Jubiliejų švenčianti aktorė R. Čeponienė: mano namai – lėlių teatre

Regina Čeponienė – Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė, švenčianti 80-ies metų sukaktį. Jaunatviška ir energinga jubiliatė dalijasi spalvotais prisiminimais apie šiame teatre praleistą didžiąją dalį savo gyvenimo ir nepamirštamas šio teatro veiklos pradžios akimirkas.

– Kauno lėlių teatre esate nuo jo įkūrimo pradžios – 1958 m. Kaip, žvelgiant iš laiko perspektyvos, vertinate šiuos teatrui skirtus metus?

– Galėčiau atsakyti Axelio Munthe's žodžiais: "Ne tas turtingas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka."

Aš buvau ir tebesu labai turtinga. Būtent tuo, kad atsiradau reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tas visas turtas – teatras. Teatralų atlyginimai – maži, bet pinigai ne visada lemia žmogaus turtingumą. Kiek gabumų turėjau, tiek jų atidaviau. Žinoma, buvo visko, nes juk ir pačiame žmoguje yra įvairiausių spalvų ir atspalvių. Bet visą tą laiką manęs neapleido jausmas, kad čia yra mano namai. Per gastroles išvažinėjome visą Lietuvą, parodydavome 500 spektaklių per metus. Daug apkeliavome ir užsienio šalių (tarp jų – ir Lotynų Ameriką). Aš tuo labai džiaugiuosi. Niekaip kitaip nebūčiau galėjusi tiek pamatyti. Turtinga ir tuo, kad čia prabėgo mano jaunystės dienos. Pačios brangiausios ir įdomiausios dienos... Šiandien vis galvoju, kas toliau bus su šiuo teatru, ar jis išliks toks pats svarbus kaip anksčiau.

– Kokia buvo jūsų atėjimo į šį teatrą pradžia ir pažintis su jo įkūrėjais – Stasiu ir Valerija Ratkevičiais?

– Iš to dešimtuko, kuris atėjo pirmą kartą į teatrą 1958 m., likome tik keturiese. Aš buvau saviveiklos aktorė, nebuvau profesionalė. Ir ateidama čia nesitikėjau nieko, tiesiog bandžiau laimę konkurse, kadangi S.Ratkevičius ieškojo vienos aktorės, bet būtinai dainuojančios. O balsą aš turėjau. Tad nuėjau į atranką. Tiksliau, mane privertė nueiti vienas bičiulis – to meto Marijampolės dramos teatro direktoriaus pavaduotojas. Su juo kartu vaidinau dramos teatre nuo mažens. Jis turėjo spektaklio "Povestuvinė kelionė" nuotraukas, kurių vienoje buvau aš – su grimu, tokia dramatiška, gražiai nupaveiksluota. Pas jį svečiuodamasis, S.Ratkevičius vartė šio spektaklio fotoalbumą ir pamatė šią fotografiją, sukėlusią jo susidomėjimą. Tada mano kolega man paskambino ir paragino nueiti į tą konkursą, o aš vis nenorėjau. Kokias dvi savaites mane įkalbinėjo. Paskui pagalvojau, kad gal vis dėlto verta pabandyti. Reikėjo pasirinkti literatūrinę medžiagą, iš viso tris tekstus. Pasirinkau viename žurnale surastą žurnalisto L.Kiauleikio rašytą apybraižą, dar pasakėčią ir eilėraštį apie meilę.

Prieš einant į atranką dar teko susipažinti su Valerija Ratkevičiene, apie kurią išsaugojau tik pačius šilčiausius prisiminimus. Ir esu jai be galo už viską dėkinga. Pamenu, ėjau susitarti su režisieriumi, kada man ateiti į peržiūrą, nuėjau į teatrą, bet režisieriaus neradau. Tada galvoju – užeisiu į namus. Tai buvo dar Marijampolėje. Užėjau, duris atidarė Valerija. Ji kaip tik tada siuvo lėlei – princesei Budur – drabužėlius spektakliui "Stebuklingasis Aladino žibintas". Vėliau ji man padovanojo tą lėlę atsiminimui. S.Ratkevičiaus nebuvo ir namie. Jis Marijampolės dramos teatre, kuriame buvo meno tarybos nariu, dalyvavo spektaklio peržiūroje. Valerija apsirengė, paėmė mane už rankos ir nuvedė. Buvo kovo mėnuo – lauke šalta ir labai slidu. Iki šiol atsimenu, kaip mes ėjome abi susikibusios ir slidinėdamos. Ji išsikvietė vyrą iš peržiūros, jis pyktelėjęs nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir pasakė: "Gerai, ateikit antradienį..."

Nenorėčiau dramos teatre nešioti padėklą, žinau, kas esu čia.

Na, o atėjusi antradienį į atranką skaičiau keisdama ne balsą, o ritmiką. Matyt, tai irgi patiko režisieriui. Ir viskas pavyko visai neblogai. Tik sakydama apybraižos tekstą pamiršau (juokiasi). Pamenu, sakau režisieriui: "Aš pamiršau tekstą..." Jis atsakė: "Jeigu turite jį, paskaitykite." Perskaičiau. Paskui klausinėjo, kas mane ruošė, atsakiau, kad niekas, kad visą medžiagą pati pasirinkau. Jis pasakė, kad labai reikia dainuojančios aktorės. Aš pagalvojau, kad reikia kažkokios ypatingos solistės, išsigandau, nuvertinau save, kad neatitiksiu lūkesčių. Bet režisierius priėjo prie pianino ir kad uždainavo savo gražiu tenoro balsu!.. Pasiūlė man padainuoti liaudies dainą "Aš augau pas tėvelį". Pabaigoje netgi duetu sudainavome. Pajutau, kad man pavyko ir kad jam patiko mano balsas. Tada jis pasakė: "Tai jūs man tinkate. Ateikite po dviejų savaičių." O aš: "Ne, ne, aš rytoj ateisiu." Jie jau repetavo spektaklį "Stebuklingasis Aladino žibintas". Sename darbe turėjau atidirbti dar dvi savaites, bet užsispyriau, kad ateisiu rytoj, ir gana. Bijojau, kad dar persigalvos. Atsakė, kad galiu ateiti ir rytoj, jeigu jau taip noriu. Ir atėjau. Davė man vaidinti princesę Budur, tai ir buvo mano pirmasis spektaklis. Taip ir prasidėjo mano kelionė šiame teatre.

– Su kokiais pagrindiniais režisieriais dirbote? Kokie buvo  teatro direktoriaus S.Ratkevičiaus kūrybinio darbo principai? Kokį jį pamenate?

– S.Ratkevičius turėjo ir pranašumų, ir trūkumų. Asmeniniame gyvenime kartais būdavo karštakošis, greitai užsiplieskiantis, atrodė, kad net kerštingas. Bet profesijos atžvilgiu aš jį gerbiau pirmiausia už tai, kad jis niekada nerėkdavo ant aktorių. Tai be galo svarbu. Aš buvau jo mėgstama aktorė. Niekada neatsiprašinėdavau jį įžeidusi. Aš taip pat esu karšto būdo, tad mes dažnai susikibdavome. Bet jis jautė, kad tai tik išorinis pliūpsnis. Dėl to daug ką man atleisdavo. Visa trupė juokdavosi, kad esu išskirtinė, – gaudavau iš jo daug papeikimų, priklijuotų ant sienos už vėlavimą. Nes vis vėluodavo autobusas, kadangi retai važiuodavo. Pamenu, ateinu pavėlavusi, metu paltą ir bėgu į sceną, bet laukiu momento, kai režisieriaus akimirkai nusisuks, ir tada įlendu į sceną, kuri tuomet buvo tokia kaip duobė, kad tik jis nepamatytų (juokiasi).

Jis labai mėgo, kad mes visi būtume kartu. Išlikęs atmintyje labai gražus prisiminimas, kai mes repetuodavome, o jo darbo vieta buvo toje pačioje vietoje, nes jis buvo ir direktorius, ir režisierius, mes skaitydavome tekstus, o jis sėdėdavo ir dirbdavo. Paskui mums pastatė teniso stalą. Mes žaisdavome, rėkaudavome, ir net kamuoliukas kartais jam nukrisdavo ant stalo, bet jis jį atmesdavo mums atgal ir buvo labai patenkintas, kad mes visi kartu.

Sėdėdavome ilgai prie tekstų, kaip ir visuose teatruose. Tai buvo režisierius, kuris auklėjo trupę. Jis niekada tai pačiai aktorei neduodavo visą laiką vaidinti pagrindinio vaidmens. S.Ratkevičiaus nuomone, geriausiai lėles valdėme, jas jautėme A.Stankevičius ir aš, bet jis vaidmenis skirdavo visiems vienodai. Jeigu gavai pagrindinį vaidmenį viename spektaklyje – kitame gaus kažkas kitas. Jis net imdavosi tokių spektaklių, kuriuose galėtų pasireikšti vis kitas aktorius. Ir tai taip pat buvo labai svarbu trupėje. Kituose teatruose aktoriai daug metų laukia pagrindinio vaidmens, bet taip ir nesulaukia. O čia visi jautėmės lygiaverčiai ir tarpusavio santykiai buvo draugiški. Jis buvo puikus pedagogas.

Jo dėka mes pamatėme pasaulį. Prisimenu pirmą Baltijos šalių ir Baltarusijos šalių teatrų festivalį Taline 1966 m. Mūsų spektaklius sumaišė su žemėmis. Daug kritikos gavome iš Audronės Girdzijauskaitės. Gal ji ir teisi buvo, nežinau, bet tada buvo tokia kritikos kultūra – kuo skaudžiau tave įžeisti. Bent jau taip atrodė iš šono. Parvažiavome ir mums norėjosi tik verkti. Bet po to buvo daug kūrybinių ieškojimų ir mums pavyko sukurti puikių spektaklių. Po dvejų metų Taline už "Eglę žalčių karalienę" visa salė plojo atsistojusi. Tuomet verkėme iš džiaugsmo.

– Kas S.Ratkevičiaus lėlių teatro vizijoje buvo lėlė? Ką ji reiškė jam ir kartu jums?

– Tai tavo darbo instrumentas. Lėlė – kaip smuikas, kuriuo groji. Lėlę reikia labai gerbti. S.Ratkevičiui buvo svarbus pasirengimas bendrauti su lėle. Jis niekada nerėkdavo, bet pasakydavo, kad aktoriui, atėjus į teatrą, persirengimo kambaryje reikia nusiauti batus ir apsiauti gimnastikos batelius – kad scenoje būtų juntama pagarba ir vienų kitiems, ir pačioms lėlėms. Ir dar buvo viena taisyklė – niekada neimti lėlės už veiduko, o gražiai ją pakabinti. Jis mums sakydavo: "Jūs persikūnijate į ją, tad turite ją mylėti, o ne žvelgti atmestinai."

Vieną kartą mes paguldėme lėles, nes kažkur greitai lėkėme, jis atėjo į sceną, pamatė ir gavome papeikimus. Arba festivalyje Budapešte ėjome pasižvalgyti į miestą, o režisierius mus pasivijo ir liepė eiti atgal, pasižiūrėti, kur padėjome lėles. Tada taip ir nenuėjome į miestą, nes nebebuvo laiko. Kaip mes tada pykome...

– Kiek buvo eksperimentų ir konkrečių lėlių valdymo technikos žinių pirmuosiuose spektakliuose? Ar režisierius pasiūlydavo konkrečią spektaklio viziją ar jį kurdavote visi kartu?

– Atėjome į šį teatrą mažai ką mokėdami, lėlių valdymo meną nelabai išmanėme. Man atrodo, kad jeigu žmogus yra muzikalus ir jaučia judesį, tai atkartoja ir su lėle. Žinoma, visų žmogaus galimybių neperkelsime. S.Ratkevičius važiavo pasitobulinti į Maskvą, į S.Obrazcovo lėlių teatrą, įgyti ten žinių. Tačiau man asmeniškai šis teatras nebuvo joks pavyzdys, nes kai nuvažiavome ir pamatėme vaikiškus spektaklius, jie buvo atmestinai sukurti, silpni. Festivaliai užsienyje mus ypač skatino pasitempti ir vėliau jau pelnyti prizus.

S.Ratkevičius sakydavo, kad teatre dailininkas svarbus 90 proc., tik 10 proc. – režisierius ir aktoriai. Visi eksperimentai priklauso nuo dailininko. Pirmosios lėlės buvo labai sužmogintos. Jos natūralistiškai atkartojo tam tikrų žmogaus judesius, nes tai buvo lėlė-žmogus. Paskui atsirado gyvūnai, bet ir jie buvo sužmoginti. Vėliau į mūsų teatrą dirbti atėjo dailininkas V.Mazūras. Jis dirbo Vilniuje, "Lėlės" teatre, bet nesutarė su teatro vadovu ir todėl atvažiavo dirbti pas mus. Pastatėme du išgarsėjusius spektaklius – "Eglė žalčių karalienė" ir "Zuikių mokykla". Jis daug eksperimentavo ir pats atvirai sakydavo, kad daug ką išbando pirmą kartą šiame teatre. Dirbo pas mus apie porą metų, o po to vėl iškeliavo į Vilnių.

– Turbūt per tuos metus ne vieną sykį savęs paklausdavote, kuo jums svarbus būtent lėlių teatras, o ne, tarkim, dramos?

– Vienas kolega manęs yra paklausęs, kad jeigu mano gyvenimas prasidėtų iš naujo, kur aš eičiau – į dramos ar į lėlių teatrą. Atsakiau, kad į lėlių. Jis net supyko dėl mano tokio atsakymo. Tuomet jam pasakiau, kad nenorėčiau dramos teatre nešioti padėklą, žinau, kas esu čia. Mano jaunystėje Kauno dramos teatras buvo įsteigęs prie dramos teatro mokymus, nes norėjo sau užauginti aktorių. Labai norėjau ten pasimokyti, bet režisierius neleido. Jis sakė, kad man jau visko pakanka, ir tiesiog neleido. Aš nusileidau. Jeigu būčiau užsispyrusi, būčiau ėjusi, bet lėlių teatras mane traukė labiau.

– Per fotosesiją prisipažinote, kad iki šiol džiaugiatės jauna širdimi. O ir iš tiesų atrodote tiesiog švytinti ir išore, ir vidumi. Kur slypi priežastis – teatre?

– Taip, bet fizinis amžius vis vien daro savo. Iš tikrųjų dabar daug visko norisi mažiau. Turiu du mažus anūkus, kuriuos auginame su kita močiute. Tai suteikia energijos. Bet turiu ir stiprių fizinių negalavimų, dėl kurių negaliu viskuo džiaugtis visavertiškai. Vis dėlto rytais atsikėlusi bandau sau nusišypsoti, kad ir kaip jausčiausi. Juk kaip save nuteiksi, taip ir bus. O pagalvojus apie teatrą širdis atjaunėja, nes tai buvo mano jaunystė. Šį laiką prisimenu su didele nostalgija. Širdis jauna tol, kol prisimenu, kaip buvo gera šiame teatre.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių