Kauno meno mokykla: tradicijos ir ne visada patogi istorija

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultetas ir Dailėtyros institutas, Kauno kolegijos Menų akademija, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais minimo Kauno meno mokyklos 100-mečio proga surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Menas moderniai šaliai moderniame mieste”, kuri įsiliejo ir į programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Iš sodžiaus į Paryžių

Konferencijos pradžią paskelbė Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, ji pasveikino pranešėjus ir dalyvius. Kauno kolegijos direktorius Paulius Baltrušaitis, tęsdamas sveikinimus, sakė, kad didžiuojasi Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademija, tęsiančia Kauno meno mokyklos (KMM) tradicijas. „Norisi, kad Kaunas būtų kuriantis miestas. Menininkų misija svarbi ne tik miestui, bet ir šaliai“, – pabrėžė Kauno kolegijos direktorius.

„Žymėdami KMM 100-metį pagerbiame tuos, kurie prieš 100 metų subrandino KMM idėją, davusią impulsą tam, ką turime šiandien, – išplėtotas universitetines studijas. KMM yra mūsų šaknys“, – sakė VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis.

Pirmąją konferencijos sesiją „Kauno meno mokyklos istorija ir tradicijos“ pradėjęs prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas pranešime „Kauno meno mokyklos fenomenas: jos unikalumas ir vaidmuo Lietuvos dailės modernėjimo bei tautinio tapatumo tapsme“ išryškino KMM savitumą ir jos vaidmenį Lietuvos ir Rytų Europos dailės istorijoje.

Dr. A.Andrijauskas akcentavo mišrios kultūrinės tapatybės problemą ir siekį atrasti lietuviškumą, jį išsigryninti.

„Lietuviška tapatybė buvo nuolat priversta tikrinti save, ieškoti kultūrinių šaknų, įrodinėti, kad lietuvių dailė turi gilias tradicijas. Sodžiaus meno demonstravimas parodose rodė, kad turime neprofesionaliosios dailės tradicijų. Etnografinėje dailėje vizualiai buvo įrašytas tautinės tapatybės dvasios liudijimas. Tačiau KMM savo stilistinį savitumą sukūrė ne deklaruota sodžiaus meno tradicija, bet nuolat siųsdama talentingiausius savo auklėtinius mokytis į Paryžių ir kitus Vakarų meno centrus“, – pabrėžė profesorius.

Išskirtinumai

Tautinės tapatybės paieškų temą pratęsė prof. dr. Stanislavas Mostauskis, pranešime „Kauno meno mokyklos ištakos – aplink pirmąsias lietuvių dailės parodas“ palietęs vykusių diskusijų ir vertinimų kontekstą.

„Užgimstantis tautinės dailės sąjūdis keitė ne tiek formalius stilistinius požymius, kiek į juos nukreiptą žvilgsnį, jam priskirtą interpretacinę pastangą, vertusią naujai perskaityti modernėjusią meninę kalbą. Toks „žvilgsnio pokytis“ siejamas su mene išreikštos tautos dvasios idėja, išplitusia Rytų Europoje veikiant, pirmiausia, vokiškajam romantizmui, vėliau – ir kitoms jo atšakoms", – sakė profesorius.

Aktas buvo prilyginamas pornografijai, todėl pirmaisiais pozuotojais buvo iš Vokietijos kviečiami modeliai.

Ši idėja virto savitu kelrodžiu, kuriuo vadovaudamosi modernios tautos, taip pat ir lietuviai, siekė atrasti save dailės ir kitų meno formų kontekstuose, tautinės dvasios savitumą aiškindami meninės raiškos savitumu ir atvirkščiai.

Pirmąsias lietuvių dailės parodas inspiravęs kultūrinis sąjūdis, aktyviai ieškojęs save grindžiančios ideologijos, palaipsniui virto įvalstybintos tautos modernizacijos procesų dalimi, šiandien vadinama KMM tradicija.

Ryškios asmenybės

Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, pristačiusi KMM profesorių veiklą, daugiausia dėmesio skyrė Justinui Vienožinskiui. Jis buvęs apdovanotas net keturiais – pedagogo, administratoriaus, meno kritiko ir tapytojo – talentais, išskyrusiais jį iš didelio būrio KMM profesorių. Tarp jų – daugybė į Lietuvos kultūros istoriją įėjusių asmenybių: nuo Jono Šileikos, Adomo Varno, Kajetono Sklėriaus, Petro Kalpoko, Igno Šlapelio, Vlado Didžioko, Adomo Galdiko, Mstislavo Dobužinskio, Vytauto Kazimiero Jonyno iki Juozo Zikaro, Juozo Mikėno, Vladimiro Dubeneckio, Stasio Ušinsko ir kt.

Per asmenybes prisiliesdama prie KMM istorijos, dr. R.Rachlevičiūtė atskleidė, koks įdomus, audringas buvo gyvenimas joje.

Į talentinguosius KMM auklėtinius dėmesį pranešime „Kauno meno mokyklos auklėtiniai – vizualaus Lietuvos istorijos naratyvo kūrėjai“ sutelkė doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė. Jaunieji menininkai buvo skatinami kurti darbus istorine tematika – įkvėpimo jie semdavosi ne tik iš autoritetingų profesorių, bet ir iš bendramokslių.

Tarpukario Lietuvoje KMM auklėtiniai – K.Varnelis, P.S.Augustinavičius, A.Šepetys, V.Kostiuška, V.Mackevičius – sukūrė išskirtinių šio žanro kūrinių, pasižyminčių teminės ir meninės raiškos originalumu. „Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis auklėtinių emigravo, dalis – istorinių temų kūryboje atsisakė dėl cenzūros, dalis – pasidavė ir pakluso naujosios valdžios reikalavimams“, – pažymėjo dr.A.Cemnolonskė.

Pradžia: nežinomo fotografo įamžinta Kauno meno mokyklos pamatų pašventinimo šventė (1922).

Mažosios istorijos

Sesiją „Kitokios meno mokyklų istorijos – mažieji pasakojimai ir nutylėti epizodai“ pradėjo Lina Mumgaudytė pranešimu „Pavojingos praktikos ir vaizdai. Kauno meno mokyklos gyvo modelio pamokų fotografijos 1922–1932 m.“, kuriame atskleidė, kad įkūrus KMM Lietuvos visuomenė susidūrė su pavojingais vaizdais ir praktikomis – gyvo modelio pamokomis, kurios tapo savotiška konflikto erdve.

„Kauno meno mokyklos fenomenas: jos unikalumas ir vaidmuo Lietuvos dailės modernėjimo bei tautinio tapatumo tapsme“ išryškino KMM savitumą ir jos vaidmenį Lietuvos ir Rytų Europos dailės istorijoje.

„Aktas buvo prilyginamas pornografijai, todėl pirmaisiais pozuotojais buvo iš Vokietijos kviečiami modeliai. Keičiantis estetinėms visuomenės nuostatoms, pozuoti pradėjo ir lietuvaitės. Pirmoji pozuotoja Kauno meno mokykloje buvo Bronė Krutytė“, – pažymėjo L.Mumgaudytė.

Nors fotografinė praktika buvo tik pagalbinė priemonė, leidžianti į pozuotoją pažvelgti dailininkų akimis, pranešime pristatytos nuotraukos perteikė to meto pavojingų praktikų ir vaizdų samplaiką. Skirtingai nei to meto Paryžiaus, Vienos ar Miuncheno meno akademijose, KMM meno lauko dalyviai buvo ne tik vaikinai, bet ir merginos.

Skulptorei Natalijai Luščinaitei-Krinickienei pranešimą skyrusi menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė akcentavo menininkės ryšius su KMM. Skulptorei buvusi artima moderniojo meno samprata, ją domino impresionistų meniniai ieškojimai, formos suvokimas, secesinės dailės dvasia. Paskutiniais studijų metais ji dalyvavo didelį visuomenės rezonansą sukėlusioje KMM mokinių parodoje, kur eksponavo teigiamų vertinimų sulaukusią skulptūrą „Nemunas ir Vilija“. „Baigusi KMM, N.Luščinaitė-Krinickienė aktyviai įsitraukė į to laikotarpio dinamišką kūrybos pasaulį. Jos kūrybinio kelio startas siejasi su tarpukario profesionaliosios skulptūros raida ir Lietuvos moterų dailininkių judėjimo pradžia“ – įdomius faktus pažymėjo R.M.Purvinaitė.

Bendruomenė: nežinomo fotografo įamžinti KMM mokiniai ir pedagogai prie mokyklos pastato XX a. trečiąjį dešimtmetį.

Kauno meno mokykla: drąsių idėjų lopšys

Kauno meno mokyklos (KMM) 100-mečiui skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Menas moderniai šaliai moderniame mieste” iš skirtingų rakursų leido pažinti KMM kaip reiškinį, be kurio Lietuvos kultūra yra neįsivaizduojama. Antrosios dienos pranešėjai (apie pirmąją renginio dalį "Santaka" rašė spalio 14 d.) daugiausia dėmesio skyrė taikomosios dailės ugdymui, ieškojo paralelių tarp Kauno ir Vilniaus meno ugdymo organizavimo, atskleidė įdomių faktų apie KMM rūmus ir greta jų stovinčią laikinąją M.K.Čiurlionio dailės galeriją.

Išskirtinis požiūris

Antrąją konferencijos dieną pranešimą „Mažosios istorijos: dar kartą apie taikomosios dailės ugdymą tarpukario Lietuvoje“ skaičiusi dr. Lijana Natalevičienė pasidalijo mažiau žinomais faktais apie valstybės finansuojamas ir privačias amatų mokyklas ir kursus, kuriuose profesiją įgyti arba pasitobulinti galėjo audėjos, mezgėjos, siuvėjai ir kitų amatų atstovai.

Nepaisant amatų mokyklų ir kursų populiarumo, požiūris į taikomąją dailę nebuvo rimtas, ji neretai buvo pavadinama „dailiaisiais rankdarbiais“. KMM pozicija buvo kitokia.

„Taikomosios dailės poreikį KMM suvokė ir sprendimus priimantys vadovai, ir profesoriai, ir mokyklos auklėtiniai, – pažymėjo dr. L.Natalevičienė, – todėl 1931 m. meno mokykloje įsteigta keramikos studija. Ji tapo gerai žinoma, studentų darbai buvo paklausūs.“

Ketvirtąjį dešimtmetį žengti reikšmingi žingsniai, pakylėję taikomąją dailę į aukštesnį lygį. Tam įtakos turėjo tobulėjanti kursų organizavimo sistema, sudarytos galimybės stažuotėms užsienyje, parengti profesionalūs, plataus akiračio specialistai.

Nuo KMM įsteigtos Keramikos studijos nenutolo ir prof. dr. Raimonda Simanaitienė, pristačiusi tautinio stiliaus ir art deco principų apraiškas KMM baigusių keramikų kūryboje.

Keramikos studija, kurioje studijavo Voldemaras Manomaitis, Eleonora Lukštaitė, Emilija Vaškevičiūtė, Povilas Krivaitis, Teodora Slyvauskaitė, Vaclovas Miknevičius ir kiti, įkurta siekiant ugdyti profesionalius keramikus. „Dalis paminėtų keramikų, baigę KMM, ir sudarė pirmąją kartą, klojusią Lietuvos profesionaliosios keramikos pamatus“, – akcentavo profesorė.

Keramikos studijos veiklos istorijoje labai svarbi ir Liudviko Strolio asmenybė. „Jam perėmus vadovavimą studijai ir konkrečiai, aiškiai suformulavus mokymosi uždavinius, aptarus keramikos kūrinių pobūdį, puošybą, medžiagiškumo klausimus, auklėtinių darbai tapo profesionalesni“, – pabrėžė prof. dr. R.Simanaitienė.

Keramikos studijoje besimokiusių auklėtinių darbuose tautinio stiliaus apraiškos harmoningai sąveikavo su art deco elementais. Jų kūryboje art deco plėtotas palaipsniui, jam buvo būdingi siauresni naratyvai nei Europoje, dirbinių puošyboje buvo reti figūratyviniai motyvai.

„1936-aisiais jaunųjų menininkų kūriniai palankiai įvertinti KMM surengtoje studentų ir absolventų kūrybos ataskaitinėje parodoje“, – pažymėjo profesorė.

Nepaisant amatų mokyklų ir kursų populiarumo, požiūris į taikomąją dailę nebuvo rimtas.

Baldų dizaino raida

Dr. Aistė Dičkalnytė pristatė garsaus baldų dizainerio, mokytojo Jono Prapuolenio pedagoginę veiklą KMM XX a. 5–6-ajame dešimtmečiais. J.Prapuolenio kelias į profesionalių baldų gamybą nebuvo visiškai tiesus. Stodamas į KMM jis pasirinko skulptoriaus specialybę, nors juo būti niekada nesvajojo. Vis dėlto meilė baldams, kuriais domėtis paskatino tėčio autoritetas, buvo stipresnė.

„Ketvirtąjį dešimtmetį atsiradus baldų projektavimo ir gamybos kursams prasidėjo J.Prapuolenio pedagoginė veikla. Deja, po metų kursai buvo uždaryti. Tuomet jis apsisprendė vykti mokytis interjero dizaino į Paryžių. Vos grįžęs, iš karto pradėjo gaminti baldus pagal individualius ir valstybinius užsakymus, taip pat dėstyti KMM. Baigęs pedagogo karjerą, visą savo laiką skyrė tik kūrybai“, – pasakojo dr. A.Dičkalnytė.

Kūryba: akimirka tapybos studijoje, 1929 m. Iš dešinės antras – Zenonas Kolba (tupi), trečias – Juozas Mikėnas, ketvirtas – Boleslovas Matuzevičius (stovi). Iš kairės pirma – Adolfina Navickaitė.

Temą, susietą su baldų gamyba, pratęsusi Daina Zozaitė lygino baldų dizainą tarpukario Lietuvoje ir Latvijoje. Aptardama tokių kūrėjų kaip Ansio Cyrulio, Jūlijs Madernieko, Gerardo Bagdonavičiaus, J.Prapuolenio darbus, ji pažymėjo, kad tiek Lietuvos, tiek Latvijos baldų dizaineriai kūrė vadovaudamiesi tuometėmis tendencijomis, derindami jas su valstybėje vyravusia ideologija.

„Abiejose šalyse tautodailės tradicijos užėmė svarbią vietą tautinio stiliaus paieškose. Modernizmas buvo siejamas su pažanga, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, senų raiškos priemonių atmetimu. Savo ruožtu tautinis stilius skatino patriotinių idėjų sklaidą, savos nacionalinės tapatybės ugdymą“, – pabrėžė D.Zozaitė.

Tekstilininkų mokykla

Taikomajai dailei ir dizainui skirtą sesiją užbaigusi doc. dr. Odeta Žukauskienė aptarė šiuolaikinės tekstilės meno braižą, kurį suformavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorė Laima Oržekauskienė-Ore ir jos išugdytos tekstilininkių kartos.

„L.Oržekauskienės mokyklai būdingas pagarbus požiūris į amato tradicijas, sykiu tekstilės kaip besikeičiančio meno suvokimas, jos pakylėjimas į dvasinį lygmenį. Vyrauja drąsūs eksperimentai su formomis, medžiagiškumu, fotografijos ir tekstilės sintezė“, – vardijo doc. dr. O.Žukauskienė.

Pranešime dėmesio skirta ne tik mokytojos, bet ir jos mokinės – Monikos Žaltauskaitės-Grašienės darbams, kuriuose skleidžiasi Kaune suformuotos tekstilės mokyklos savitumas. „Kauno menininkių kūryboje, sutelktoje į subjektyvios ir socialinės tikrovės audinį, praeities ir dabarties susiklostymą, kasdienių metmenų gijos pinasi su gilesnių istorijos, meno ir amato istorijos apmąstymų ataudais. Refleksijų „audekluose“ susimezga autentiški patyrimai ir nuojautos“, – sakė doc. dr. O.Žukauskienė.

Palikimo įvairovė

Žvelgiant į KMM istoriją paminėjimo vertas ir jos populiarumas tarp žydų tautybės jaunuolių. Dr. Vilma Gradinskaitė atkreipė dėmesį, kad 1922–1925 m. į KMM įstojo net 25 žydų tautybės jaunuoliai, 1926–1929 m. – dar penkiolika, antrajame mokyklos veikimo dešimtmetyje – taip pat penkiolika.

Deja, baigę mokslus, dauguma jų dirbo su specialybe nesusijusius darbus. "Tuo metu Kaunui dar trūko klausos menui. Išgarsėti kaip menininkams pasisekė tik į užsienį išvykusiems kūrėjams: Jokūbui Kazlauskui, Zomai Baitleriui, lyrinio abstrakcionizmo pradininkui Pinchui Abramovičiui, Esterai Lurjė“, – pažymėjo dr. V.Gradinskaitė.

Ne mažiau nei KMM pedagogai ar auklėtiniai, įdomūs yra ir patys mokyklos rūmai, kurių pamatai radosi vos per vieną naktį. Netikėtus faktus ne tik apie KMM, bet ir greta jos stovinčią laikinąją M.K.Čiurlionio dailės galeriją, išaugusią į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, atskleidė Vaida Sirvydaitė pranešime „Šimtamečių susitikimas istorinio laiko perspektyvoje“.

„Justinas Vienožinskis turėjo tikslą ne tik įkurti KMM, bet greta jos įsteigti ir muziejų, kuriame būtų galima susipažinti su dailės istorija ir aktualijomis“, – akcentavo pranešėja. Demonstruodama gausią nuotraukų galeriją, V.Sirvydaitė konferencijos dalyviams surengė nepamirštamą ekskursiją, nukėlusią į praeitį ir leidusia susipažinti su KMM studentų gyvenimu meno mokyklos viduje, jų laisvalaikiu, visuomenine veikla ir laikinąja galerija.

Doc. dr. Lina Preišegalavičienė pastebėjo, kad KMM pastato atsiradimas negailestingai rezonavo su tuomečiais įstatymais ir ankstesnio (gubernijos) laikotarpio architektūros paveldu. "Sklypas būsimiems rūmams Žaliame kalne (dar vadinamame Ąžuolų kalnu arba Pelėdų kalnu) buvo tiesiog „okupuotas“, o mokyklos įkūrėjas J.Vienožinskis, rašydamas raštus dėl šio sklypo, įrodinėjo, kad buvusios Kauno tvirtovės 9-osios baterijos griuvėsiai neturi nei istorinės-archeologinės, nei meninės, nei karinės-strateginės vertės", – sakė L.Preišegalavičienė.

Praėjus aštuoniems dešimtmečiams KMM rūmai buvo įtraukti į kultūros vertybių registrą, o nuo 2005-ųjų tapo valstybės saugomu objektu. "Šiandien jau nebekyla abejonių ar diskusijų, kiek nukentėjo Žaliame kalne esanti 9-osios baterijos vietovė vien dėl to, kad joje atsirado KMM pastatų kompleksas“, – dėstė ji ir retoriškai klausė, ar šis precedentas nesuteikia vilčių naujiems būsimiems architektūros paminklams išaugti ant šiuolaikinių valstybės „saugomų“ pastatų griuvėsių?

Tarp Kauno ir Vilniaus

Konferencijoje pranešimą skaičiusi V.Kasiulio muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė pakvietė keliauti į 1919–1939 m. Vilnių. Ji išryškino švietimo politikos kaitą ir procesus inkorporavus Vilnių ir Vilniaus kraštą į Lenkijos Respublikos sudėtį, pristatė dailės mokymo tikslus, kuriuos formulavo tuo metu švietimo sritį reguliavusi ir kontroliavusi Lenkijos religijų ir visuomeninio švietimo ministerija ir jos skyrius Vilniuje.

Meno ugdymo temą tęsė doc. dr. Rasa Butvilaitė, apžvelgusi architektūros studijas Vilniaus Stepono Batoro universitete. Politinis ir ūkinis nestabilumas lėmė, kad Vilnius tarpukariu buvo apleistas miestas, todėl svarbu tapo rengti architektus – miesto atstatytojus.

„Norėta suformuoti architektūros mokyklą, atliepiančią vilniečių ir lenkų poreikius. Siekiant šio tikslo svarbių metodologinių žinių studentams suteikdavo specialistai iš Lenkijos. Deja, 1929 m. Švietimo ministerijos iniciatyva architektūros studijos buvo uždarytos. Kelias subrandinti savitą Vilniaus naujosios architektūros mokyklą, kuri jau buvo pradėjusi klostytis, užsitvėrė“, – akcentavo doc. dr. R.Butvilaitė.

Nors Stepono Batoro universitete architektūra kaip profesinę kvalifikaciją suteikianti studijų programa neįsitvirtino, buvo tęsiamos paveldo inventorizavimo, tyrimų ir konservavimo studijos. Dėmesys vietinio architektūros ir dailės palikimo tyrimams, atidumas šaltiniams ir glaudžios menotyros sąsajos su paveldo apsauga buvo išskirtinis Vilniaus architektūros mokyklos ženklas, paklojęs paveldo restauravimo mokyklų ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje tradicijų pamatus.

Dvi dienas vykusią konferenciją užbaigusiame doc. dr. Vaidos Almonaitytės-Navickienės pranešime atskleistas Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir VDA Kauno fakulteto kontekste svarbaus žmogaus architekto Vytauto Bujausko (1922–1998) asmenybės ir kūrėjo bruožai.

Pagal V.Bujausko projektus pastatyta apie 100 gyvenamųjų namų Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, Kėdainiuose, Elektrėnuose (1953–1977), poliklinika Raseiniuose (1971), Ekonomikos technikumo (dabar – Kauno kolegijos Ekonomikos ir teisės fakultetas) mokomasis korpusas (1973), poilsio namai Palangoje (1975). Su bendraautoriais jis parengė Kauno centro detalųjį planą (1965–1975).

Architektas buvo fenomenalus strategas ir organizatorius, o eidamas VDA Kauno fakulteto dekano pareigas, profesorius paliko ryškią žymę ir laikmečio rate susipinančias istorijas.

Sujungti KMM

Konferenciją organizavo su KMM įvairiais ryšiais susiję VDA Kauno fakultetas, VDA Dailėtyros institutas, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Kauno kolegijos Menų akademija. KMM – visas šias institucijas siejanti grandis. Nors, kaip pastebėjo Kauno kolegijos Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė, jų bendradarbiavimas yra patyręs ne tik pakilimų, bet ir nuopuolių, bendros pastangos paminėti KMM jubiliejinius metus, rodo, kad laikai ir supratimas apie dirbančius toje pačioje srityje pedagogus ir menininkus keičiasi.

"Kiekvienas turime savo misiją ir tikslus, kuriuos tikrai lengviau pasieksime bendradarbiaudami, o ne konkuruodami tokioje mažoje šalyje", – sakė dr. I.Valentinienė.

Ji džiaugėsi, kad konferencijoje skaitytų pranešimų klausėsi ne tik akademinė bendruomenė, bet ir KMM absolventai, Žaliakalnio, kuriame yra didingi meno mokyklos rūmai, bendruomenės nariai. "Tai rodo didžiulį visuomenės susidomėjimą ne tik kultūros renginiais, parodomis, organizuojamomis meno mokyklos tradicijas tęsiančioje Kauno kolegijos Menų akademijoje, bet ir pačios KMM istorija, formavusia miesto ir visos šalies veidą“, – akcentavo dr. I.Valentinienė.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai kad kiek

tai kad kiek portretas
teko pazint baigusiu stepzuki-dauguma paciuoze arba beveik

R

R portretas
Ot tai "nuopelnai"- V.Bujauskas kūrė sovietinės dėžutes, kurios jau griuva ir reikia renovuoti. Elementarios kvadratinės dėžutės, matote meną?

:)

:) portretas
Jo, jo.... Salomėja Neris.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių