Savo mintimis ir patirtimi diskusijoje dalijosi Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Balsevičienė, Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik, festivalio „ConTempo“ organizatorė Eglė Nevedomskė ir Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Virginija Vitkienė. Diskusiją moderavo Kotryna Lingienė, žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ atstovė.

Džiuginantis sąmoningumas

Diskusija prasidėjo nuo paprasto klausimo: ar pačios dalyvės dažniau renkasi mokamus, ar nemokamus renginius? Moderatorė K. Lingienė prisipažino dažnai gaunanti kvietimų, tačiau sąmoningai perka bilietus, nes tai dalyvavimas kultūros ekosistemoje sąžiningai.

Bibliotekos atstovė M. Balsevičienė atkreipė dėmesį, kad dirbdama institucijoje, kuri organizuoja daugybę nemokamų renginių, laisvalaikiu dažniau renkasi mokamus. „Esu didelė festivalio „ConTempo“ gerbėja, kartais tenka net susimąstyti, ar ne per didelė mano mėnesio biudžeto dalis skiriama bilietams“, – šyptelėjo ji.

N. Kulik pabrėžė, kad svarbiausias kriterijus yra turinys. „Jeigu nemokama – viskas labai smagu, bet jeigu mokama – tai tikrai už gerą turinį man negaila susimokėti“, – sakė ji. Kauno bienalės vadovės nuomonei pritarė ir E. Nevedomskė. Ji pastebėjo džiuginantį pokytį – vis daugiau žmonių nebenori naudotis kvietimais, o sąmoningai perka bilietus. V. Vitkienė pasidalijo asmenine tradicija – dovanoti bilietus artimiesiems švenčių proga, kultūrą paverčiant dovana.

Viena pirmųjų temų, paliestų diskusijoje, buvo bibliotekų vaidmuo – kiek jos turi lėšų renginiams ir kas leidžia kultūrai būti nemokamai ir prieinamai? M. Balsevičienės atstovaujama Kauno Vinco Kudirkos biblioteka organizuoja apie 1 tūkst. renginių per metus. Vis dėlto tik apie dešimtadalis jų turi biudžetą. „Iš tiesų ši dalis labai nedidelė – šiek tiek daugiau nei 1 proc. savivaldybės biudžeto. Žinoma, dar turime projektinį finansavimą: rašome paraiškas ir gauname papildomų lėšų. Vis dėlto biudžetinių renginių dalis bibliotekos veikloje yra maža. Reikėtų paminėti, kad dauguma renginių apskritai neturi biudžeto“, – paaiškino ji.

Pasak jos, bibliotekos Lietuvoje tapo savotiškais kultūros centrais. Skirtingai nei daugelyje šalių, kur narystė kainuoja, Lietuvoje nuo šių metų narystė yra visiškai nemokama. Tai, anot jos, daro Lietuvos bibliotekas išskirtines tarptautiniame kontekste.

Buhalterijos vingrybės

Diskusijoje buvo keltas klausimas apie šiuolaikinio meno renginius – kodėl jie dažniausiai mokami ir kokią dalį biudžeto iš tikrųjų padengia parduoti bilietai? Kauno bienalės vadovė N. Kulik pristatė savo srities realybę.

„Dauguma šiuolaikinio meno parodų arba bienalių, taip pat šiuolaikinio meno festivalių, dažniausiai yra mokami. [...] Žinoma, yra įvairių lengvatų ir priemonių, kurios padaro renginį labiau prieinamą. Kauno bienalėje taip pat turime mokamų bilietų, tačiau taikome daug nuolaidų moksleiviams, senjorams ir kitiems lankytojams. Yra gana ilgas sąrašas žmonių, kurie gali patekti nemokamai su tam tikrais pažymėjimais ar įrodymais. Stengiamės, kad renginys būtų prieinamas įvairioms auditorijoms“, – kalbėjo Kauno bienalės vadovė.

N. Kulik taip pat atskleidė, kad pinigai, surinkti iš bilietų pardavimo, dengia tik labai mažą dalį renginio biudžeto. „Kalbant apie pajamas iš bilietų, jos sudaro apie 2–3 proc. viso biudžeto. Bienalės atidarymas yra nemokamas, todėl daug žmonių ateina būtent tada, pamato ekspozicijas ir vėliau nebegrįžta. Tie, kurie ateina bienalės veikimo laikotarpiu, dažnai naudojasi nuolaidomis“, – aiškino ji.

Panaši situacija ir „ConTempo“ festivalyje, kurio biudžetas iš dalies formuojamas iš bilietų pardavimų. „Kasmet ši dalis skiriasi, bet šiemet siekė apie 10–15 proc. viso biudžeto. Didelę reikšmę turi strateginiai sprendimai, nuolaidos, šeimos bilietai, taip pat ir mūsų „Palaikyk festivalį“ iniciatyva“, – pasakojo E. Nevedomskė. Anot jos, festivalis yra tarsi viena visuma – holistinis organizmas, kur dalis renginių uždirba tam, kad kiti galėtų būti nemokami.

„ConTempo“ organizatorė paminėjo, kad labai svarbu atsižvelgti į erdves, kai  sprendžiama, ar renginys bus mokamas, ar nemokamas. „Atsižvelgiame į erdves: jei renginys vyksta viešoje aikštėje, jo apmokestinti negalime. Jei scenografija reikalauja didelių išlaidų ir uždaros erdvės, bilietai būtini. Visada žongliruojame kainodara, stengiamės, kad ji būtų draugiška“, – teigė ji.

Pajamų svarba

Diskusijoje buvo aptarti muziejų finansavimo iššūkiai ir tai, kaip bilietų kaina daro įtaką lankytojų patirčiai. V. Vitkienė pabrėžė, kad muziejai balansuoja tarp prieinamumo ir finansinės atsakomybės.

„Didžiosios parodos, kaip kad M. K. Čiurlioniui skirtosios, negali būti nemokamos, nes jų organizavimas kainuoja šimtus tūkstančių eurų. Valstybės parama dengia tik dalį išlaidų, todėl būtina surinkti lėšų iš bilietų. Kitaip būtų neįmanoma rengti aukšto lygio tarptautinių projektų. Be to, pajamos iš bilietų užtikrina muziejaus veiklą: darbuotojų atlyginimus, infrastruktūros priežiūrą, saugumą“, – teigė ji.

Labai noriu, kad mūsų visuomenė išsiugdytų įprotį mokėti už kultūrą taip pat natūraliai, kaip moka už kavą kavinėje.

Anot V. Vitkienės, bilieto kaina tiesiogiai lemia lankytojų patirtį: mažiau pajamų – trumpesnis darbo laikas, mažiau darbuotojų, ilgesnės eilės.

Muziejus taip pat remiasi lankytojų įpročiais: nemokami sekmadieniai pritraukia 13–14 proc. metinės auditorijos, bet tai nebūtinai reiškia, kad žmonės grįžta su mokamu bilietu.

Kaip užsiauginti auditoriją?

Vėliau buvo paliesta tema, kaip kultūra pasiekia rajonus ir mažesnes bendruomenes – kokį vaidmenį čia atlieka nemokami renginiai. „ConTempo“ festivalio patirtis rodo, kad nemokami renginiai rajonuose tampa puikia auditorijos ugdymo priemone.

„Mes jaučiamės taip, lyg atneštume profesionalų scenos meną tiesiai į jų kiemus. Dažnai tai pirmas kartas gyvenime, kai tie žmonės mato tokią kultūros formą. Todėl mūsų tikslas nėra prašyti už tai susimokėti, o parodyti kokybišką kūrinį, supažindinti, pakviesti išdrįsti ateiti. Vėliau, kai ryšys užsimezga, po kelerių metų galime pasiūlyti ir pirkti bilietus už draugišką kainą“, – aiškino E. Nevedomskė.

Panaši strategija taikoma ir tarptautiniame projekte „Magic Carpets“, kurį inicijavo Kauno bienalė. Pasak N. Kulik, šis projektas leidžia nemokamai atnešti kultūrą bendruomenėms, kurios paprastai jos nepasiekia. „Mes einame pas juos, įtraukiame į kultūrą ir pamažu auginame auditoriją“, – sakė ji.

Kauno bienalės vadovė tvirtino, kad projektas „Magic Carpets“ turi dvi puses: finansinę ir edukacinę. „Šiam projektui gauname paramą iš programos „Kūrybiška Europa“. Per ketverius metus visoms septyniolikai šalių partnerių bus skirta 2,8 mln. eurų. Būtent ši parama leidžia organizuoti nemokamus renginius – mums nereikia papildomai ieškoti lėšų“, – teigė ji.

Pasak N. Kulik, svarbiausia yra ugdyti auditoriją. „Projektas orientuotas į bendruomenes, kurios neturi tiesioginės prieigos prie kultūros pasiūlos – dėl atstumo, pajamų ar kitų priežasčių. Mes einame pas juos, įtraukiame į kultūrą ir pamažu auginame auditoriją. Tikimės, kad gal ne po metų, bet po dešimties ar penkiolikos jie patys važiuos į Venecijos bienalę ir mokės už bilietą“, – sakė ji.

Tęsdamos prieinamumo temą, diskusijos dalyvės aptarė ne tik rajonų situaciją, bet ir kultūrą užsienyje – ar kitur nemokama kultūra išvis egzistuoja? V. Vitkienė, prisiminusi savo darbą Lietuvos sezone Prancūzijoje, pažymėjo, kad ten kultūra beveik visada yra mokama. „95 proc. renginių buvo mokami, su bilietais. Mūsų tikslas buvo ne atvežti nemokamą Lietuvos kultūrą, o rasti partnerių, kurie taip tikėtų mūsų menininkais, kad įtrauktų juos į savo repertuarą ir parduotų bilietus. Pavyzdžiui, bilietai į Dovydo Strimaičio spektaklį Paryžiuje buvo išparduoti tris vakarus iš eilės po 1 tūkst. vietų. Muziejų lankymas ten taip pat dažniausiai kainuoja 16–20 eurų, festivaliai irgi brangūs. Tačiau mane nustebino performatyvaus meno kainos: teatre bilietai kainuoja vos 8–15 eurų. Tai rodo, kad teatrai ir trupės Prancūzijoje yra labai stipriai subsidijuojami“, – aiškino Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė.

Ar įsivaizduoja ateitį, kurioje visi žmonės būtų pasirengę mokėti už kultūrą?

„Mūsų misija – atverti duris kiekvienam, kuris galbūt dar nedrįsta ar neturi galimybių, – nedvejodama atsakė M. Balsevičienė. – Biblioteka yra viena iš nedaugelio vietų, kur gali ateiti visiškai nemokamai, gauti kokybišką kultūros paslaugą jaukioje erdvėje. Vėliau, kai žmogus įsitraukia į bendruomenę, jis gali pradėti lankytis ir mokamuose renginiuose. Taip, tai gali tapti pirmuoju žingsniu.“

N. Kulik įsitikinusi, kad turi likti galimybių naudotis kultūra nemokamai ar su lengvatomis. „Tačiau labai noriu, kad mūsų visuomenė išsiugdytų įprotį mokėti už kultūrą taip pat natūraliai, kaip moka už kavą kavinėje“, – vylėsi ji.

„ConTempo“ atstovė E. Nevedomskė atkreipė dėmesį į verslų įtraukimą: „Lietuvoje dar tik pradedame kurti paramos tradiciją. Norime, kad verslai ne tik paremtų festivalį, bet ir įsitrauktų į jį, siūlytų papildomų paslaugų, kurtų bendras iniciatyvas.“ Pasak jos, reikia daugiau tokių drąsių žingsnių, nes laimi visi, o pirmiausia – žiūrovas.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovė pabrėžė, kad bilietų kainodara nuolat peržiūrima, o ateityje planuojama lojalumo sistema, suteikianti galimybę lankytis visuose padaliniuose. Esą visuomenė vis aiškiau suvokia, kad kultūros bilietas yra mokėjimas už vertę, todėl nusiskundimų nekyla. Tai suteikia pagrindo tikėtis, kad kultūra ateityje bus suvokiama ne kaip prabanga, bet kaip būtinybė ir natūrali kasdienybės dalis, o žmonės vis labiau įpras mokėti už kultūrą, suvokdami jos tikrąją vertę.