Šios tendencijos paskatino lenkų režisierių Jakubą Skrzywaneką patyrinėti „Mein Kampf“ tekstus ir išsiaiškinti, kiek užrašytos idėjos ir siūlymai išlieka aktualūs ir šiandien.

J. Skrzywanekas (gim. 1992) – vienas įdomiausių ir ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Lenkijoje. Teatro režisierius, tekstų autorius, performatyvių instaliacijų kūrėjas, Krokuvos senojo teatro meno vadovas savo darbuose tyrinėja visuomenei svarbias temas. Jo darbai pelnė ne vieną apdovanojimą, tačiau ne mažiau svarbu, kad jie nuolat sukelia aštrių diskusijų, kviečia mąstyti ir plėsti suvokimo ribas.

Sukurti teatrą, kuris nebūtų abejingas tam, kas vyksta aplinkui, – toks yra J. Skrzywaneko meninis ir etinis tikslas. Ryškiausi jo spektakliai – „Jono Pauliaus II mirtis“ pasakoja apie paskutines popiežiaus gyvenimo dienas, „Spartakas. Meilė maro laikais“ nagrinėja paauglių savižudybes ir jų psichiatriją, „Mein Kampf“ nukreiptas prieš fašizmo ir nacionalizmo sustiprėjimą Europoje.

Pastarasis nepatogus ir provokuojantis spektaklis bus rodomas tik rugsėjo 25 ir 26 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Didžiojoje scenoje su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą. Lapkritį šis menininkas išleis premjerą „Lietuviškos Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių.

Apie kūrybą su režisieriumi kalbėjosi teatrologė doc. dr. Ina Pukelytė.

– Jūsų spektaklis „Mein Kampf“ ir būsimasis pastatymas NKDT pagal A. Mickevičiaus „Vėlines“ remiasi romantizmo idėjomis. A. Mickevičius savo poemą kūrė 1823 m., romantizmo laikotarpio viduryje, A. Hitleris nacionalsocializmo ideologijai plėtoti įkvėpimo taip pat sėmėsi romantizmo laikotarpiu. Ar jūsų kūrybai svarbus romantizmo laikotarpis ir ar jums neatrodo, kad romantizmas sukūrė pamatus dabartinei visuomenei ir įvykiams, kurie rutuliojasi pasaulyje dabar?

– Įdomiai sujungėte šiuos abu tekstus. Manau, esate teisi. Deja, mūsų tapatybė tebegrindžiama romantizmo idėjomis, gyvename laikais, kai tokio pobūdžio tekstai, pasakojimai tebedomina visuomenę ir ją stipriai veikia. Reikia pasakyti, kad apie tai aš kalbu nuo pat pirmųjų spektaklių. Mes, lenkai, labiau mėgstame statyti paminklus, kurti simbolius, palaikyti herojinį naratyvą, nei mąstyti, kokioje situacijoje iš tikrųjų esame. Mes nostalgiškai semiamės įkvėpimo iš tos didžiosios Rusijos imperijos, kurios mažyte dalimi buvome XIX a. Tais nostalgiškais pasakojimais naudojasi ir kai kurie menininkai, ir politikai. Mano nuomone, tie pasakojimai pavojingi.

Žinoma, tada, kai A. Mickevičius rašė, jo tekstas buvo svarbus, nes tiek Lenkija, tiek Lietuva siekė atgauti savo nepriklausomybę, taigi tekstas greitai rado savo auditoriją. Tačiau romantizmo persunktame tekste taip pat slypi ideologija, kurią, kaip teisingai pastebėjote, A. Hitleris panaudojo savo tikslams. Jis pamatė, ko vokiečių visuomenei reikėjo XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūroje. Manau, kad dabar, kai yra tiek daugiau baimių dėl Rusijos ir dėl to, kad kėsinamasi į mūsų gyvenimo būdą, vėl turime atkreipti į tai dėmesį.

Jautru: J. Skrzywaneko spektakliai skatina visuomenę pažvelgti į nepatogias istorijos tiesas. / A. Zaborowskos nuotr.

– Esu bandžiusi skaityti A. Hitlerio „Mein Kampf“ – tai ilgas, klampus ir sudėtingas tekstas. Sunku suprasti jo logiką, bet Jūs sugebėjote pagal šį tekstą sukurti spektaklį ir parinkote ištraukas, į kurias norite atkreipti auditorijos dėmesį. Kodėl pasirinkote būtent tas knygos ištraukas? Pavyzdžiui, kodėl spektaklyje atsiranda propagandos ar biopolitikos temos?

– Taip, statyti „Mein Kampf“ buvo keistas sumanymas. Tai buvo intuityvu ir kilo iš labai konkrečios situacijos. 2018 m. Lenkija šventė nepriklausomybės 100-metį. Varšuvoje vykusiose eitynėse dalyvavo apie 100 tūkst. fašistuojančių žmonių, o šių eitynių priešakyje žygiavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Tai buvo liūdnas Lenkijos istorijos epizodas – daugybė eitynių dalyvių turėjo svastikas, keltų kryžius. Buvo bandoma teisinti prezidentą, kad jis nebuvo šių eitynių dalis, nes buvo 10 m atstumu nuo fašistuojančios minios. Absurdiška. Tačiau po šių eitynių dalis Lenkijos institucijų ir politikų nusprendė, kad kitus, 2019-uosius, metus reikia paskelbti antifašistiniais metais. Tais metais buvo minimas Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-metis. Nusprendžiau, kad reikėtų sukurti spektaklį, kuriame galėtume išbandyti A. Hitlerio kalbą ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų parašyta toje knygoje.

Pirmiausia mane nustebino, kad šią knygą labai lengva rasti. Antra, nustebino ir tai, kas joje parašyta. Taip, tai chaotiška knyga. Visame procese man labai padėjo Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Grzegorzas Niziołekas – ne tik puikus teatrologas, bet ir šiuo atveju dramaturgas. Pradėjome su Grzegorzu ją skaityti ir jam kilo idėja pabandyti filtruoti tekstą pasirenkant tam tikras temas.

Pirmiausia tapo aišku, kad tai biografija. Įdomu, kaip A. Hitleris įtraukia skaitytoją, pasakodamas savo prisiminimus, istoriją pirmu asmeniu. Antroji tema – politinė socialdemokratinė programa. Buvau nustebęs, kad knygoje kalbama apie būsto problemas, apie tai, kaip turėtų būti juo aprūpinama, kokie turėtų būti mokesčiai, – daugeliui šių teiginių aš visiškai pritariau.

Pamenu, kaip spaudos konferencijoje apie šį spektaklį kalbėjo kultūros viceministras. Jam buvo akivaizdu, kad spektaklį sukūrėme todėl, kad mes, kairieji, esame fašistai, nes ir Hitleris buvo kairiųjų pažiūrų. Taigi jam atrodė, kad mes A. Hitlerį garbiname. 

Galų gale labiausiai nustebino, kad tikėjomės knygos apie antisemitizmą ir, nors apie jį ir rašoma, tačiau pagrindinė tema yra biopolitika, t. y. A. Hitlerio vaizduotėje pagrindinis nacistinės valstybės tikslas yra turėti kuo įmanoma daugiau stiprių, grynų, baltaodžių vokiečių. Ko reikia, kad taip būtų? Reikia moterų, kurios gimdytų vaikus. Mums tai pasirodė baisu, nes lygiai tuo pačiu metu Teisės ir teisingumo partija, t. y. Jarosławo Kaczyńskio partija, buvusi valdžioje, taip pat socialdemokratų partija, keistu būdu dalyvaujanti kuriant socialinę ekonomiką ir labai konservatyvią dešiniąją politiką, savo dienotvarkėje stengėsi prastumti įstatymą, draudžiantį Lenkijoje abortus. Taigi, A. Hitlerio teksto eilutės buvo labai aktualios ir mums. Jos visiškai sutapo su tuo, ką deklaravo Lenkijos parlamentas tuo metu.

Taigi pirmiausia išfiltravome temas, tada jas sudėjome į tris veiksmus, kuriuos dar suskirstėme į skyrius, kaip buvo ir knygoje „Mein Kampf“. Spektaklį pradedame A. Hitlerio biografija, tada tęsiame distopija apie meno vaidmenį visuomenėje, apie Bažnyčios vaidmenį, vedantį antisemitizmo link. Antroje spektaklio dalyje kūrėme socialdemokratinę darbininkų klasės operą. Kompozitorius Karolis Nepelskis panaudojo Richardo Wagnerio kūrybą – jis, kaip žinome, buvo vienas iš labiausiai A. Hitlerio mėgstamų kompozitorių.

Mums buvo svarbu parodyti, kaip atvirai A. Hitleris rašė apie savo tikslus, apie propagandos panaudojimą politikoje. Tikrai buvo įdomu pamatyti, koks jis buvo atviras. Išrinktas į valdžią Hitleris pripažino, kad, jei būtų žinojęs, kad taps Vokietijos kancleriu, niekada nebūtų išleidęs šios knygos. Paskutinė spektaklio dalis, pavadinta „Stebuklingas kalnas“, skirta biopolitikai. Tai finalas, visos nacių ideologijos esmė.

– Pertraukos metu aktoriai prieina prie žiūrovų ir siekia tiesiogiai bendrauti. Teigėte, kad spektakliu norite diskutuoti su visuomene apie A. Hitlerio knygą ir jos poveikį. Ar ta diskusija Lenkijoje įvyko?

– Tiesą pasakius, mums pasirodė, kad premjera Lenkijoje įvyko per anksti. Turbūt dėl to šis spektaklis vis dar teberodomas Varšuvos „Powszechny“ teatre ir jo gastrolės vyksta kitose šalyse. Nuo pat pradžių apie spektaklį būta atsiliepimų, apie jį parašė ir „New York Times“. Spektaklis skatino nuomonių įvairovę, matėme, kaip įvairiai jis vertinamas. Pirmiausia atsiliepė politikai. Pamenu, kaip spaudos konferencijoje apie šį spektaklį kalbėjo kultūros viceministras. Jam buvo akivaizdu, kad spektaklį sukūrėme todėl, kad mes, kairieji, esame fašistai, nes ir Hitleris buvo kairiųjų pažiūrų. Taigi jam atrodė, kad mes A. Hitlerį garbiname. Be to, anot jo, Lenkijoje fašistų nėra ir negali būti, nes Vyriausybė kovoja prieš fašizmą. Buvo įdomu stebėti, kaip tam, kad nereikėtų dalyvauti dialoge, politikai konstravo savo realybę.

Buvo ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, žydų bendruomenės – vienas svarbiausių šios bendruomenės atstovų Marianas Turskis labai palaikė šį spektaklį. Jam buvo aišku, kad tai, kas aprašyta knygoje, gali pasikartoti. Spektakliui pritarė ir tie, kurie buvo išgyvenę ne tik Holokaustą, bet ir kitus Antrojo pasaulinio karo baisumus. Aš pats kilęs nuo Vroclavo, bet dalis mano šeimos yra iš Lvivo, dalis – iš Ternopolio, dalis – iš Vilniaus, daugybė jų nukentėjo per karą. Taigi esu nomadas, klajoklis, neturintis tapatybės, nes ji buvo sunaikinta karo metu.

Aš taip pat turiu karo traumą. Apie tai kalbėsiu ir „Vėlinėse“, nes mes, deja, gyvename nesibaigiančio karo teritorijoje. Taigi, kai žmonės, išgyvenę Aušvicą, ateina į spektaklį, kaip kad M. Turskis, ir yra dėkingi, nors spektaklis ir provokuoja, man svarbu. Buvo labai didelė žiūrovų grupė, kuri nusivylė, nes, pasak jų, tas „Mein Kampf“ visai nebuvo provokuojantis. Toks požiūris į spektaklį mane tikrai išgąsdino, nes jau daug metų turime fašistines pažiūras palaikančią Vyriausybę. Mane nuliūdino, kad žmonės nesugebėjo įžvelgti, kad tai iš tiesų yra pavojinga, – jų nestebino „Mein Kampf“ žodynas, jis jiems neatrodė radikalus. Jeigu nematome, kokia ši kalba brutali, – labai blogai.

Tačiau tarptautinis spektaklio priėmimas buvo labai geras. Švedijoje vaidinome Bergmano festivalio metu ir, kadangi buvo vaidinama Karališkajame teatre, leidimą vaidinti turėjo duoti Švedijos karalius. Gavome nuostabų laišką, kuriame karalius teigė, kad parodyti „Mein Kampf“ Švedijoje yra svarbu, nes dalis švedų visuomenės dalis kolaboravo su naciais. Taip pat vaidinome Estijoje, Centrinės Europos šalyse, dabar vėl pradėjome tarptautines gastroles. Viena aišku – Vokietijoje šio spektaklio rodyti negalėsime, jis per daug radikalus. Deramės ir su prancūzais, kur spektaklis galėtų būti aktualus dėl protestų ir dėl Gazos. Turėjome vaidinti JAV, Brodvėjuje, bet dėl pandemijos gastrolės neįvyko. Dabar spektaklis vaidinamas ne tik gastrolėse, juo iš naujo susidomėta Lenkijoje.

Aštru: šokiruojanti spektaklio „Mein Kampf“ scena demaskuoja nacių biopolitikos esmę – žmogaus kūno pavertimą įrankiu valstybės tikslams pasiekti. / M. Hueckel nuotr.

– Pakalbėkime apie premjerą pagal A. Mickevičių, kuri vadinsis „Lietuviškos Vėlinės“. Šį kūrinį sukūrė žymiausias lenkų poetas A. Mickevičius. Kokia šio teksto prasmė lenkų tautai, lenkų politikams? Lietuvoje mes juo domimės nedaug – 1991 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šį tekstą interpretavo režisierius Jonas Vaitkus, apie jį šiek tiek užsimenama mokykloje, bet tai nėra lietuviškos kultūros fondo dalis, skirtingai nei Lenkijoje.

– Taip, Lenkijoje šis tekstas reprezentuoja pačią Lenkiją. „Vėlinės“ yra Lenkija. Lenkų romantizmo specialistas, teatrologas prof. Dariuszas Kosińskis teigia, kad „Vėlinės“ visada yra apie Lenkiją. Suprantu, kad stengiatės išprovokuoti šį atsakymą (juokiasi). Tai tekstas, kuriuo Lenkijoje sukeliami politiniai skandalai teatre. Taip buvo 1968 m., kai Varšuvoje Kazimierzas Dejmekas parodė „Vėlines“ ir taip išprovokavo didžiulį studentų protestą. Tai buvo legendinis spektaklis su pagrindiniu lenkų aktoriumi Gustawu Holoubeku. Jam improvizuojant ir kalbant iš scenos apie nepriklausomybę, žiūrovai atsistojo ir pradėjo ploti, komunistų valdžia liepė šio spektaklio neberodyti, taip išprovokuodama protestus.

Kitas skandalas yra susijęs su Krokuvos Juliuszo Słowackio teatru. Prieš ketverius metus režisierė Maja Kleczewska įterpė keletą scenų su šių dienų aktualijomis, tokiomis kaip moterų protesto eitynės prieš abortų draudimą. Taigi per „Vėlines“ yra lengviausia kalbėti apie Lenkiją, tai populiariausias būdas spręsti mūsų politines problemas. Režisieriams tai yra jų opus magnum, pastatyti „Vėlines“ Lenkijoje yra didelė garbė. Prisipažinsiu, kad būtent dėl to nestatau „Vėlinių“ Lenkijoje (juokiasi).

– Tad kodėl statote šį spektaklį Lietuvoje?

– Girdėjau, kad iki šiol niekas šio spektaklio nebuvo pastatęs Kaune, tik Vilniuje. Tačiau A. Mickevičius antrąją ir ketvirtąją „Vėlinių“ dalis rašė tarp Kauno ir Vilniaus. Taigi pagalvojau, jog įdomu,kad niekas šio kūrinio nestatė Kaune. Antra, tai, sakykim, mano manifestas – nekurti šio spektaklio Lenkijoje, o kurti jį Lietuvoje. Be to, lenkų režisieriui statyti „Vėlines“ Lenkijoje yra baisoka, nes reikia turėti omenyje visas tas legendas, kontekstus...

– Todėl lenkai kviečiasi lietuvių režisierius, kaip amžinatilsį Eimuntą Nekrošių, statyti „Vėlines“...

– Taigi (juokiasi). Paskutinis man svarbus dalykas yra darbas su formalia kalba. Tekstas jau išverstas į lietuvių kalbą, nereikia taip rūpintis kalba. Prisipažinsiu, tai man suteikė daug kūrybos laisvės. Mūsų „Lietuviškose Vėlinėse“ bus kalbama daugybe kalbų: lenkų, lietuvių ir kitomis. Jaučiu, kad čia galiu sukurti savo „Vėlines“, man nereikia kreipti dėmesio į kontekstus, lūkesčius. Dalis žmonių Lenkijoje pyksta, kad aš, būdamas Krokuvos senojo teatro meno vadovu, statau „Vėlines“ čia, Kaune. Net ir Krokuvos teatro trupė jaučiasi nusivylusi, nes visi nori vaidinti „Vėlinėse“.

„Vėlinėse“ man yra įdomiausias jų rituališkumas, kuris ryškiai atsiskleidžia antroje A. Mickevičiaus kūrinio dalyje. Lenkų tradicijoje dominuoja trečioji dalis, nes ji yra apie Lenkiją. Man ji visada buvo mažiau įdomi, mane traukė ritualo pradžios idėja, sugrįžimas į mūsų praeitį, istoriją ir bandymas susikalbėti su savo protėviais, siekis sužinoti iš jų, kokias pamokas turime išmokti ateičiai. Taip, čia aš jaučiu visišką laisvę ir tikrai galiu stoti akistaton su A. Mickevičiumi, su šia drama. Tai nuostabus jausmas, prisipažinsiu.

Tai, ką mes Kaune parodysime, manau, nustebins ir, tiesą sakant, jeigu tai parodyčiau Lenkijoje, mane „suvalgytų“. Tačiau tikiuosi, kad su šiuo spektakliu vyksime ir kitur, nes norėčiau jį parodyti ir Krokuvoje (juokiasi). Noriu užmegzti su A. Mickevičiumi dialogą – ne kritinį, bet meninį, kadangi jis buvo menininkas, turėjo puikių kalbos įgūdžių.

Spektaklyje mane domina du dalykai: pirmiausia, kaip A. Mickevičius, viena vertus, kovoja už tautos laisvę, nes laisvės idėja jam buvo labai svarbi. Tačiau, antra vertus, jis pasakoja istoriją apie mergaitę, kuri negali nukeliauti į dangų, nes atsisakė ištekėti už kaimo bernelio. Galėtume sakyti, kad tai buvo tokie laikai, tuo metu jis gyveno Kaune, buvo įsimylėjęs Marylą Wareszczakówną. Galbūt tai buvo susiję su jo biografija, galbūt su kuo nors kitu, bet man labai įdomu tą tekstą aktualizuoti ir pasakoti būtent apie šį kraštą.

Taip pat įdomu pabandyti atskleisti „Vėlines“ kaip tikrai labai tragišką ritualinį pasakojimą apie šį kraštą – ne tik apie Kauną, Lietuvą, bet ir apie visą Centrinę Europą. Kalbėti apie kraštą, kuriame, kaip minėjau, niekada nesibaigia karai. Sukurti spektaklį apie kraštą ir žemę, kur turime laidoti ne tik savo protėvius, bet ir savo nuolat sugrįžtančias traumas, karo traumas.

A. Mickevičiui labai svarbi ir nuodėmės idėja. Pats aš nekenčiu nuodėmės idėjos, ateinančios iš Katalikų bažnyčios, nes jos tikslas yra visuomenės kontrolė. Spektakliu noriu pažadinti diskusiją apie tai, kas yra nuodėmė, kas turi teisę teisti kitą žmogų.

– Abiejuose jūsų kūriniuose yra nuorodų į žydus. Jūs labai įdomiai integruojate į „Lietuviškų Vėlinių“ tekstą intarpą apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusį Kauno žydų getą. Jūsų manymu, ar įmanoma atpirkti kaltes ir išsigydyti traumas, kurias sukėlė lenkai, lietuviai, ukrainiečiai, prisidėję prie žydų žudymo karo metais?

– Man Holokaustas yra žmogiškumo pabaiga. Politikos tyrėjas Francis Fukuyama tikėjo, kad tai daugiau nebepasikartos, tačiau prieš dvejus metus jis pripažino klydęs. Taip, tai atsitiko konkrečiai su žydais, bet šioje Europos dalyje mes turime prisiminti ir tuos holokaustus, kurie vyko Šiaurės Amerikoje su indėnais, Afrikoje – su Kongo ir Nigerijos kolonijomis. Istorijoje yra įvykę daugybė holokaustų, šis yra artimiausias mūsų istorijai, jis buvo pats brutaliausias. Tragiškiausias ir mano vaizduotę pralenkiantis įvykis buvo Vanzės konferencija Vokietijoje. Vyko dviejų dienų mokslinė (pabrėžia – aut. past.) konferencija, kurioje reikėjo pasiūlyti galutinį sprendimą. Konferencijos dienotvarkė buvo su kavos pertraukėlėmis – kaip buvo įmanoma sėdėti ir diskutuoti, kaip praktiškai nužudyti 9 mln. žmonių?

Kita vertus, tai nebuvo visiškai beviltiška situacija, nes, nors tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai kolaboravo, kiti tų pačių tautų atstovai padėjo žydams.

Mano mama yra dirbusi Jad Vašem muziejuje Jeruzalėje. Jai buvo perduota, kaip mokyti lenkų mokytojus pasakoti apie Holokaustą. Kartą su žydų mokiniais aš buvau kelionėje, jų mokytojas jiems pasakė, kad nesame čia tam, kad teistume lenkus, reikia prisiminti, kad už pagalbą žydams kartais galėjo žūti ne tik jie patys ar jų šeimos, bet ir ištisi kaimai. Mokytojas pripažino, kad tokioje situacijoje jis pats, būdamas žydas, vargu ar būtų pasiryžęs gelbėti žydus ir statyti savo šeimą į pavojų. Mane sujaudino tas tikrumas, realybės pripažinimas.

Taip, tai turbūt bus trauma, su kuria mes niekada iš tikrųjų nesusigyvensime. Čia sutinku su vengrų žydu Gaboru Maté, psichologu, dirbančiu su kartų traumomis. Trauma, kurios nenorime pripažinti, vieną dieną sprogsta. Tai dabar matome tragiškoje Gazos situacijoje. Ji prasidėjo skandalingai, nuo „Hamas“ grupuotės teroristinio užpuolimo. Vienas iš mano šeimos draugų buvo paimtas įkaitu, jis žuvo Gazoje, tad aš turiu asmeninį santykį su tuo, kas įvyko. Tačiau tai, kas dabar vyksta Gazoje, yra genocidas. Globali visuomenė yra akistatoje su šia trauma. Tai matome ir Lenkijoje – energija, sukaupta Antrojo pasaulinio karo metu, su tuo susijusios baimės yra vis dar čia ir visa tai aktualu, dėl to man labai baisu.

Klausimas – kas bus kitas taikinys? Lenkijoje šiuo metu aš matau pabėgėlių, kurių dar nėra daug. Kitas taikinys, ir tai man kelia didelį nerimą, yra ukrainiečiai. Baisu, kaip greitai virstame visuomene, kuri pradžioje norėjo kovoti dėl ukrainiečių, bet dabar juos atstumia ir išstumia, negalvodama apie padarinius šių žmonių gyvybei. Šie klausimai man kelia nerimą, būtent dėl to kūriau „Mein Kampf“, o dabar – „Lietuviškas Vėlines“. Iš tiesų visi mano spektakliai gimsta iš mano baimių.

– Ar, prieš atvykdamas į Kauną, jau buvote susipažinęs su Lietuvos teatru?

– Taip, Lenkijoje mačiau E. Nekrošiaus, Gintaro Varno spektaklius. Labai svarbūs buvo ir Krystiano Lupos spektakliai, kuriuos jis sukūrė Vilniuje, ir paskutinieji Łukaszo Twarkowskio spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Įdomu tai, kad daugumai Lenkijos menininkų Lietuvos teatrų institucijos suteikia žymiai daugiau galimybių darbui nei pačioje Lenkijoje. Pradėjau lankytis NKDT prieš trejus metus. Žiūrėjau spektaklius ir stebėjausi, kaip greitai per pastaruosius metus šis teatras tapo tarptautinis. Teatrų tinklas „Prospero“, kurio narys yra ir Kauno teatras, itin prestižinis. Galiu palyginti šį teatrą su Lenkijos teatru, kurio meno vadovu esu, ir pripažinti, kad kai kuriais atvejais labai pavydžiu Kaunui. Gaila, kad Lenkijos teatro institucijos – labai politizuotos, tai yra problema. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl jūsų teatrai stipresni, yra tai, kad čia teatrų direktorių kadencijos yra ilgesnės nei Lenkijoje. Pastaruosius penkiolika metų Lenkijos teatrų direktorių kadencijos yra tik treji ketveri metai. Dažniausiai generaliniai direktoriai yra atleidžiami iš pareigų. Taip nutiko ir mano teatre, kur vienas po kito buvo atleisti trys direktoriai. Tik dabar vėl pradėjo vykti demokratiniai direktorių rinkimai. Turbūt dėl tokios situacijos čia, Lietuvoje, atsiranda daugiau lenkų menininkų. Čia sąlygos puikios, esu sužavėtas Kauno trupės gebėjimais.

– Ar matote skirtumą tarp Lenkijos ir Lietuvos aktorinių mokyklų?

– Taip, jis didžiulis. Praėjusiais metais vyko festivalis Krokuvoje. Jo metu kritikai iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos diskutavo apie tai, apie ką anksčiau niekada nebuvau pagalvojęs. Pasak jų, mes Lenkijoje turime sukūrę unikalią aktorinę kalbą. Ji yra tarp rusiškosios mokyklos ir performatyvumo, kuriam Lenkijoje skiriamas didelis dėmesys  pastaruosius tris dešimtmečius. Dabar Lenkijos aktoriai gali lengvai būti ir patys savimi, ir reprezentuoti save, ir būti provokuojantys, bet jie taip pat linkę ir į psichologinę vaidybą. Taigi, tai nėra rusiška ar vokiška vaidyba, tai yra kažkas tarp to.

Kauno trupė yra labai gerai pasiruošusi dirbti. Aktorių kūnai, choreografiniai gebėjimai yra puikūs, o Lenkijoje kūnas aktoriui nėra toks svarbus įrankis, ir tai trūkumas. Kauno aktorių vokaliniai gebėjimai yra žymiai aukštesni nei lenkų aktorių. Gal tai tik šios trupės ypatumai, bet tai suteikia daugybę galimybių kūrybai.

Žinoma, matau skirtumų tarp jaunesnės ir vyresnės kartų, matau, kad jie buvo skirtingai ruošiami akademijoje. Vyresnioji karta puikiai geba girdėti ir suprasti poeziją, jaunieji taip pat stengiasi, tad labai smalsu, kaip mums viskas pavyks.