J. Lukšės piešiniuose įamžintas Kauno modernizmas

Vilniaus dailės institute architekto restauratoriaus specialybę įgijęs J. Lukšė ne vieną dešimtmetį dirbo paveldotvarkos srityje. Turėdamas ilgametę patirtį, metai iš metų atidžiai stebėdamas kultūros paveldo pokyčius Kaune, savo laisvalaikį paskyrė vertingų Lietuvos architektūros objektų įamžinimui: Kauno tvirtovės, šventovių, atskirų miesto rajonų pastatų ir kt.

Parodoje eksponuojami originalūs administracinės ir švietimo paskirties pastatų, gyvenamųjų, maldos namų piešiniai. J. Lukšė juos pristato kaip vieną iš savo tyrinėjamų kultūrinių klodų.

„Kultūros paveldo vertybių piešiniai – tai patirties perdavimas kolegoms, mokytojams, istorikams, – sako autorius. – Tikiu, kad šie parodiniai-leidybiniai darbai išliks naudingi istorinėje atmintyje, o Kauno modernizmo architektūra, įvertinta ES, UNESCO, jau praturtino pasaulį.“

Parodos organizatorių nuotr.

Nors apie Kauno tarpukario modernizmo architektūros paveldą pastaruoju laiku nemažai kalbėta, o projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ siekė suaktualinti šį paveldą ir kvietė užmegzti su juo ryšį, šiuo laiku požiūris į tarpukario modernizmą yra pasikeitęs.

Įgudusia architekto ranka tušu popieriaus lakštuose nupiešti pastatai atsiveria savo pirmapradžiu grožiu.

Mildos Gineikaitės kuruojamą parodą papildo jaunosios kartos fotografo, kelerius metus dirbusio su projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, Martyno Plepio tarpukario modernizmo architektūros fotografijos, kurios buvo naudojamos UNESCO paraiškai iliustruoti. Parodoje žiūrovą siekiama sudominti architektūros fragmentų fotografijomis, kuriančiomis dialogus su piešiniais.

Kūriniuose, kuriuos parodai paskolino Kauno regioninis valstybės archyvas ir Ąžuolyno biblioteka, – šalies architektūros istorijai svarbūs pastatai.

Parodos organizatorių nuotr.

Nors galbūt kasdien matomi, įgudusia architekto ranka tušu popieriaus lakštuose nupiešti pastatai atsiveria savo pirmapradžiu grožiu – neužgožti jokių objektų kaimynystės, be fasadus gožiančių želdinių, miesto erzelio. Tik aiškių linijų darna, švelnūs išlinkimai, išgrynintų eksterjero detalių harmonija. Piešiniuose išryškėja esminiai moderniosios architektūros elementai, tautiniai motyvai.

„Dailininkas tarsi apvalo vaizduojamus statinius, prakalbina ir perteikia jų dvasinį turinį. Lukšė dirba ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip paveldotyrininkas ir kraštotyrininkas, – yra pastebėję meno istorikai Vytautas Levandauskas ir Nijolė Taluntytė, anot kurių, fotografuodamas tokio vaizdo nesukursi. – J. Lukšė nuosekliai kuria išsamius piešinių ciklus, stengdamasis jais perteikti ar tai vienos miesto dalies, ar tai komplekso, ar paveldo rūšies visumą, siūlydamas saugoti pastatus, kuriuose gyveno žymūs visuomenės ar kultūros veikėjai.“

Parodos organizatorių nuotr.

Pedantiškai atlikti piešiniai, prie kiekvieno rūpestingai pateikta svarbiausia informacija apie pastatą ragina su tokia pat atida tyrinėti miestą: sulėtinti žingsnį skubant Laisvės alėja ir atsitraukus bent kiek tolėliau patyrinėti „Pienocentro“ pastatą, susirasti Stasio Kudoko suprojektuotus gyvenamuosius namus, į Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmus žvelgti ne kaip į visuomeninės paskirties pastatą, bet kaip į vieną iš miesto veidą formavusių Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kūrinių.

Kas? J. Lukšės Kauno tarpukario modernizmo architektūros piešinių paroda.

Kur? VDU menų galerijoje „101“.

Kada? Veikia iki kovo 13 d