Belaukiant didžiausio roko šou, dalinamės septyniomis populiariausiomis jų dainomis, tapusiosiomis muzikos istorijos dalimi.

Sweet Child O’ Mine (1987)

Tai bene žymiausias „Guns N’ Roses“ kūrinys, kurį išgarsino ikoniškas gitaros intro, kurį sugrojo Slash. Įkvėpta Axl Rose merginos Erin Everly, ši baladė tapo klasikiniu meilės himnu ir yra laikoma viena geriausių visų laikų roko dainų. Taip pat šis kūrinys yra pasiekęs 1-ąją vietą „Billboard Hot 100“ tope.

Welcome to the Jungle (1987)

Šis kūrinys atskleidžia Niujorko ir Los Andželo žiaurią realybę, su kuria susidūrė jauni muzikantai. Galingas vokalas ir intensyvus ritmas puikiai perteikia urbanistinį chaosą. Šis kūrinys tapo neoficialia grupės „vizitine kortele”.

Paradise City (1987)

Gimusi autobuso kelionės metu, ši daina išsiskiria optimizmu. Jos priedainis – „Take me down to the Paradise City...” – tapo stadionų skanduote ir grupės koncertų kulminacija.

November Rain (1991)

Tai epinė roko baladė, trunkanti beveik 9 minutes, demonstruojanti grupės muzikos brandą, kurios emocinė galia žavi iki šiol. Be to, šios dainos muzikinis vaizdo klipas tuo metu kainavo rekordiškai daug – beveik 1.5 mln. dolerių, o „YouTube“ platformoje iki šios dienos jis turi surinkęs daugiau nei 2 mlrd. peržiūrų. Tai daugiausiai peržiūrų turintis roko muzikos klipas visoje platformoje.

Don’t Cry (1991)

Ši daina – tai meilės praradimo ir ilgesio refleksija. Įdomu tai, kad egzistuoja dvi jos versijos su skirtingais tekstais. Pirmoji sukurta dar grupės ankstyvuoju laikotarpiu.

Patience (1988)

Tai minimalistinė, akustinė baladė, išsiskirianti savitu subtilumu. Daina buvo įrašyta visiškai be būgnų, o jos skambesyje atsispindi romantiškas ilgesys. Kūrinys taip pat buvo pasiekęs 4-ąją vietą „Billboard“ tope.

Knockin’ on Heaven’s Door (1990, Bob Dylan perdirbinys)

„Guns N’ Roses“ savo interpretacija įkvėpė naują gyvybę šiai Bob Dylan baladei. Su gitaros solo ir choru, ši versija tapo esmine jų koncertų dalimi – taip grupė pagerbė savo klasikinės muzikos šaknims.