Kauno mažajame teatre bręsta naujas renesansas

Išgirdus šią naujieną, galvoje kyla virtinė klausimų. Kada? Kaip? Kodėl? Apie teatro likimą – pokalbis su naująja teatro vadove.

– Žinia, kad pasikeitė teatro vadovybė nuskambėjo labai tyliai. Praskleiskite tą nežinomybės šydą – kada kaip tai įvyko ir kaip jūs atkeliavote į šį teatrą?

– Pirmiausia norėčiau prisistatyti. Su teatru esu susijusi nuo ankstyvos jaunystės. VDU Menų fakultete esu įgijusi menotyros bakalauro diplomą. Diplominį darbą rašiau teatro tema. Dar prieš šias studijas metus laiko mokiausi Kauno kamerinio teatro scenos meno mokykloje. Supratusi, kad man aktorystė nelabai prie širdies, įstojau į menotyros studijų programą studijuoti meno istorijos, teorijos ir kritikos. Mano draugai toliau mokėsi vaidybos meno. Ten dėstė režisierius Arvydas Lebeliūnas, su kuriuo pažintis tęsiasi jau daug metų. Įvykus permainoms dalis to kolektyvo pamažu perėjo į Kauno mažąjį teatrą. Visą tą laiką aš su jais bendravau, palaikėme draugystę. Dėl to šis teatras man yra labai artimas.

Baigus menotyrą, toliau VDU mokiausi vadybos (verslo administravimo) magistrantūros studijose. Pastaruosius devynerius metus su komanda organizavome veiklą privačiame teatre "Laimingi žmonės". Statėme spektaklius, rodėme juos teatrų, klubų scenose visoje Lietuvoje. Sentimentų vedama nusprendžiau dalyvauti konkurse Mažojo teatro direktorės pozicijai užimti. Taip aš po septyniolikos metų vėl atėjau į Mažąjį teatrą.

– Kokie potyriai aplankė įžengus čia po tiek metų?

– Džiugu, kad teatras išsilaikė. Yra gražių spektaklių suaugusiesiems ir vaikams. Man svarbu savo vadybinę patirtį panaudoti kuriant Kauno mažąjį teatrą malonia kultūringa meno vieta tiek žiūrovui, tiek ir kūrėjui. Tikiu, kad miesto teatrą galima prikelti antrai renesanso bangai, padaryti jį labiau žinomą, patrauklų kuriant scenos meno perliukus. Juk ir miesto savivaldybė rūpinasi savo teatru.

Nenoriu orientuotis į vieną kažkurią žiūrovų grupę. Teatre yra nemažai kokybiškų spektaklių vaikams, žiūrovai juos mėgsta. Suaugusiesiems taip pat turime ką pasiūlyti.

– Ką dar žadate keisti? Kokia jūsų naujojo teatro veido vizija?

– Žingsnis po žingsnio eisime į priekį. Subursime kompetentingą teatro meno tarybą. Bendrausime su įvairiais kolektyvais. Mažasis teatras yra vienintelis Senamiestyje. Manau, protinga jį būtų paversti Kauno senamiesčio kultūriniu poliumi. Esame atviri menininkų siūlymams.

– Į kokį žiūrovą žadate orientuotis?

– Nenoriu orientuotis į vieną kažkurią žiūrovų grupę. Teatre yra nemažai kokybiškų spektaklių vaikams, žiūrovai juos mėgsta. Suaugusiesiems taip pat turime ką pasiūlyti. Vaidina geri aktoriai. Norėčiau rodyti daugiau spektaklių jaunimui. Kaip ir visi teatrai nori to paties – gražių, įkvepiančių spektaklių, pilnų salių, jaukios kūrybingos atmosferos ir t.t.

– Kaip vertinate prieš tai buvusio direktoriaus darbo rezultatus? Kokias, kaip vadybininkė, įžvelgiate veiklos spragas?

– Nenorėčiau skųsti ar skųstis. Sieksiu, kad teatras būtų stiprus visomis prasmėmis – tiek kūryba, tiek vadyba. Kad žmonės norėtų čia ateiti, būti, kurti. Su komanda kelsime mažąjį teatrą iš pelenų, ruošimės naujam sezonui. Svarbiausia – geri spektakliai, renginiai. O šalia to dar reikia ir apsitvarkyti patalpas. Buvęs teatro vadovas darė tai, ką galėjo, teatras išsilaikė, spektakliai buvo geri, pelnę ir ne vieną apdovanojimą. Tiesa, teatre vykę konfliktai pridėjo teatrui neigiamo atspalvio.

– Anksčiau teatro vardas asocijavosi su eksperimentiška kūryba ir bohemiška dvasia, kurią kūrė ir teatro kavinukė "Suflerio būdelė". Kas, jūsų manymu, nutiko, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis?

– Taip, daugeliui Mažasis teatras asocijuojasi su "Suflerio būdele", čia rinkdavosi jaunimas, menininkai. Tai kūrė bohemišką dvasią. Anksčiau, rodos, ir buvęs vadovas buvo kupinas entuziazmo ir originalių idėjų. Deja, šiuo metu teatras yra kažkuria prasme nustekentas. Liūdna dėl to.

O kalbant apie kavinę, labai noriu, kad ji vėl veiktų, bent jau spektaklių metu. Dabar net spektakliai vyksta be pertraukos, nes žmonėms tiesiog neturime ką pasiūlyti pertraukų metu.

Esu labai optimistiškai nusiteikusi. Be abejo, yra daug rūpesčių, kuriuos išspręsti nėra taip paprasta. Norisi, kad miesto teatras būtų gyvas. Norėčiau, kad čia veiktų jaunų žmonių studija. Labai džiaugiuosi, kad į mus jau kreipiasi jauni režisieriai. Tikrai priimsime ir jaunus kūrėjus. Mažasis teatras yra atviras pasiūlymams. Edukaciniai užsiėmimai vaikams čia irgi vyksta ir yra labai populiarūs. Nenoriu daug patosiškai kalbėti. Man labiau patinka principas – mažiau kalbų, daugiau darbų.

Komentaras

Arvydas Lebeliūnas

1994–2000 m. Kauno mažajame teatre dirbo meno vadovu ir režisieriumi

Anksčiau čia virė gyvenimas. Žmonės darydavo trumpus projektus, repetuodavo ir rodydavo tol, kol būdavo lankomi. Nurašydavo ir tada vėl imdavosi kažko naujo. Buvo labai smagus periodas. Kai yra žmonių, kurie nori kažką daryti, teatras tampa gyvas. O kai užsidarai, galvoji, kad pasikviesi tą ir aną, tai neveikia. Šį teatrą 1992 m. įkūrė Rolandas Atkočiūnas ir čia dvejus metus dirbo meno vadovu. Vėliau gavo pasiūlymą vadovauti Šiaulių dramos teatrui ir išėjo. Tada man pasiūlė teatro vadovo pareigas ir aš sutikau. Čia buvo nuolat dirbantys žmonės, kurie ir mokėsi, ir vaidino. Kalbant apie studijas, šiandien yra toks laikas, kai jos nėra populiarios, jų tiesiog iš viso nėra. O anksčiau būdavo kone kiekvienam teatre. Taip buvo galima lengviau įstoti į akademiją. Galbūt dabar tai padaryti yra kur kas lengviau, todėl ir tų studijų tiesiog nebereikia? Šiandien kiekvienas jaunas žmogus turi savo interesus, turi kažkur įstoti, dirbti, išgyventi ir todėl teatras tampa reikalingas tik tada, kai lieka laisvo laiko. O čia reikia tokių žmonių, kurie teatru gyventų visą laiką. Šis teatras turi savo aurą. Pinigai reikalingi, nes reikia išsilaikyti. Galų gale norisi ir teatro išskirtinumo. Mes visada norėjome orientuotis į aktoriaus teatrą (aktorinę studiją), monospektaklius. Man padarė stiprų įspūdį Lenkijoje vienas esantis panašus teatras. Kai ten pamačiau vieną jų spektaklį, man atrodė, kad žiūriu kino filmą. Tai yra kamerinė erdvė, visai kitoks santykis su žiūrovu. Čia negali meluoti, negali kelti balso. Tu čia gali užspausti kvėpavimą žiūrovui. Jeigu tik yra bent kokia gyvybė, negalima jos naikinti. Viskas yra įmanoma. Visur viską galima padaryti, jeigu tik yra noro, tikėjimo ir minčių.