Kai menas ir publika virsta „du viename“

Prieš dvi savaites Kaune vykusiame meno vadybos platformos "Arthesis" ir galerijos "Meno forma" organizuotame renginyje "(Plat)forma‘15" buvo pristatoma jaunųjų ir profesionaliųjų menininkų kūryba. Ši iniciatyva subūrė kūrėjus, skatino bendradarbiavimą tarp kolekcininkų, meno žinovų. Nuolat skubame, didžiąją savo laiko dalį skiriame bendravimui telefonu, elektroniniu paštu, susipažįstame socialiniuose tinkluose, tad užmegzti gyvą dialogą su menininku, kolekcininku ar meno žinovu – didelė vertybė.

Dviguba ekspozicija

Kaskart atrasdamas vis naujas erdves, žmogus pabuvoja galybėje vietų, kuriose įgyja skirtingų patirčių. Vienur jis nori užtrukti, iš kitų sprunka. Kas lemia tokias jausenas? Gal tai, kad kasdien keliaudami savu maršrutu pakeliui vis ieškome savosios, vidinės, erdvės atspindžio? Jei pasiseka jį atrasti, įžiūrėti, aplinka tampa maloni, jauki ir nevaržanti. Savaip erdves supranta menininkai. Dažnam jų ji tampa neišsemiamu inspiracijų šaltiniu, individualiai perteikiamu meno kūriniuose.

Ne mažiau svarbus ir kūrinio bei erdvės santykis. Kaip meno kūrinys geba transformuoti erdvę, ją įprasminti, lygiai taip pat ir erdvė gali papildyti kūrinį arba jį sunaikinti. Kartais dialogas tarp darbo ir jį priėmusios aplinkos tiesiog neįvyksta, žiūrovai lieka nesupratę kūriniu perduodamos menininko žinutės.

Galerijos "Meno forma" erdvė nėra įprasta. Joje visuomet gali išvysti paveikslų – vaizdų iš čia pat esančios iš gatvės, matomų per milžiniškus langus (dauguma galerijų yra aklinai uždaros it kubai). Tad suderinti eksponuojamus meno kūrinius su nuolat kintančiais gatvės kūriniais nebuvo paprasta. Ypač kai parodoje dalyvavo per 30 kūrėjų, atstovaujančių skirtingoms meno rūšims (tapybai, grafikai, skulptūrai ir kt.).

Renginį papildė ir grafikos dirbtuvės, kurias vedė menininkės Eglė Simonavičiūtė ir Toma Šilinaitė. Jose kiekvienas parodos lankytojas galėjo atskleisti savo fantaziją, pasitelkdamas grafikos raišką ir sukurdamas savo kūrinį.

Tiesa, lankytojai nebuvo itin kūrybiškai nusiteikę, jie maloniau vaikštinėjo apžiūrinėdami profesionalių kūrėjų darbus, juose ieškodami įkvėpimo – ir, matyt, drąsos. Tiems, kas nepasitikėjo savo jėgomis kūryboje buvo siūloma įsigyti menininkų kurtų estampų, autorinių atvirukų, mažosios grafikos kūrinių.

Kūrybos ambasadoriai

Kiekvienam jaunam ir profesionaliam menininkui galerijos erdvėje buvo išskirta po nedidelį plotą, kuriame buvo pristatyti profesionaliai atrinkti kūriniai, reprezentuojantys jų kūrybą.  Darbų būta išties įvairių, tačiau jie darniai susiliejo į bendrą ekspoziciją, leidžiančią žiūrovui susipažinti su šiuolaikinio meno tendencijomis.

Dinamiškais kūriniais, atskleidžiančiais akimirkos nuotaikas, įspūdžius, kylančius stebint aplinką, balansavimu tarp realaus ir abstraktaus motyvo žavėjo tapytoja Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. Jos drobėse vyrauja neužbaigtumas, paliekantis vietos žiūrovo interpretacijai ir sąsajų paieškai.

Jaunajai kartai atstovavo Simona Lukoševičiūtė – savo darbams įkvėpimo ieškanti taip pat ir kasdienėje aplinkoje, atrastus motyvus laisva plastikos kalba perpasakojusi žiūrovui, suteikdama jiems naujų prasmių ir skatindama gilesnį, jautresnį stebėtojo žvilgsnį.

Mykolė Ganusauskaitė ekspozicijoje pristatė minimalistinės estetikos tušu lietus kūrinius, kuriuose fiksuojamas akimirkos trapumas, ir sodrius potėpiais bei faktūromis tapybos darbus, kuriuose sujungė piešinį ir tapybinių dėmių plastiką.

Menininko Dariaus Rakausko eksponuotose nedidelio formato drobėse spalvinė gama artima klasikinei lietuvių tapybai. Papildydamas ją savita plastikos raiška, tapytojas kūrė mįslingus peizažus, kuriuose reali erdvė prisipildė individualių kūrėjo pajautų.

Ieškojimai ir atradimai

Eskstremali, neretai nepatogi – tokia jaunosios tapytojos Donaros Manuk tapyba. Aiškūs, drąsūs potėpiai, paveikslų erdves užpildančios dinamiškos kompozicijos, aštrios spalvos, atspindėjo šios menininkės temperamentą.

Justė Svirskaitė, drobes dengianti fluorescencinėmis spalvomis, derindama jas su grafišku piešiniu, kūrė savitą estetiką, perteikiančią vaizduojamų pramoninių erdvių šaltumą.
Slapyvardžiu Shaltmira prisidengusi menininkė eksponavo iliustracijas primenančius tapybos darbus, atspindinčius šiuolaikinio pasaulio virsmus.
Povilas Ramanauskas perteikė tapybos ribų paieškas: savo tūriniais objektais jis suobjektino pačią tapybą ir jos rezultatą – paveikslą. Trijų dimensijų darbus žiūrovai galėjo perskaityti ir kaip paveikslus, ir kaip objektus.

Menininkas Vulovak žaidė formomis asociatyviais simboliais. Jo minimalistinius kūrinius sujungė vienas bendras elementas – drobė, suteikė galimybę į tapybą žvelgti plačiau ir konceptualiau.

Skaidrias, daugiasluoksnes akvareles eksponavo menininkas Eugenijus Nalevaika. Meistriškai nulieti, daugiaprasmiai kūriniai priminė vitražus ir stebino precizišku išbaigtumu.

Jaunoji tapytoja Rosanda Sorakaitė minkštais, švelniais akvarelės potėpiais popieriuje fiksavo kasdienius atradimus, kalbančius apie žmogaus būtį, vertybes ir ryšį su jį supančia aplinka.

Atpažįstama ranka

Eugenijus Varkulevičius liko ištikimas savo stilistikai. Parodoje eksponuoti jo tapybos darbai artimi akvarelės raiškai. Spalvinės dėmės, dengiančios drobių paviršių, susimaišo tarpusavyje, kurdamos voratinklius, į kuriuos papuolęs žiūrovas abstrakčiose formose, dažų nubėgimuose bando ieškoti asociacijų, leidžiančių perskaityti paveikslus.
Skulptūrai parodoje atstovavo maestro Leonas Strioga, kurio savitas braižas pažįstamas kiekvienam menu besidominčiam žiūrovui. Abstrahuotų formų skulptūros, papildytos realistiniais rankų motyvais, leido žiūrovui pačiam nuspręsti, kur link kreipti savo mintis.

Skulptorius Gediminas Pašvenskas Lietuvos meno lauke dar nėra itin žinomas, tačiau originalios, šmaikščios, išbaigtos jo skulptūros sulaukė nemažo susidomėjimo. Kūriniuose jungdamas tradicines ir netradicines medžiagas, į pirmąjį planą iškeldamas konceptualias kūrinių idėjas, jaunasis menininkas savitą raišką papildė nemaža ironijos doze, išreiškiančia kritišką kūrėjo žvilgsnį ne tik į jį supantį pasaulį, bet ir į save.

Grafikas Edmundas Saladžius išliko šmaikštus, pastabus, nenutolo nuo šiandienio pasaulio aktualijų. Egidijus Rudinskas jį inspiruojančius motyvus apipynė smulkiais, kantrybės ir atsidavimo kūriniui reikalaujančiais grafiškais raštais. Menininko kurti siurrealistinio pasaulio vaizdai kurstė žiūrovų fantazijas.

Be minėtų menininkų, parodoje buvo eksponuoti Ramūno Čeponio, Dominyko Gutausko, Živilės Labutytės, Luko Mykolaičio, Akvilės Poškutės, Kristinos Sereikaitės darbai.
Žvelgiant į renginyje dalyvavusio menininkų kūrinius vėrėsi įvairios erdvės. Vienose žiūrovas galėjo jaustis išties jaukiai, kitos skatino ieškoti ir atrasti, o gal net prieš pat nosį užtrenkė duris, nenorėdamos įsileisti. "(Plat)forma’15" priminė: kiekvienas kūrinys – tai vis kitokios patirties perteikimas, kuris gali nuspalvinti kasdienybę, padėti atrasti joje netikėčiausių dalykų. Svarbiausia sąlyga – nebijoti keisti savo dislokacijos vietos.