Kauno scenoje – pirmoji XXI a. pjesė

Nacionalinis Kauno dramos teatras kviečia į paskutinę šio sezono premjerą – Žilvino Vingelio režisuotą spektaklį "Skaičius". Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas savo diplominiu darbu (kurso vadovas – Gintaras Varnas), debiutuoja didžiojoje dramos teatro scenoje.

Pasirinkęs netradicinę britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę "Skaičius" (parašyta 2002 m.) Ž.Vingelis tyrinėja žmogiškąją tapatybę. Dramaturgę parašyti šią pjesę įkvėpė JAV mokslininkų gyvūnų klonavimo eksperimentai bei galimybė ateityje sukurti ir žmonių klonus. Tad pagrindinė siužetinė linija vystosi aplink tris klonus – to paties tėvo tris sūnus Bernardus. Vienas yra tikrasis, o kiti – tik skaičiai. Ar jie tokios pat visavertės asmenybės? Kaip ši tema plėtojama ir kaip sekėsi ieškoti atsakymo į šį klausimą spektaklyje, mintimis dalijasi režisierius Ž.Vingelis – dar žinomas kaip vienas ryškiausių jaunosios kartos dainuojamosios poezijos atlikėjų Lietuvoje.

Savąją spektaklio viziją atgaivinti jam padėjo scenografas Vėjas Aliukas, dailininkė Ilona Dombrovskytė, kompozitorius Artūras Bumšteinas, vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai: Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius ir VDU vaidybos studentai (Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas, Mantas Tarasevičius).

– Netradicines dramas rašančios dramaturgės Caryl Churchill kūrybą sunku vienareikšmiškai apibūdinti. Kaip jūs galėtumėte nusakyti jos išskirtinumą?

– Dramaturgės kūryboje atsispindi daug žanrinių įtakų – ji bandė rašyti ir beketiškas, ir brechtiškas pjeses, kostiuminę dramą, operų libretus. Pjesė "Skaičius" parašyta kaip televizijos pjesė. Rašydama naują pjesę C.Churchill eksperimentuodavo su aktoriais, ieškodavo tikro žmogaus kalbėjimo, ne literatūrinio teksto. Būtent dėl to ši pjesė tradicinio teatro gerbėjams gali nepatikti. Joje vaizduojama paprasto žmogaus istorija ir jį užgriuvusi problema-klausimas "Kas aš esu?" bei jo desperatiškas bandymas reflektuoti šią temą sukantis užburtame rate ir nerandant jokio atsakymo. Skirtingai negu kitose teatro pjesėse, kur personažas, pasiekęs aukštą emocinį tašką, vis dar šneka literatūriškai rišliu tekstu, čia mintis nutrūksta. Galima ieškoti, kas yra už teksto: emocinių išgyvenimų, paradoksų, kas tame kambaryje, vykstant tam pokalbiui, turėjo atsitikti, kad staiga jis nutrūko, pasikeitė personažų santykis, jų žodynas. Tekstas tampa tik ledkalnio viršūne, tai ne pretekstas teatriniam veiksmui, o sceninio veiksmo priežastis. Tai labai chaotiškas tekstas. Kritikų ši drama įvardijama kaip pati pirmoji XXI a. pjesė.

– Kaip ir kada užsimezgė jūsų vidinis dialogas su šia mistikos ir nepatogių psichologinių potyrių kupina drama?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių