Pagal XIX a. vieno žinomiausių norvegų dramaturgo Henriko Ibseno paskutinį kūrinį "Kai mes mirę nubusim" (1899) statomas spektaklis – trečiasis jaunos režisierės spektaklis profesionalioje scenoje ir pirmasis Kauno dramos teatre. Tai bus antras šios pjesės pastatymas Lietuvos teatre – prieš šešerius metus pjesę Panevėžio J.Miltinio dramos teatre režisavo Saulius Varnas.

Tarptautinė pjesės pažintis

Su H.Ibseno pjese, dar vadinama draminiu epilogu, užbaigusiu rašytojo realistinių dramų ciklą, M.Klimaitė pirmą kartą susipažino magistro studijose Londone, kai laisvu nuo studijų laiku sėdėdavo bibliotekoje skaitydama pjeses, kurių leidimų Lietuvoje buvo neįmanoma surasti. Taip į jos rankas pateko ir H.Ibseno pjesių tomas.

"H.Ibseno dramaturgijos pakankamai buvau skaičiusi ir Lietuvoje, bet kilo noras ją paskaityti dar sykį. Ir šiame rinkinyje pirmą kartą pamačiau pjesės "Kai mes mirę nubusim" pavadinimą. Šis kūrinys man buvo atradimas, nes nežinojau, kad tokia yra ir kad tai yra paskutinis H.Ibseno rašytas darbas", – pasakojo režisierė.

Susidūrimas su šiuo literatūros kūriniu šia pažintimi nesibaigė. Po pusmečio jaunoji kūrėja, pildydama anketą tarptautinei režisierių laboratorijai Niujorke, Linkolno centro teatre, kurios tema buvo "Sudėtinga dramaturgija", pagalvojo, kad šis kūrinys tam ypač tinkamas. Pasiūliusi šią pjesę, lietuvė buvo pakviesta į laboratoriją, į kurią patekti nėra taip paprasta: iš viso buvo atrinktos septynios pjesės, o dalyvių buvę net 60.

Niujorke režisierė turėjo pirmąją galimybę praktiškai prisiliesti prie šios dramos. "Mes, septyni režisieriai, dirbome su ta pačia pjese ir su tais pačiais profesionaliais aktoriais. Tai buvo be galo įdomi ir naudinga patirtis, nes atsiskleidė skirtingi požiūriai į pjesę. Pavyzdžiui, britas joje atrado net pedofilijos temą. Ši praktika įrodė, kad kiek yra skirtingų kūrėjų, tiek ir skirtingų požiūrių į tos pačios pjesės temą. Kiekvienas žiūri iš savo prizmės ir mato tai, kas jam yra aktualu", – apie tai, kaip subrandino norą pjesę pastatyti ir Lietuvoje, pasakojo režisierė.

Šią idėją nešiojo visus metus – nebuvo progos jai realizuotis. "Tuomet sumaniau dalyvauti šio Kauno teatro paskelbtame jauniesiems menininkams konkurse "IDėja" ir gavau galimybę", – džiaugėsi M.Klimaitė.

Spąstai kūrėjams

M.Klimaitė kartu su scenos dailininke Paule Bocullaite į darbą iš karto kibo su dideliu entuziazmu, tačiau jaunosios kūrėjos susidūrė su nelengvais iššūkiais. Anot jų, tai itin sudėtinga ir mįslinga pjesė. Iš pradžių atrodė, kad ji greitai perprantama, tačiau vis daugiau dirbant ji darėsi vis sudėtingesnė.

"Man labai patinka viena frazė, išsakyta pjesėje, kuri visapusiškai atspindi dramą: "Iš pradžių joks dalykas neatrodo sunkus, bet nespėji apsižiūrėti ir galiausiai atsiduri tokioje vietoje, iš kurios nepasijudinsi nei pirmyn, nei atgal. Tada jau esi įstrigęs, įkliuvęs, kaip mes, medžiotojai, sakome", – ši vieno personažo – medžiotojo – frazė, anot režisierės, puikiai apibūdina ir pačios pjesės sudėtingumą. "Ji atspindi tą įkliuvimą, nenuspėjamumą. Net perteikia pačios pjesės idėją – veikėjų būseną, kad jie visi yra vienijami šio įstrigimo ir negalėjimo išeiti iš šios būsenos. Visi yra vienodai įstrigę savo pačių sukurtoje realybėje per savo pasirinkimus", – sakė M.Klimaitė.

Pjesė sudėtinga dar ir tuo, kad joje nėra išorinio veiksmo: visas veiksmas vyksta personažų viduje, per jų pasirinkimus. Todėl buvę itin sunku perteikti scenoje tą veiksmą, kad tai nebūtų tiesiog pjesės skaitymas.

Kūrinio veiksmas trunka parą ir per šį laiką labai drastiškai bei dramatiškai pasikeičia visų keturių veikėjų gyvenimai, jiems priimant svarbius sprendimus. Režisierė sau pasakė: jeigu natūraliai negimsta tas išorinis veiksmas, vadinasi, jo dirbtinai ir nereikia kurti. Tuomet kūrėja susikoncentravo į veikėjų bendravimą ir jų tarpusavio santykius, tai yra itin aktualu ir šiandien.

"Man nesinorėjo vaizduoti konkretaus amžiaus, nesinorėjo ir kurti XIX a. ar XX a. atmosferos. Nesinorėjo apsiriboti nei vieta, nei laiku. Taip, mes nemeluojame sau, veiksmas vyksta čia ir dabar, nes vis vien vaidina šių dienų aktoriai ir pan. Bet mes to nesureikšminame ir neakcentuojame. Tos temos aktualios kiekvienam laikui ir erdvei. Tie prisitaikymai... Aplinka keičiasi, bet žmogaus išgyvenimus ir pojūčius sunku priskirti kokiam nors konkrečiam amžiui", – pastebėjimais dalijosi kūrėja.

"Ši pjesė mums kaip spąstai, kur pagrindinis veikėjas yra pasiklydęs tarp gyvenimo ir kūrybinių kančių, jis nežino, kas yra svarbiau, negali pasirinkti. Ir mes dirbdami su šia pjese patiriame tą patį. Gal čia buvo slaptas H.Ibseno kėslas?" – pastebėjo dailininkė P.Bocullaitė.

Jaunosios menininkės pažymi, kad pjesėje tiesiog gausu dramaturgo paspęstų spąstų. Joje kalbama apie aklavietėje atsidūrusį žmogų, kurį vis dėlto prigimtinis instinktas vis verčia ieškoti išeities. Visus pjesės herojus vienija bendras troškimas

Tai, anot kūrėjų, reikėtų suprasti ne tiesiogine to žodžio prasme, bet kaip sąmonės pabudimą. "Tai reiškia sąmoningai gyventi čia ir dabar. Nekuriant trajektorijų į ateitį ir nesistengiant atkurti praeities. Nubudimas yra sąmoningas gyvenimas. Veikėjų įstrigimas toje stagnacijoje yra mentalitetinis, dvasinis, moralinis. Jie įstringa nenorėdami būti vienas su kitu, priima netinkamus sprendimus, kurie ir kitus paverčia aukomis ir jį patį verčia būti šio sprendimo auka", – H.Ibseno šifrus aiškino kūrėjos.

Numirus gyventi

Teatro Ilgojoje salėje statomame spektaklyje atgimimo tema perteikiama jo scenovaizdyje, ypač akcentuojant pilką, it dulkių, spalvą. Anot kūrėjų, prisikėlimo negali būti be mirties – tam, kad prisikeltum, turi savyje ar aplink save kažką nužudyti.

"Kūrėme tokią negyvą atmosferą, tarsi viskas aplink būtų negyva. Tai perteikia ir mintį, pjesėje išplaukiančią iš Medžiotojo ir Skulptoriaus dialogo apie tai, kad jų profesijos yra panašios: medžiotojas budina mešką iš žiemos miego taip, kaip skulptorius bando įkvėpti gyvybę marmurui ir akmeniui. Viskas aplink tarsi neapčiuopiama ir negyva, o norisi išeiti, išlipti iš tų įstrigimo spąstų, norisi, kad visa tai atgytų. Norėjosi sukurti įspūdį, kad lyg ir viskas yra gerai, normalu, bet prie nieko negali prisiliesti. Tu lyg ir esi čia ir dabar, bet lyg ir kažkur kitur", – pasakojo P.Bocullaitė.

Ilgosios salės struktūra jaunosioms kūrėjoms taip pat tapusi iššūkiu. Tai, anot jų, nėra įprasta, tradicinė erdvė, kuri prisitaiko prie kūrėjų – atvirkščiai, prie scenos turi taikytis kūrėjai. Tokiu būdu Ilgoji salė tapo dar vienu partneriu, kurį reikia įtraukti į vaidinimą. Menininkės sako šią erdvę – kaip ir pjesės veikėjus – kėlusios iš numirusių. Šią užduotį jos lyginusios su kūryba pradedant nuo balto lapo.

Abi menininkės įsitikinusios: apie archetipinę žmogiškąją patirtį kalbantis spektaklis turėtų būti vienodai aktualus ir suprantamas tiek jaunesniam žiūrovui, tiek ir vyresniam. Išskirtinis spektaklio bruožas – paprastumas. Tai būsiąs itin grynas ir tyras H.Ibseno pjesės potyris.

"Labai retai dabar kas scenoje akcentuoja paprastumą ir to teatre labai pasiilgstu. Viskas užkraunama išoriniais efektais, ir kartais pasimeta pati esmė. Labai įdomu yra prieiti prie kūrinio iš esmės", – kalbėjo dailininkė.

"Visa ko pagrindas yra aktorių buvimas scenoje. Tai aktorinis darbas. Esu labai patenkinta darbu su šiais aktoriais. Man kiekviena repeticija yra kaip gera praktinė pamoka. Visi sprendimai yra išieškoti kartu. Visi bendru buvimu repeticijoje kuriame spektaklį. Labai norėjau, kad visi pažiūrėtume į šį darbą kaip į bendrą laboratoriją pavadinimu "Kai mes mirę nubusim", – sakė M.Klimaitė.

Spektaklyje vaidina Dainius Svobonas, Inga Mikutavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Eugenija Bendoriūtė, Henrikas Savickis ir Artūras Sužiedėlis.