažymėti kaip nekokybišką produkciją ir taip jį perduoti tiems, kam labiausiai reikėjo. Taigi, kaip ir fabriko istorija, visa mūsų knyga yra toks keistas prieštaravimų junginys. Nebūna vienos spalvos.

– Kaip ir "Atminties popieriaus" spalviniame sprendime.

A.P.: Knygos spalvinis kodas gimė iš priešingų mėlynos ir raudonos spalvų, kurios gražiai tarsi sąsiuvinio langeliai kertasi tarpusavyje.

J.T.-L.: Tai sąsiuvinio spalvos: raudona paraštė, mėlyni sąsiuvinio langeliai. Greičiausiai tai ir buvo pagrindinis istorijų atrinkimo kriterijus – parodyti pamušalą, kitokį fabriko gyvenimą. Ir nors industrijos istorija yra labai paraštinė, asmeniška ir kartais gali atrodyti, kad tie tekstai svarbūs vien tik lokaliai, nedidelei grupei žmonių, aš manau, kad jie perteikia sovietmečio būvį ir jo nuotaiką. Esu gimusi 1985 m. ir sovietmečiu viską suvokdavau kaip duotybę. Aš nesvarsčiau – mano amžius nebuvo toks, kad analizuočiau. Peržiūrėjus šią medžiagą, man daug kas nušvito kitomis spalvomis. Pagalvojau, kad mano karta yra paskutinė, kuri dar emociškai prisimena sovietmetį kaip romantišką savo vaikystės laiką. Knyga "Atminties popierius" turi prieštaringą emociją. Viena vertus, ji primena vaikystę, kita vertus, visose istorijose tūno užslėptas skausmas, nuoskaudos, suspaudimas, tarsi kažkokios negalios. Man labiausiai ir norėjosi tą priešpriešą parodyti.

– Kodėl leidiniui pasirinkote risografinį spaudos būdą?

A.P.: Risografija labai tiko atminties fenomenui materializuoti, nes kiekviena knyga išėjo unikali – risografinių klišių tam tikri judėjimai, nesutapimai, vadinamasis brokas, tapo mūsų menine išraiška. Pasirinkome risografiją, nes šis spaudos būdas yra demokratiškas, nebrangus ir tiražui suteikia tarsi autorinę kokybę.

J.T.-L.: Šis leidinys nėra nuoseklus parodos katalogas. Tai parodą lydintis, bet praktiškai savarankiškas kūrinys, kurio tikslas – papasakoti paraštinę Kauno popieriaus fabriko istoriją. Šiuo pasakojimu, sulydytu iš fabriko žmonių prisiminimų, archyvinių fotografijų, senų ir naujai sukurtų iliustracijų bei papildomų grafikos elementų, siekiama perteikti to meto dvasią, fabriko gyvenimo atmosferą. Leidinio forma turėjo padėti prabilti tiems labai asmeniškiems, jautriems prisiminimams. Risografinė spauda su visais savo atsitiktinumais (spalvų prasilenkimas, fonų nelygumai) kilstelėjo kiekvieną tiražo egzempliorių į beveik autorinio leidinio lygį, sukūrė jaukumo pojūtį. O spalviniai apribojimai (leidinyje naudotos tik dvi spalvos) ir ganėtinai sudėtingas maketų rengimas spaudai, iki galo nežinant, koks bus galutinis rezultatas, tik dar labiau atliepia ano meto pramonės ir leidybos specifiką, kur būta nemažai rankų darbo ir kur kas skurdesnis medžiagų pasirinkimas. Esame labai dėkingos studijai "Kitokia grafika" už galimybę išleisti knygą risografijos būdu.

– Kodėl jums apskritai atrodo svarbu kalbėti apie senuosius, jau išnykusius pramonės fabrikus? Skeptikai greičiausiai sakytų, kad pramonė ir dabar veikia, o didžiosiose šalies gamyklose gaminama vienokia ar kitokia produkcija – rastume daugybę jų pavyzdžių. Kodėl norisi atsigręžti į praeitį?

Administracija sugebėdavo nurašyti tam tikrą dalį spaudos popieriaus ir tomis, kaip jie vadino, atlaikomis, padėdavo „Atgimimo“ laikraščiui bei kitiems lietuviškiems leidiniams.

A.P.: Į tai telpa daugybė svarbių dalykų. Pasaulis greitai ir stipriai keičiasi, o vienos iš labiausiai pakitusių sričių yra technologijos ir gamyba. Šiandien industrija tampa globali, ji keliasi iš Europos, vietinė produkcija nyksta. Todėl svarbu atsigręžti į praeitį – į griuvusį vietos fabrikų pasaulį. Ką reiškė anuomet pati darbo sąvoka, kaip jautėsi žmogus tame klestinčios industrijos pasaulyje, kaip stipriai pakito santykiai tarp žmonių. Visa tai – tam tikra mūsų tapatybės evoliucijos dalis. Pati pramonė ir jos istorija Lietuvoje yra labai mažai tyrinėjamos. Viskas dar labai šviežia ir mes turime puikų archeologinį lauką.

Taip, kaip menininkai laisvos Lietuvos aušroje rinko griūvančius koplytstulpius ir kryžius, taip dabar mes esame etnografai, tik renkame kitokias nuolaužas, likusias po griuvusių fabrikų. Čia mes randame ne tik produkcijos, bet ir unikalių objektų, kurie nėra masinės gamybos, nors sukurti fabrikuose: mėgėjiško dizaino fotoalbumų apipavidalinimai, darbuotojų ištekinti, išlieti suvenyrai. Tie keisti objektai yra mūsų dalis ir juos norisi surinkti, nes jeigu Kaunas nežinos savo pramonės istorijos, tai bus tarsi prarasta evoliucijos grandis. Iš lūpų išgirsti prisiminimai labai sparčiai nyksta: kalbu su žmonėmis ir matau, kad jie dar čia yra, bet, parodai pasibaigus, jų jau gali nebebūti. Šiandien mes dar galime ištiesti ranką ir ja pasiekti gyvą to laikmečio liudijimą. Iš to mes galime pasiimti ir turėti daugybę dalykų ateičiai: bendrą kolektyvo ir žmogiškumo sampratą.

J.T.-L.: Tie pasakojimai, kuriuos išgirdome, yra apie bendruomeniškumą. O jis buvo labai įdomus ir keistas: žmonės tarsi buvo priversti bendrauti ir būti tam tikroje aplinkoje. Daugybė fabriko darbuotojų prisimena popieriaus fabriką kaip šeimos vietą, kur kartu augino vaikus. Tais laikais bendruomeniškumas tikrai buvo kitoks negu dabar, o, mano manymu, jis buvo labai svarbus visais laikais ir šiandien mes galime palyginti, galbūt kažko iš to pasimokyti. Arba, atpažinus savyje sovietinio raugo liekanas, jas išjausti ir palikti kažkur už durų. Tai įdomu. Ne viskas yra gražu. Kiekvienas, gavęs medžiagą, gali iš naujo įvertinti, kaip buvo, kvestionuoti, kaip žmonės jautėsi. Man atrodo, kad visų fabriko darbuotojų gyvenimai yra tam tikra prasme paženklinti.

– Paženklinti aplinkybių?

A.P.: Jie buvo labai stipriai paveikti – juos du kartus suvirškino. Pirmą kartą visų jų gyvenimus prarijo planinė ekonomika, kai puikūs inžinieriai, išradėjai, technologai buvo absoliučiai apriboti iš Maskvos nuleistu planu, nors galėjo sukurti bet ką. Tokiomis sąlygomis žmogaus išradingumas, dizaino sugebėjimai neturi kur augti. Dėl to labai gaila. Darbuotojų potencija dar buvo atėjusi nuo prieškario, su žiniomis ir nepaprastu lietuvišku darbštumu. Jie visada norėjo būti geriausi: Lietuva, Kaunas, Mažasis Paryžius! Mes pagaminsime, mes galime! Žmonės jautė pasididžiavimą ir gaudavo geriausius apdovanojimus. Kai pagaliau buvo pasiekta nepriklausomybė, jie antrą kartą buvo pribaigti, nes fabrikas užsidarė, jų gyvenimai ėmė trūkinėti. Sunku įsivaizduoti, kaip susiklostė aukštos kvalifikacijos darbuotojų likimai, kai jiems teko pakeisti specializacijas. Su janoniečiais labai įdomu bendrauti, nes jie du kartus patyrė labai stiprius lūžius ir nepaprastai sutapatinę save su fabriku.

J.T.-L.: Man atrodo, kad kadangi tie žmonės taip smarkiai buvo apriboti profesijos prasme, jie taip aktyviai skleidėsi kaip asmenybės. Žmogus nori save realizuoti ir jeigu jam nėra leidžiama panaudoti viso potencialo darbe, jis būtinai ras, kur tą energiją nukreipti. Fabrikas dar ir dėl to tapo antraisiais namais, nes jame buvo daug įvairių saviveiklos užsiėmimų, žygių, kelionių ir kito bendravimo jo viduje.

– Kalbėdami apie pramonę dažnai įsivaizduojame šaltą, mechanizuotą industriją, bet kalbėdama su jumis vis girdžiu: žmonės, žmonių istorijos.

A.P.: Janoniečiai sako – mūsų fabrikas. Aš dažnai galvoju, kas tas fabrikas? Jis tarsi koks personažas, kuris yra jų mama, tėtis, senelis. Tie žmonės visada turėjo geresnio gyvenimo viltį ir tai yra amžina: neblėstantis noras turėti, gaminti, gyventi. Aš klausiau jų, kaip jie išgyveno, ar nenorėjo visko mesti ir pasitraukti į rezistenciją, kaip darė, pavyzdžiui, suomiai, kurie, reaguodami į pasaulio įvykius, uždarydavo fabrikus. Kodėl, pavyzdžiui, nekilo maištas ir janoniečiai nesustabdė Didžiosios tarybinės enciklopedijos gamybos? Taip darė suomiai, kurių popieriaus fabrikų streikai įėjo į istoriją: ten darbininkai, reaguodami į pasaulio įvykius, tiesiog sustabdydavo nepertraukiamą popieriaus gamybą. Tačiau janoniečiams už geležinės uždangos tai buvo neįmanoma – niekas nebūtų išgirdęs apie fabriko streiką, o žmonės būtų tiesiog pražudę savo gyvenimus. Tai suprasdami jie stengėsi kažkaip lanksčiai apeiti esamą situaciją.

– Šiais laikais ne tik pramonės įmonėje, bet dažnai ir kasdieniame gyvenime labai sunku rasti ir palaikyti žmogišką, nuoširdų ir tvirtą ryšį. Kaip šiandien bendrauja janoniečiai?

A.P.: Kai jie susitinka, nesvarbu, koks susitikimo tikslas, visada pirmiausia aptaria, kaip gyvena anūkai, ką jie dirba, kaip laikosi vaikai. Kaip mes sakome, pirmiausia įvyksta šeimos susitikimas, o tik paskui pradedama kalbėti apie reikalus. Tačiau, daugiau su jais pabendravus, pradedi matyti, kad jiems skauda ir kad jie niekada iki šiol su niekuo nekalbėjo apie mylimo fabriko netektį. Kada nors reikėjo tai pasakyti. Taip susiklostė, kad mes tapome tų istorijų transliuotojomis.

– Žmogus paprastai yra linkęs per daugelį metų pamiršti blogus dalykus ir dažnai romantizuoja praeitį.

A.P.: J.Janonio popieriaus fabriko darbuotojai pripažįsta visus baisius ten vykusius dalykus, kai kurie jų net gyvena su konkrečiais padariniais, pavyzdžiui, dėl nežmoniškų darbo sąlygų sutrikdyta sveikata. Nors žmonės žymėdavo, kad viskas atitinka normą ir visos rizikos yra suvaldytos, bet iš tikrųjų taip nebuvo ir janoniečiai tikrai neromantizuoja praeities vien dėl to, kad dabar kai kurie jų serga vėžiu. Buvę J.Janonio popieriaus fabriko darbuotojai išlaiko labai sveiką pusiausvyrą tarp to, kad buvo negera ir gražu.

– Paradoksalu, kad galiausiai prieštaringa popieriaus fabriko istorija nugulė į popierių ir tapo meno leidiniu.

A.P.: Taip, ir ji atsidūrė popieriuje, kuris turbūt jau yra gamintas ne kažkur Lietuvoje, Kaune, bet Kinijoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

puikus rinkinys

puikus rinkinys portretas
Taip,tai kas yra surinkta minetoje knygoje yra labai brangu darbuotoju sirdziai..Atejome -sugrizome I savo valstybes garbinga valstybinguma I NEPRIKLAUSOMYBE;;taciau !!! taip kaip SSSR pramone buvo sujungta [[lyg voratinklis]] sujungta ---ne atitinkamos respublikos viduje ,o tarp kitu [[svetimu ]]respubliku====griuvus politineje plotmeje kazkurios[[[tuomet Lietuvos] ryshiams ===nutruko ir pramones RYSHIAI,, ,,ne kokie -tai [konservai ,ar seniai ir dar kiti kalti...]]] juk ishejome [[[is tu "ryshiu"]]]]dainuodami ,,,bet pramone pajuto"bada",,,na ,esame NEPRIKLAUSOMI--ir gyvename ,kaip ir vakaru valstybes ,,tik ---reikia laiko,laiko==buti LYGIAIS,,su vakarieciais Laiko!!!

Lietuvis

Lietuvis portretas
O dabar fabrikuose geriau?niekam neįdomu jei suserga nuo kenksmingų salygu

Zales

Zales portretas
Fabrikai buvo sovietizmo kalėjimai su savo poniatijomis turėjai vogti arba tylėt. Išėjęs į laivą pasaulį nesigaudantį naujoje laisvės kultūroje žmogų ištinka progresinis šokas. Kurie nesugeba prisitaikyt gyventi laisvėje lieka apsikabinę sovietinę suskilusią geldą.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių