Parodoje – fotografės Kristinos Sabaliauskaitės nuotraukos, kuriose I.Paliulytė įamžinta grimo kambaryje, užkulisiuose, repeticijose.

"Matau ne tik veidą, žvelgiu į vidų, jaučiu nuotaiką, bandau įžvelgti esmę. Taip veriasi vidinis žmogaus laukas, kurį jaukinuosi, kantriai laukdama abipusio pasitikėjimo", – sako jau dešimtmetį pasaulį per fotoobjektyvą stebinti K.Sabaliauskaitė.

Tačiau I.Paliulytė fotografei – daugiau nei tik žinoma scenos meistrė. "Inesą atsimenu kaip savo mokytoją Kauno dailės gimnazijoje. Ji mums vesdavo pamokas kaip ir dabar veda teatro mokyklėlėje "Mano teatras", – apie santykius su nuotraukų heroje sako K.Sabaliauskaitė. – Su bendraklasiais buvome įsitikinę, kad Inesa turi magiškų galių matyti mus tokius, kokie esame. Po pamokos išeidavome pakeitę požiūrį į save, klasės draugą ir pasaulį. Po kiekvieno susitikimo tapdavome geresni ir labiau pasitikintys savimi."

Šiandien fotomenininkė I.Paliulytę sako matanti kaip moterį. "Beprotiškai gražią, intelektualią, fatališką, kartu trapią, pažeidžiamą ir spinduliuojančią begaline šiluma. Šis kontrastas pribloškia. Fotografuojant užima kvapą. Tarsi būčiau įsimylėjusi..." – K.Sabaliauskaitės žodžiai paaiškina jos kūriniuose tvyrančią nuotaiką.

Matau ne tik veidą, žvelgiu į vidų, jaučiu nuotaiką, bandau įžvelgti esmę. Taip veriasi vidinis žmogaus laukas, kurį jaukinuosi, kantriai laukdama abipusio pasitikėjimo.

Autorės teigimu, I.Paliulytės transformacijos – skirtingos. Tyloje važiuota į Panevėžį, tyloje, be grimo buvo rišama skarelė, o aktorės veidas suakmenėjo. Ji buvo pasiruošusi Liudai Hananai. O štai Kaune prieš "Skėrius" aktorė juokavo, plepėjo, buvo atsipalaidavusi. Vis kitokia, daugiabriaunė ir sunkiai apčiuopiama.

"Objektas – Inesa. 229 – jos grimo kambario rakto numeris. Tai, kas nekinta aktorės gyvenime, – rakto numeris", – parodos pavadinimą dekoduoja K.Sabaliauskaitė.