Kauno menininkų namai nepriklausomybės aušroje: avangardas, vienybė ir laisvė

1987–1992 m. ji čia dirbo tuomečio direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja. KMN minint 50-metį, H.Šumilaitė prisiminė organizuotus įdomiausius renginius, čia besilankiusius bohemos atstovus ir ypač laisvą bei šventišką atmosferą.

– 1987–1992 m. KMN dirbote direktoriaus pavaduotoja. Tuo metu laikas buvo jau laisvesnis, švietėsi Lietuvos nepriklausomybės aušra. Ar menininkai jautė didesnę laisvę? Galbūt ir saugumiečių akis jau buvo mažiau budri, nebereikėjo derinti parodų ar renginių?

– Iš tikrųjų paskutinis Sovietų Sąjungos dešimtmetis jau buvo daug laisvesnis. Su cenzoriais derindavome tik didelius, miesto mastu vykusius renginius. Niekas į mūsų veiklą pernelyg nesikišo. Tiesa, mums buvo priskirtas toks saugumietis Vytautas, aš jį pažinojau. Kai jis ateidavo, garsiai visiems pranešdavau: dėmesio, atėjo patikra. Jis dėl to labai pykdavo, sakydavo, kad ateina kaip draugas, tikrai nesiruošia nieko skųsti. Tačiau, iš kur man žinoti? Vytautas atrodė padorus žmogus, tačiau jo pasisaugodavome. Tad šimtaprocentinės kontrolės tikrai nebuvo – statėme norimus spektaklius, rodėme eksperimentinius filmus.

Aišku, kiekvienas jautė tam tikras ribas, kurių geriau neperžengti. Vis dėlto, kartais jas peržengdavome – jei niekas nepaskųsdavo, viskas ramiai ir praeidavo. Žinoma, didelę įtaką bendrai atmosferai padarė susikūręs Sąjūdis. Nemažai jo susirinkimų vykdavo būtent KMN, tai mums visiems leido pajusti ypatingą dvasią, pakilimą. Mūsų veikloje netrūko naujųjų laikų bruožų, sovietinių laikų parodijos, kuri prieš porą dešimtmečių nebūtų buvusi galima. Pavyzdžiui, pas mus buvo filmuojamas grupės "Gulago univermagas" muzikinis klipas su amžinatilsį džiazo muzikantu Kęstučiu Lušu ir kitais garsiais atlikėjais. Jame aš vaidinau Anką kulkosvaidininkę. To padaryti 1970-aisiais nebūtume galėję. O kalbant apskritai, KMN visada pasižymėjo laisve. Menininkai yra tokie žmonės, kurie pakankamai laisvi savo viduje.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– KMN visais laikais buvo kupini nuotykių. Kokių šmaikščių, linksmų įvykių jūs prisimenate iš tų laikų, kai ten dirbote?

– Reikėtų paminėti mūsų kavinę, į kurią būdavo galima patekti su leidimais. Ten lankydavosi menininkai, kurie, žinoma, galėjo atsivesti savo draugų. Kavinė buvo labai populiari, todėl už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti. Kavinukė buvo nedidelė, tad jaunuolius įleisdavo ne visada. Tačiau stengėmės būti demokratiški ir leisti apsilankyti kavinėje. Žinoma, joje vykdavo įdomiausi renginiai. Prisimenu patį pirmąjį, kurį organizavau įsidarbinusi KMN. Žinojau, kad tapytojas Jūratis Zalensas ir architektas Virginijus Juozaitis neseniai grįžo iš Japonijos, tad sumanėme juos pakviesti papasakoti apie kelionę ir suorganizuoti japonišką vakarą. Skambėjo japoniška muzika, po salę vaikščiojo kimono pasidabinusios merginos iš Liaudies teatro, kuriam vadovavau. Į specialius dubenėlius pilstėme lietuvišką degtinę, į kurią pridėjome įvairių prieskonių. Ji turėjo atstoti sakę, kurios anuomet, žinoma, nebuvo lengva gauti.

Už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti.

Pirmaisiais mano darbo metais organizavome ir smetoninio stiliaus retro balių, į kurį visi susirinko apsirengę kostiumais. Linksminomės, klausėmės muzikos, džiazavome. Atvažiavę vilniečiai žiūrėjo išsižioję. Sako: na, jūs ir duodat, pas mus tokie dalykai neįmanomi. Jie stebėjosi, kaip draugiškai mes visi sugyvename. Vilniuje, galbūt dėl to, kad ten daugiau menininkų, jie skirstėsi pagal amžių, kastas, visi kartu nebendravo. 1989 m. pristatėme naujovę – rodėme kino filmus, nes jau buvo atsiradę pirmieji vaizdo magnetofonai. Tad drauge sustatydavome tris keturis televizorius ir žiūrėdavome mums iki tol nematytus klasikos šedevrus bei eksperimentinį kiną. Salė būdavo sausakimša, o už durų susigrūdę stovėdavo dar tiek pat žmonių, kurių tiesiog fiziškai buvo neįmanoma įleisti. Nenorėdami užkliūti cenzūrai, maskuodavome, kad tai – paskaita apie kiną. Tad iš pradžių papasakodavau apie režisierių, aktorius, kino žanrą.

– Tais laikais KMN lankęsi žmonės pasakoja apie neišpasakytą bendrumo jausmą. Ar išlaikėte čia užmegztas draugystes?

– Taip, buvome kaip kumštis. Gaila, kad dalies tų žmonių jau nebėra. Kai atėjau dirbti į KMN, aktyviai reikštis pradėjo ir Architektų namai. Tad tarp mūsų buvo šiokia tokia konkurencija, tačiau kartu ir draugystė. Architektai ateidavo pas mus, o mes – pas juos. Kartu džiaugdavomės vieni kitų renginiais ir netikėtais sprendimais.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kokius žmones iš tų laikų prisimenate? Juk KMN lankėsi garsiausi to meto kūrėjai, netikėčiausių idėjų kupini menininkai.

– Turėtume kalbėti apie amžinatilsį Kamputį – tapytoją Rimvidą Jankauską. Jį visi vadino Kampu. Jis buvo tikras bohemos atstovas, gyveno senoje sinagogoje Senamiestyje, o žiemą iš kartono pasistatydavo tokį namelį, kad nebūtų šalta. Ten buvo jo dirbtuvės, o jis pats – tikras bohemiško gyvenimo simbolis. Kadangi mėgdavo išgerti, pardavęs paveikslą ir gavęs honorarą, jį atnešdavo man. Aš viską padėdavau į seifą ir kiekvieną dieną jam duodavau mažą honoraro dalį maistui ir kasdienėms reikmėms. Buvome taip sutarę, nes jis turėjo savybę viską išleisti vienu kartu, visus vaišinti, o paskui mėnesį kone badauti. Be abejo, būdavo žmonių, kurie tuo naudodavosi ir, pavyzdžiui, nupirkdavo jo genialų paveikslą už butelį. Aš, beje, esu sukaupusi labai daug paveikslų, tačiau neturiu nė vieno Kampučio darbo. Už butelį jį nusipirkti man nekilo ranka, o pats Rimvidas taip ir neprisiruošė man padovanoti.

Dabar žiūriu į paveikslus, pakabintus ant mano sienos, ir prisimenu tuos žmones: amžinatilsį dailininkai Alfonsas Vilpišauskas, Vytautas Eigirdas, Vytautas Tamoliūnas, tapytojas Jūratis Zalensas – tai tie genialus menininkai, kurie mus jau paliko. KMN rūsyje buvo džiazo studija, kuriai vadovavo taip pat amžinatilsį Kęstutis Lušas. Į ją suplaukdavo praktiškai visi Kauno muzikantai, kurie anuomet ką nors reiškė. Apskritai KMN buvo centras, į kurį sueidavo visi. Mano kabinete kaip tik buvo didžiulis balkonas, kuriame vykdavo poezijos skaitymai, muzikavimai. Išėmę mano rašomojo stalo stalčių, naudodavome jį kaip būgną.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiais menininkais – retro vakarėlyje su A.Obcarsku, džiazo muzikantais Romualdu Grabštu, Aleksandru Diniu, Arvydu Joffe. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žinote, kaip būna tokioje kompanijoje – vieną dieną kažkas pardavė paveikslą, kitą – kažkas išleido knygą, trečią – kažkas gavo honorarą. Žodžiu, amžina šventė. Aš vienu metu net išsigandau, galvoju, reikia mažiau bendrauti, nes praktiškai kiekvieną dieną gali ošti, jei tik yra noro. Atmosfera buvo labai laisva, šventiška ir bohemiška. Svarbiausia – tai buvo tikri namai mums visiems. Nepriklausomybės metais tokiems gudručiams, kuriems renginiams reikėjo patalpų, kilo idėja juos iš mūsų atimti. Planas pajudėjo, prasidėjo skambučiai iš savivaldybės, Kultūros ministerijos. Tada visi sukilome, rašėme raštus, vykdėme protesto akcijas, sakėme, kad jei prireiks, gulsimės po tankais. Laimė, pavyko išsaugoti mūsų namus.

– Kokie renginiai vykdavo KMN? Kas jums labiausiai įsiminė? Tikriausiai šie renginiai išsiskyrė bendrame Lietuvos kontekste, jei net vilniečiai jais stebėjosi?

– Renginių išties būta daug, viskas vyko labai intensyviai. Tuo metu KMN vadovavo režisierius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas. Juokaudavome, kad abu politikoje dalyvauti negalime. Todėl jis rūpinosi Sąjūdžio reikalais, o aš organizavau meninius renginius. Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus, poezijos vakarus. Vykdavo ir kamerinės muzikos festivalis, pradedančiųjų muzikantų rečitaliai. Būtent KMN scenoje Kaune pirmą kartą pasirodė Neda Malūnavičiūtė su grupe. Kaip minėjau, filmavome ir avangardistinį "Gulago univermago" klipą. Tai buvo visiškai naujas reiškinys, tad vėliau grupė važinėjo po visą Lietuvą ir rinko pilnas sales.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiu menininku – tapytoju Vytautu Tamoliūnu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus.

Prisimenu savo organizuotą Naujųjų metų šventę. Pasakiau: kaip norite, taip darykite, tačiau visi turite ateiti su kostiumais, kaukėmis. Vėliau man paskambino iš Dramos teatro ir klausia: klausyk, ką tu ten organizuoji? Visi puolė į sandėlius ir baigia išnešti visus kostiumus. Amžinatilsį puikus fotografas Gintautas Staugaitis į balių atėjo be kaukės. Tad užsispyriau, kad jo neįleisiu. O jis iš kišenės išsitraukė tokias raudonas vaikiškas pėdkelnes ir užsimovė ant galvos. Pats toks solidus, žilstelėjęs, su inteligentiškais akiniais – ir tos ryškios pėdkelnės ant viršugalvio. Atrodė labai juokingai. Dailininkas, neoavangardistas Česlovas Lukenskas atėjo su paukščių narveliu ant galvos. Atsidaro narvelio dureles – išgeria, pavalgo ir vėl užsidaro. Žodžiu, visi labai išradingai atšventėme Naujuosius metus.

O kur dar sezono uždarymo kelionės su papuoštu garlaiviu ir iškyla gamtoje...

– KMN palikote 1992 m. Panašu, kad tuo laikotarpiu ši įstaiga išgyveno tam tikrą lūžį. Užsidarė legendinė kavinė. Kaip minėjote, buvo bandymų atimti KMN iš menininkų.

– Kavinė užsidarė apie 1994 m. Papūtė nauji vėjai, tad jos vietoje įkurta interneto kavinė. Ir iškart atkrito visa senoji menininkų gvardija, atėjo jaunoji karta. Tai normalu. Architektų namai tuo metu irgi stipriai pakeitė savo specifiką. Laikai pasikeitė, dabar menininkai mažiau bohemiški, daugiau dirba, visi išsislapstę po savo dirbtuves. Kartais sueiname po parodų atidarymų, bet dažniausiai jau tik dirbtuvėse. Apie bohemiškuosius KMN liko išties daug šiltų prisiminimų, kuriais drauge pasidalijame. Gaila, kad nemažos dalies žymių to laikotarpio Kauno menininkų jau nebėra.