Kauno scenoje – pirmoji XXI a. pjesė

– Turite nemažai muzikinės kūrybinės patirties – muzika šiame spektaklyje greičiausiai nebus vien iliustratyvus fonas?

– Muzikos pamatas yra, mano supratimu, labai talentingo ir mano mėgstamo kompozitoriaus A.Bumšteino prieš dvylika metų įrašytas "baisus" albumas, susidedantis iš technokratinių garsų, pypsėjimų, labai griežtų sąskambių, disonansų, ūžimų ir švilpimų. Mes kuriame siurrealios šlykščios laboratorijos atmosferą ir ieškome paradoksalaus muzikinio fono dialogo su sceniniu veiksmu. Kažkas panašaus kaip Jano Švankmajerio filmuose, kur, pvz., personažas valgo, o girdisi metalo staklių garsas.

– Kaip jūs, kaip jauniausios Lietuvos teatro režisierių kartos atstovas, vertinate šalies teatrą – ar norisi kažką jame keisti? Kokia jūsų teatro vizija?

– Kiekvienais metais teatro kritikai sako, kad tai nykiausi teatro metai. Dabar daug užsieniečių statė spektaklių, tai visi lyg ir patenkinti. Apie savo teatro viziją kalbėti sunku, nes tai  procesas, neegzistuoja kažkokia formulė. Teatras yra ne įstaiga, o menas, kuris atsitinka tam tikroje vietoje, kai dingsta erdvė, ir tam tikrą valandą, kai dingsta laikas. Kai susikuria visai kita realybė su stipriu temos išgyvenimo koncentratu – visko, kas yra esminga žmogaus gyvenime, atmetant visa tai, kas yra kasdieniška ir nuobodu. Manau, kad visą tą koncentratą scenoje ir reikėtų išlaikyti, o ne pusvalandį rodyti, kaip kažkas valosi dantis arba pusantros valandos važiuoja dviračiu. Paskutinis stiprus ir sukrečiantis mano teatrinis išgyvenimas įvyko prieš savaitę Vilniuje, festivalio "Tylos!" metu. Žiūrėjau Artūro Areimos "Medėjos kambarį". Nežinau, ką parašys kritikai, bet pagaliau supratau Artūrą kaip režisierių. Jis užsiaugino savo "pamišėlius", kad pagaliau galėtų daryti tai, ką nori. Tam joks kitas, net ir pats techniškiausias aktorius, netiks. Spektaklyje trinamos aktorių vaidybos ir realių išgyvenimų ribos, susipina daug temų, o galiausiai baigiasi šokiruojančiu socialiniu eksperimentu, kuriame, panašiai kaip Jerzy Grotowskio ar Antonino Artaud kūryboje, tyrinėjama kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas. Tiesa, daugėja įdomių dalykų Lietuvos teatre. Man tai patinka, nors labai mėgstu ir tradicinį, metaforinį, aukštosios kultūros teatrą, bet visą laiką jaučiau silpnybę ir undergroundo teatrui. Jo Lietuvoje visai nebuvo. Drąsių eksperimentinių režisūrinių pastatymų ne teatro erdvėje Lietuvoje labai trūko.

– Kas, jūsų manymu, stabdo šiuolaikinio Lietuvos teatro augimą?

– Aklas sekimas logika. Tai Lietuvos teatro vėžys. Į ją reikia žiūrėti labai atsargiai. Yra daug išsikvėpusių aiškių pastatymų, kuriuose sekama vien logika. Mano manymu, pastarosios teatre iš esmės negali būti, nes ji yra negyvenimiška. Logika – tai stereotipinis požiūris "čia jis turėtų elgtis maždaug taip", bet juk žmonės, kilus įtampai, juokiasi prie karsto ir to niekas negali paaiškinti. Paradoksų, kitokio gyvenimo kūrimo, gyvenimo, pakelto 3 cm nuo žemės, iškreipto veidrodžio, audrinančio žiūrovo vaizduotę paieškos, – toks turėtų būti tikrasis teatro tikslas. Ieškoti to, kas žmogaus gyvenime esminga, ir rasti meninį būdą tam perteikti, o ne imituoti realybę, kritikuoti valdžią ir panašiai. Toks atribojimo efektas leidžia susikoncentruoti į spektaklio temą, apvalyti jį nuo buities, politikos, esamojo laiko šiukšlių, kvailų asociacijų, žiūrovui įgrisusių vaizdų. Esamasis laikas pats neįdomiausias ir laikiniausias. Nemanau, kad jis menui turėtų būti įdomus.

Antras jaunojo režisūrinio teatro stabdys – aklas sekimas Lietuvos režisūrinio teatro autoritetais. Net jei ir labai patinka, reikia sau pasakyti "ne" ir apeiti didžiulį kūrybinį ratą, kad vėl prie to grįžtum per savęs paieškas. Šiuo atžvilgiu kovoju ir pats su savimi, ir tai darau sąmoningai.