Šiuo metu užsukę į Nacionalinį Kauno dramos teatrą būtinai sutiktumėte režisierių iš Japonijos Shugo Ikohą. Priežastis neeilinė – čia intensyviai repetuojamas bendras kauniečių ir kūrėjų iš Japonijos projektas, oratorija "Sakurų prisiminimai".

Pirmosiomis sausio dienomis scenoje skambėsianti oratorija – didžiulis koncertinis draminio siužeto kūrinys chorui, solistams ir orkestrui. Jame išgirsime ir išvysime Vladimirą Prudnikovą, Rafailą Karpį, Jovitą Vaškevičiūtę, Guntą Gelgotę, Kauno miesto simfoninį orkestrą, Kauno berniukų ir jaunuolių chorą "Varpelis", Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studentus, kamerinį choras "Brevis".

Net ir brangindamas kiekvieną repeticijų minutę, ypatingos disciplinos iš savęs ir kūrėjų reikalaujantis Sh.Ikoha sutiko atsakyti į klausimus, apgailestaudamas, kad dar neišmoko lietuviškai.

– Ar tiesa, kad pusę metų praleidžiate Europoje, o likusį pusmetį Japonijoje?

– Taip, iš tiesų. Paprastai pusmetį būnu Vienoje, kur dirbu Nacionalinėje Vienos operoje, likusį laiką – Tokijuje. Kartais rengiu pasirodymus Zalcburgo festivaliui, bendradarbiauju su operetėmis garsėjančia "Volksoper Vienna", tenka lankytis Šveicarijoje. Prieš dvejus metus teko dirbti Italijoje, o nuo 2002 m. ketverius metus praleidau Didžiojoje Britanijoje.

– Kodėl pasirinkote būtent operos žanrą?

– Vaikystėje mokiausi groti smuiku. Tačiau tėvas mokytojas, kaip ir mama, nenorėjo, kad tapčiau muzikantu, nes iš to labai sunku pragyventi – išskyrus retus atvejus, kai tampi žinomas. Paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje trims savaitėms išvykau į JAV. Ten sutikau tautietį, kuris dirbo Jungtinių Tautų organizacijoje. Pokalbis su juo mane uždegė noru dirbti šioje organizacijoje, todėl pasirinkau ekonomikos studijas. Tačiau, kai Tokijuje pamačiau "Volksoper Vienna" spektaklį "Šikšnosparnis", buvau pakerėtas, kad nuo tos dienos opera tapo mano hobiu: subūriau studentų operos trupę. Joje buvo dirigentas, solistai ir muzikantai. Kasmet su bendraminčiais paruošdavome po vieną operos vaidinimą.

– Kaip jaučiatės Kaune, Lietuvoje? Tai turbūt mažiausia šalis, kurioje teko būti?

– Tiesa. Galiu palyginti: Tokijuje gyvena 12 mln. gyventojų, o Lietuvoje – 3mln. Lankiausi Vilniuje ir pastebėjau skirtumus tarp sostinės ir Kauno. Vilnius – didesnis, labiau vakarietiškas, tačiau Kaunas man patiko labiau – jis jaukus. Tiesa, kai čia lankiausi praėjusį sausį, spigino beveik 30 laipsnių šaltis. Nebuvo smagu.

– Kaip gimė šis Lietuvos–Japonijos projektas "Sakurų prisiminimai"?

– Kai prieš keletą metų pradėjome kalbėti apie projektą, nebuvo nei muzikos, nei libreto – tik idėja. Pirmiausia buvo įdomu imtis visai naujos medžiagos. Tai visai kas kita, negu režisuoti, pavyzdžiui, "Don Žuaną" ar kitą prieš kelis šimtmečius sukurtą muzikinį kūrinį. Su kompozitoriumi Atsuhiko Gondai norėjome sukurti kažką naujo Chiunės Sugiharos tema. Ch.Sugihara gana populiarus Japonijoje: yra televizijos laida, parašyta drama spektakliui, sukurtas filmas, išleistos knygos, o prieš keletą metų japonų kompozitorius parašė operą, kurios premjera įvyko Tokijuje. Tiesa, Lietuvos ji nepasiekė.
"Sakurų prisiminimų" libretą rašė lietuvis poetas Rimvydas Stankevičius. Sulaukę pirminio varianto, supratome, kad tai – ne tai, ko mes su kompozitoriumi tikėjomės. Atvykę į Vilnių, viską aptarėme su autoriumi ir radome visiems priimtiną ir įdomų sprendimą.

– Kaip pasirinkote atlikėjus solistus?

– Nepažinojome Lietuvos solistų, todėl paprašėme projekto koordinatorės Ados Paukštytės pasiūlyti atlikėjus. Perklausėme nemažai jų siųstų įrašų, kol išsirinkome, mūsų nuomone, tinkamiausius. Tuomet išryškėjo įdomūs faktai, kad pavyzdžiui, Rafailo Karpio, kuris atlieka Ch.Sugiharos vaidmenį, senelis buvo žydų tautybės. Tai irgi buvo netikėta. Iš pradžių su kompozitoriumi norėjome, kad vaiko partiją atliktų berniukas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vaikui sunku dainuoti pritariant orkestrui, nes atlikimo jėga yra nepalyginamai didesnė. Todėl nusprendėme pasirinkti sopraną Guntą Gelgotę. Senelio vaidmenį atlieka maestro Vladimiras Prudnikovas, Sakuros – mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė.

– Kokie repeticijų Kaune įspūdžiai?

– Skirtingai nei Tokijuje, Kaune artistai vėluoja į repeticijas (juokiasi). Jeigu Japonijoje repeticija prasideda 10 val., visi susirenka be penkių minučių sutartu laiku – be dviejų minučių dešimtą jūs jau vėluotumėte. Tačiau labai greitai susitarėme su jaunaisiais aktoriais, kad darbas turi prasidėti laiku.
Kūrybos procesas labai įdomus. Manau, kad teatrui taip pat labai neįprasta ruoštis oratorijos premjerai. Jau vien tai, kad kiekvieną dieną repeticijų salėje skamba pianinas, o scenoje bus dramos ir muzikos junginys. Įprastai operoje ant scenos matome solistus ir chorus, o šioje oratorijoje bus matomi solistai ir aktoriai, – chorus mes įkurdinsime balkone. Beje, man dar neteko režisuoti tokio muzikinio kūrinio, kuriame veiktų tiek daug aktorių, kurie neturi teksto. Mano užduotis jų veikimą paversti suprantamu žiūrovams.

– Turite kūrėjų kompaniją, su kuria dirbate nuolatos?

– Taip. Su scenografe iš Japonijos Hiromi Tokumasu suprantame vienas kitą be žodžių. Ji žino, ką galvoju ir ko siekiu. Su kostiumų dailininku Emi Hidehiko teko susidurti prieš porą metų Japonijoje, tačiau pastatymas buvo atšauktas. Dabar vėl bendradarbiaujame.

– Sakoma, kad opera turi du kapitonus – dirigentą ir režisierių. Ar nėra sudėtinga sutarti šioms dviem asmenybėms?

– Operoje dramos veiksmas ir muzika yra labai glaudžiai susiję. Mano nuomone, režisieriaus užduotis yra padaryti taip, kad žiūrovas suprastų dramą ir mėgautųsi muzika. Dirigentas ir režisierius privalo bendradarbiauti: režisierius jausti muziką, o dirigentas – dramos veiksmą. Šiai oratorijai diriguos puiki dirigentė iš Japonijos Tomomi Nishimoto.

– Kokią žinutę norite perduoti kūriniu "Sakurų prisiminimai"? Juk oratorija bus rodoma tik tris kartus.

– Pirmiausia pastatymu tikiuosi pateisinti visų viltis – Sugiharos namų Kaune, organizacinio komiteto Japonijoje, Nacionalinio Kauno dramos teatro ir kitų, prisidėjusių prie šio unikalaus projekto. Mes akcentuojame tai, ką Ch.Sugihara nuveikė. Jo žygdarbį, atliktą čia, Kaune, bet ne tai, kas jis buvo, nedetalizuojame biografijos. Štai kodėl sakuras pasirinkome kaip Ch.Sugiharos simbolį. Scenoje susipina nūdiena ir 1939–1940 m. Atkuriamas menamas Ch.Sugiharos susitikimas su Lietuva, t. y. trys susitikimai-egzaminai su Kristijonu Donelaičiu, kunigaikščiu Kęstučiu ir Stelmužės ąžuolu. Buvo galvojama sukurti operą Tokijuje su kviestiniais atlikėjais, tačiau, manau, be galo svarbu yra tai, kad kūrybos procesas vyksta Kaune – mieste, kuriame Ch.Sugihara atliko savo kilnų darbą.

Opera – ir artima, ir tolima

Gimė 1974 m. Japonijoje. Turi tris jaunesnes seseris.
Pati brangiausia opera širdžiai – W.A.Mozarto "Così fan tutte", kurios premjera įvyko prieš septynerius metus Tokijuje.
Ragavo ir mėgsta tradicinius lietuvių didžkukulius. Tiesa, būdamas toli nuo namų pasiilgsta tradicinės japonų virtuvės.
Kol kas vienišas, nes gyvenimo būdas neleidžia apsistoti vienoje vietoje.
Yra pasakęs: "Japonui režisuoti operą tas pats, kas ne japonų kilmės žmogui režisuoti Kabuki teatro spektaklį."

Garsiausias Kauno japonas
Sausio 1-ąją minimos 114-osios diplomato Chiune's Sugiharos gimimo metinės.
Ch.Sugihara su žmona Yukiki, dviem mažais sūneliais Hiroki ir Chiaki į Kauną atvyko 1939 m. Diplomato šeima įsikūrė Žaliakalnio rajone. Laikinojoje sostinėje gimė trečiasis sūnus Haruki.
1940 m. vasarą per mėnesį Ch.Sugihara išdavė 2193 ranka rašytas vizas. Manoma, kad jų galėjo būti ir gerokai daugiau.
1985 m. Ch.Sugiharai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Vienintelis gyvas Ch.Sugiharos palikuonis – jauniausias ketvirtasis sūnus Nobuki, gimęs po karo, 1951 m. Japonijoje.

Ištrauka iš oratorijos „Sakurų prisiminimai“

Sninga žiedlapiais tarsi pasakoj –
Tamsios dienos jau ėjo, praėjo,
Tačiau liko gražus jų pėdsakas –
Šis svaigus rausvaplaukis žydėjimas.

Baltas puslapis naujo kūrinio –
Subtiliai lyg japonų graviūroje
Lietuvon, ir širdin, ir delnan
Sninga san, sninga san, sninga san...
Mums sparnais grakščios gervės moja –
Lietuva jų žodžius jau supranta...
Ir tarytum – arčiau Japonija,
Ir tarytum – matyti jos krantas...

Sninga žiedlapiais tarsi pasakoj –
Regis, niekur jau nesiaučia karas...
Lietuvoj pasilikęs pėdsakas
Negirdėtu vardu: Sugihara.

Baltas puslapis naujos kūrinio –
Subtiliai lyg japonų graviūroje
Lietuvon, ir širdin, ir delnan
Sninga san, sninga san, sninga san...