J. Gringytė – pripažinimą žymiausių operos teatrų scenose pelniusi, prestižinėse koncertų salėse laukiama solistė, pasižyminti vidine galia ir charizmatiška aistra įkūnijant giliaprasmes operų herojes, suteikianti joms plačiausią jausmų ir emocijų amplitudę. Neabejotina, vienas svarbiausių J. Gringytės vaidmenų – Karmen. To paties pavadinimo operos autorius yra būtent G. Bizet, tad labai įdomu, ką ir kaip įžvelgia muzikos meno, balso talento diva šio kūrėjo dainose, kurios įprasmintos sceniniu polėkiu ir laiko tėkmę pranokstančiomis, joms nepavaldžiomis harmonijomis ir faktūromis?

– Mieloji Justina, kas įkvėpė, paskatino, patraukė imtis būtent G. Bizet „20 melodijų“?

– 2015-aisiais Anglijos nacionalinės operos kvietimu atlikau Karmen vaidmenį. Opera buvo tiesiogiai transliuojama kino teatruose, televizijoje, būtent už ją buvau apdovanota. Karmen, galiu sakyti, atnešė pripažinimą, lėmė mano karjeros šuolį. Gavau daugybę kvietimų dainuoti Karmen, tad tas vaidmuo užėmė labai svarbią vietą mano, kaip solistės, gyvenime.

Būtent 2015-aisiais vienas garbaus amžiaus gerbėjas man padovanojo savo draugo, labai garsaus muzikologo Hugho McDonaldo knygą apie G. Bizet gyvenimą, jo kūrybos analizę su dedikacija. Tuo metu pavarčiau, perskaičiau tam tikrus kompozitoriaus biografijos momentus, daugiausia gilindamasi į „Karmen“ sukūrimo etapą, ir leidinį padėjau.

Pokovidiniu laikotarpiu mano akys ėmė vis pastebėti lentynoje tą H. McDonaldo knygą. Tarytum ji pati pasąmoningai ėmė mane kviesti. Pasiėmiau ir pradėjau ne skaityti norėdama sužinoti kokios informacijos, nes tai ne grožinės literatūros veikalas, o rimtas muzikologinis leidinys, bet analizuoti tikrąja prasme. Tos giluminės analizės man reikėjo, nes norėjau geriau pažinti G. Bizet. Taip, jis mirė tikrai jaunas – iškart po „Karmen“ sukūrimo. Taip, žinome jo parašytą operą „Perlų žvejai“, dar keletą kūrinių, tačiau man rūpėjo išsiaiškinti, ką daugiau balsui, be žymiosios „Karmen“, jis sukūrė?

Šis noras manyje gyveno ilgą laiką, galiu sakyti, dar nuo 2012-ųjų – pasėtas tuomečio „Covent Garden“ muzikos direktoriaus Davido Syruso, kuris kartą man atnešė natų rinkinį ir ištarė: „Ar nenorėtum pažiūrėti į G. Bizet dainas? Tau labai tiktų...“ Tuo metu mano krūvis buvo toks neapsakomai didelis, kad neturėjau nei laiko, nei jėgų – na, galbūt jėgų visada atsirastų, jeigu tik būtų laiko, bet tuo metu buvau iš tiesų itin užimta, tačiau maestro D. Syruso pasiūlymas atkreipti dėmesį į G. Bizet dainų repertuarą liko atmintyje.

Taigi, atsiminusi D. Syruso žodžius „Justina, pasižiūrėk į jo dainas...“, ėmiau gilintis. Paskatino ir tai, kad, nors ir tebesulaukiu labai daug kvietimų dainuoti Karmen, bet pati jau nebenoriu, – savo repertuaru esu įžengusi į Giuseppeʼės Verdi, Richardo Wagnerio kūrybos plotmes,  atlieku prancūzų muziką, tarkim, Julesʼio Massenet „Teresę“, tai dramatinio mecosoprano zona. Vokaliai Karmen partija man nebeįdomi, neleidžia atskleisti visų muzikinių spalvų, nes iš principo Karmen reikalauja daugiau aktorinio meistriškumo, o ne vokalinės meistrystės scenoje. Karmen gali dainuoti ir lyriniai, ir dramatiniai sopranai ar mecosopranai... Kas nori, gali, tas ir dainuoja. Kartais atrodo, kad Karmen atlikti svarbiau išvaizda (juokiasi). Galbūt skamba pernelyg supaprastintai tiesmukai, bet dalis tiesos yra.

Dainose, kaip pabėgimo puslapiuose, kompozitorius kalbėjo savo autentišku balsu.

Tad man, taip seniai dainuojančiai G. Bizet Karmen, labai norėjosi atrasti ką nors daugiau. Pasąmoningai jaučiau, kad šio kompozitoriaus kūryboje slypi kažkas pernelyg mažai žinomo. Taip atradau 21-ąjį G. Bizet opusą – 20 dainų rinkinį, kuris tikrai nėra moters meilės ar gyvenimo adoracija, ką kiekvienas save gerbiantis vokalistas norėtų atlikti, įrašyti. Peržiūrėjusi esamus įrašus, pastebėjau, kad jie parengti seniai, yra nepilni, ne itin kokybiški. Kelios rinkinio dainos dažniau atliekamos, jas įtraukia į prancūziškos muzikos kūrinių programas, įrašomas plokšteles, tačiau viso 21-ojo opuso, kaip tam tikros dedikacijos G. Bizet, galiu sakyti, pasigedau. Pajutau, kad turėčiau išreikšti pagarbą ir padėką šiam kompozitoriui už jo sukurtą „Karmen“, kuri mane išlydėjo į plačiuosius vandenis (šypteli). Pasitarusi su savo muzikos konsultantais ir agentais, nutariau imtis 21-ojo G. Bizet opuso.

Šis rinkinys sudarytas ne paties kompozitoriaus, bet parengtas leidėjų, tačiau labai įdomu, kad jį sudarančios 20 dainų G. Bizet sukurtos beveik per dešimtmetį – nuo 1863-iųjų iki 1872-ųjų, tad tam tikra prasme pasinerdamas į rinkinio kūrinius, juos analizuodamas pažįsti ir patį G. Bizet – regi ištisą kompozitoriaus gyvenimo dešimtmetį, kuris labai įvairus, apie tai byloja ir dainų skirtingumas. Atrakinti G. Bizet dainas man tikrai labai padėjo H. McDonaldo knyga. Esu skaičiusi daug veikalų apie G. Bizet, tačiau, kaip teigia ne vienas žymus muzikologas, H. McDonaldo analizė yra labai objektyvi. Jo parašytas leidinys nelengvai skaitomas, tai sausa mokslinė studija be autoriaus emocijų. Būtent tai man itin imponuoja – autorius neprimeta savo nuomonės, vertinimo, o leidžia pačiam susidaryti savo poziciją, pagrįstą gauta informacija.

G. Bizet dainos yra tarytum jo užuovėja ir pabėgimas nuo akademijos: Prancūzijos konservatorija buvo labai labai kritiška jo atžvilgiu. Daug kalbėti galime apie Charlesʼio Gounod, kaip dėstytojo, įtaką. G. Bizet simfonija C-dur buvo dingusi. Kodėl? Galbūt dėl to, kad Ch. Gounod pavydžiai baiminosi, kad jo sukurta simfonija bus numesta į šoną, nes pamatė, kad mokinys G. Bizet parašė žymiai geresnę, tad pasakė, kad jo sukurtoji – nieko verta! Mes praktiškai buvome jos netekę. Teisinga sakyti, kad G. Bizet teko susirinkti visų rykštes... Nors jam ir pavyko laimėti Romos prizą – prestižinį studentų kompozitorių apdovanojimą, bet viskas klostėsi itin sudėtingai. Visi jo rašomi operiniai veikalai konservatorijoje buvo kritikuojami, G. Bizet neturėjo kūrybos laisvės. Kodėl galiausiai „Karmen“ tapo tokia sėkminga? Galbūt G. Bizet nujautė, kad rašo paskutinį kūrinį, nes sau pasakė, kad nebesvarbu, kas ką pasakys, ką ir kaip cenzūruos, – rašau, kaip noriu! Tarytum atsiribojęs nuo visų patirtų fiasko, numojęs ranka į kitų nuomonę, G. Bizet parašė tikrą šedevrą, tapusį vienu dažniausiai atliekamų kūrinių pasaulyje.

Dainose, kaip pabėgimo puslapiuose, kurių nereikėjo pristatyti muzikologų draugijai, pasitelkęs Victoro Hugo, Alphonseʼo de Lamartineʼo, kitų poetų žodžius vienai poniai, kitai, kitaip sakant, saloninius tekstus, kompozitorius kalbėjo savo autentišku balsu.

– Papasakokite apie G. Bizet dainų programos ruošimo procesą.

– Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad su garso režisieriumi Viliumi Keru Paliesiaus dvare įrašėme G. Bizet dainas, kurias išleis muzikos įrašų leidybos kompanija „Ondine“. Nuostabiai praleidome laiką Lietuvoje. Tačiau turiu prisipažinti, kad jau buvau nuleidžianti rankas, nes įrašyti planavome daugiau nei prieš metus. Tačiau labai susirgau 100 dienų kosulio virusu – kosėjau tris mėnesius... Tiesiog negalėjau išlipti iš kosulio. Buvo labai sunkus laikas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kai dainininkas kosti, apie jokius įrašus, koncertus ar spektaklius nėra nė minties.

Galiausiai, kai jau pasveikau, atrodė, kad tinkamas laikas, tačiau greitai paaiškėjo, kad vis dėlto ne visi galime dalyvauti, teko ir vėl derinti įrašymo datas. Žinant, kad M. Martineau yra vienas žymiausių pianistų akompaniatorių pasaulyje, grojantis su garsiausiomis žvaigždėmis, taip pat dėstantis jauniesiems vokalistams ir pianistams akompaniatoriams, tad beprotiškai užimtas, jo laikas suplanuotas gerokai į ateitį, taip pat ir Vilius yra be galo geidžiamas nuostabių įrašų kūrėjas, tai tikrai labai nelengva užduotis. Kai jau turėjo prasidėti procesas, atsibundu rytą – temperatūra, gerklė... Viską teko vėl atšaukti. Ėmiau galvoti, kad galbūt tai koks ženklas ir reikia atsisakyti šios minties. Tačiau vidinis balsas kuždėjo: „Justina, tiek darbo įdėta... Tokią meilę jauti šiam projektui... Galbūt daugiau niekam jis nesvarbus, tačiau tau pačiai jis be galo svarbus!“

Dabar jau galiu sakyti, kad G. Bizet dainų įrašymas yra vienas tų atvejų, kai iššūkiai tik patvirtina asmeninę reikšmę, juos reikia įveikti, kad pasiektum tai, kas svarbu gyvenime. Du kartus atšaukus procesą, sulaukiau, manau, tinkamiausio laiko įrašui. Pagaliau, susirinkę visi sveiki, buvome be galo laimingi ir visas procesas vyko labai sklandžiai. Darbas su M. Martineau tikrąja prasme buvo kūrybinio augimo patirtis. Neatsitiktinai šis žmogus jau dabar visuotinai pripažįstamas legenda. Jis yra vienas geidžiamiausių pianistų akompaniatorių, jo partnerysčių sąrašas tiesiog stulbinantis. Galima sakyti, visas pasaulis jo kūrybos biografijoje. Tad bendradarbiaujant su juo apima stipriausias įkvėpimas, motyvacija, nes jauti, kad sužinojai, ko nežinojai iki tol, išmokai, ko nemokėjai, gali tai, ko nežinojai galintis, jauti, kad tai, ko siekei, tau pavyksta.

Įstabu patirti, kad žmogus, dirbantis su žymiausiais atlikėjais, pasaulinėmis žvaigždėmis, garsiausiomis legendomis, kurių jau nebėra mūsų Žemėje, yra toks paprastas, didelės širdies, noriai dalijasi žiniomis, pataria, pamoko, pataiso, pagiria, kai tau pavyksta. Dirbdama su M. Martineau jaučiausi kaip su vedliu, o tai labai svarbu. Man didžiulė garbė, jaučiuosi privilegijuota šios patirties. G. Bizet dainų įrašymas – meistriškumo augimo ir dvasinio pakylėjimo laikas.

Esu laiminga, kad nenuleidau rankų ir galiausiai buvome apdovanoti šia šviesia kūrybinės partnerystės, muzikinės bendrystės praktika. Be galo džiugu, kad M. Martineau labai noriai sutiko. Viliuosi, kad dainų rinkinio įrašas ir pagal jį parengtos programos rečitaliai kaip teikia laimę mums, taip sujaudins ir publiką, nes G. Bizet kūriniai yra tikrai nepaprasti.

– Justina, ką ir kaip jūs girdite G. Bizet dainų rinkinyje?

– Analizuojant dainas girdėti stipri meilė Ludwigui van Beethovenui – kai kurie momentai galėtų būti įvardijami L. van Beethoveno plagiatu (šypteli). Taip pat justi ištikimybė labai gerbtam mokytojui Ch. Gounod. Nemaža artimumo mėgtam Franzui Schubertui, tiesiog dievintam Hectorui Berliozui. Negalėtum pamanyti, kad, kaip minėjau, rinkinio dainos sukurtos to paties žmogaus per dešimtmetį – jos tokios skirtingos, tad rinkinys tikrai nevienalytis, jame atsiskleidžia ir G. Bizet išdykėliškumas, jo valiūkiški jaunystės nuotykiai viešnamiuose...

Minėta kitų kompozitorių įtaka neatsitiktinė, nesavitikslė: G. Bizet, norėdamas užsidirbti, turėjo labai dažnai imtis kitų autorių orkestrinių partijų perrašymo leidykloms, daug akompanavo. Teisinga sakyti, kad asmeninei raiškai G. Bizet beveik neturėjo laiko. Jo kūryba, konkrečiai 21-asis opusas, yra kitų autorių kūrybinės minties įtakų artumoje, tai akivaizdu, tačiau G. Bizet nesibodėjo perimti, pasitelkti skirtingų kompozitorių muzikinius sumanymus, į juos pažvelgti savitai. Rinkinio dainose yra vietų, kurias galėtum palaikyti klaida, bet tai ne klaida – G. Bizet, kaip kompozitoriaus, minčių raiška pranoko gyventąjį laiką, tuometes muzikos kūrėjų koncepcijas.

Absoliuti tyla neegzistuoja, o dalinė tyla provokuoja garsus, provokuoja kompozitorių kurti muziką.

Kaip minėjau, 21-asis opusas sudėtas ne paties G. Bizet, o leidėjų „Choudens“, todėl brandinu mintį, kad tiek kompaktinėje plokštelėje, tiek atliksimuose rečitaliuose dainos skambėtų chronologine sukūrimo seka. Būtent taip dirbu pati. Manau, labai įdomu stebėti, kaip evoliucionavo G. Bizet kūrybinė mintis, jo raiškos drąsa, autoriaus savidisciplina.

Esama kritikos G. Bizet rinkiniui, esą dainos – silpnos, posmeliuose maža kaitos. Su tuo visiškai nesutinku. Priešingai, jos kaip tik labai įvairios, tačiau tai turi atskleisti ir perteikti būtent vokalistas. Esanti monotonija gali veikti net hipnotizuojamai, raminamai. G. Bizet dainos yra nepaprastai sudėtingos. Pradėjęs mokytis patiri nuostabą būtent dėl to, kaip jos gali, turi skambėti tikrąja prasme. G. Bizet muzika tikrai nėra labai patogi. Taip, G. Bizet „Karmen“ yra labiausiai pavykusi, sėkmingiausia parašyta opera, kurioje Mikaelos ir Don Chosė arijos, galima sakyti, yra vokalinis džiaugsmas atlikėjams, tačiau visa kita – tikrai ne. G. Bizet – ne vokalistų rašytojas, o tiesiog labai geras kompozitorius. Taigi, jei tavo instrumentas yra balsas, pasistenk juo išreikšti tai. Sakyčiau, G. Bizet nuostabumas ir yra tai, kad skamba paprastai, bet yra tikrai nepaprasta.

– G. Bizet rinkinys „20 melodijų“, kaip minėjote, pirmiausia bus išgirstas Lietuvoje – su M. Martineau šia programa debiutuosite būtent Pažaislio muzikos festivalyje, mininčiame 30-mečio jubiliejų. Justina, festivalyje  dalyvausite tikrai ne pirmąsyk, tad pažvelkite retrospektyviai, prisiminkite reikšmingiausias, labiausiai palietusias patirtis.

– Esu labai dėkinga, kad Pažaislio muzikos festivalis gyvuoja jau tiek daug metų ir turiu galimybę jame dalyvauti. Pirmąkart, pamenu, atlikau Antonino Dvořako „Stabat Mater“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Gintarui Rinkevičiui. Vėliau įvyko nuostabus rečitalis su Petru Geniušu – atlikome Richardo Wagnerio „Wesendonck dainas“ ir Benjamino Britteno „Kabareto dainas“. Paskui vėlgi su maestro Gintaru Rinkevičiumi sugrįžome į Pažaislį atlikti Gustavo Mahlerio simfonijos-kantatos „Daina apie žemę“ – tai tikrai, manau, buvo ir atlikėjams, ir publikai ypatingas koncertas.

Vis dėlto praeitais metais skambėjęs J. Massenet operos „Teresė“ koncertinis atlikimas, galbūt dėl to, kad artimiausias laiko prasme, man yra išskirtinės svarbos. Ir vis tik jo asmeninę reikšmę siečiau su tuo, kad išsipildė mano noras šį kūrinį pristatyti Lietuvos auditorijai. Didžiulė laimė, kad, pasiūliusi „Teresę“ Pažaislio muzikos festivaliui, gavau teigiamą atsaką ir „Teresė“ buvo su didžiausiu malonumu priimta Edgaro (Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montyvo – red. past.) ir visos kūrybinės komandos. Koncertinio atlikimo idėją apkabino maestro Ričardas Šumila ir drauge su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru ją įgyvendinome. Sulaukiau daugybės puikių publikos atsiliepimų, netgi nuostabos, kodėl toks kūrinys nežinotas, neskambėjęs anksčiau?.. Taigi „Teresė“ suteikė laimę ne tik kaip dainininkei, nes ši J. Massenet opera yra išties begalinio grožio, bet ir dėl to, kad ją išgirdo mūsų šalies publika. Tam tikra prasme jaučiuosi atlikusi šviečiamąją-edukacinę misiją – praplėtusi operos repertuarą Lietuvoje.

Todėl, kalbėdama apie Pažaislio muzikos festivalį, itin akcentuočiau atvirumą naujoms įdomioms idėjoms – nuo mažų iki grandiozinių projektų. Žinoma, būtina paminėti unikalią koncertinę aplinką Pažaislio vienuolyno kieme, kur dainuodamas girdi paukštelių čiulbesį saulei leidžiantis, kartais esi tiesiog akinamas vakarėjančių spindulių... Pažaislio vienuolyno kieme patiri Jeano Jacquesʼo Rousseau natūralistinį pasitraukimą į gamtą. Kadangi žmogaus balsas yra gamtinė prigimties duotis, Dievo dovana, būnant gamtos apsuptyje, tarytum susitinka ir susijungia žmogaus gamtiškasis pradas ir istorinė gamtinė aplinka, tai tampa viena.

Visas patirtis vainikuoja publikos atsidavimas, kurį tikrai jaučiu matydama, kaip žmonės renkasi, klauso, priima. Vienas svarbiausių muzikinių reiškinių Lietuvos kultūrinėje padangėje, turintis jau tikrai ilgametę tradiciją, yra vis labiau žinomas ir tarptautiniu lygmeniu – galiu tik pasidžiaugti, kad minėtąjį mūsų J. Massenet „Teresės“ koncertinį atlikimą visai neseniai transliavo Katalonijos radijas, kiti žymūs užsienio radijai. Tai didelis pasiekimas – pripažinimo ženklas. Tikrai ne kiekvieno miesto festivalius transliuoja pasauliniai radijai. Turime didžiuotis, būti labai laimingi ir dėkingi festivalio administracijai, kūrybinei komandai už didžiulį darbą, kurį atlieka kasmet rengdami tokią gausią ir išskirtinę programą.

– Jūsų koncertas vyks liepos 27-ąją – jau šiek tiek po vasarvidžio, tad asmenine perspektyva išskleiskite vasaros pajautą, subjektyviąją reikšmę, jos skambesio paletę.

– Intuityvus atsakymas: vasara ir aš sveika (juokiasi). Nors, kaip parodė patirtis, taip manyti nebūtinai teisinga... Vis dėlto šią mintį veju šalin ir viltingai žvelgiu į artėjančią vasarą – ji ateis ir baigsis visos ligos!

Galvojant apie vasarą, pirmiausia aplanko žinojimas, kad praktiškai visada vieną mėnesį mūsų šeima visą laiką yra kartu. Būtent vasarą tik ir pavyksta atostogauti tikrąja prasme. Leidžiame sau pailsėti nuo darbų, išorinių reikiamybių spaudimo.

Veikiausiai, kol sūnus mokysis, studijuos, laiką skaičiuosiu mokslo metų ciklu, tad ne gruodis ir šv. Kalėdos, ne sausį prasidedantys Naujieji metai, o būtent vasara man reiškia pabaigą ir būsimą pradžią, dar ir daugelio teatrų, koncertų salių sezonai prasideda rudenį, baigiasi pavasarį. Taigi vasarą apmąstau buvusį sezoną: ką atlikau, kiek paaugau. Galvoju apie naująjį: ką jis atneš, ką aš įnešiu į jį.

Muzikine prasme vasarą man tikrai ne itin norisi dirbti. Tai veikiau laikas, kai ieškau to, kas mane domina, pasiimu natas, klavyrus – dainuoju, matuojuosi. Taip, koncertai, rečitaliai – labai smagu, įdomu, bet vasara man yra muzikinio monologo laikas (juokiasi).

– Knygoje „Absolutely on Music“ (liet. Visiškai muzikoje) Haruki Murakami kalbasi su dirigentu Seiji Ozawa. Viename pokalbių S. Ozawa ištaria, kad „tyla – ne garso nebuvimas, o garsas, vadinamas tyla“. Šios minties akivaizdoje, Justina, ką jums reiškia tyla?

– Vėlgi intuityvus atsakymas: absoliučios tylos aš nežinau. Medituodama siekiu nutildyti mintis, nes jos yra garsios, kalbančios. Ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad absoliučios tylos nežinau. Man be galo gera girdėti mylimų žmonių ir savo pačios širdžių plakimą. Tai yra gyvenimo esmė.

Dainavimo patirtyse taip pat tylos nėra, jeigu muzikinės frazės metu mano balsas ir neskamba, net ir pauzės metu, kaip ir minėjau, kalba mintys – galvoju, ką jaučia, ką mąsto mano įkūnijama herojė; fizine prasme aš kvėpuoju, galbūt labai techniškai valdau savo kūną, sąmoningai paskirstau raumenų grupių darbą. Visa tai paneigia tylą kaip rimtį ir ramybę, vakuumą. Mano įkvėpimas ar atodūsis – irgi tam tikras garsas. Tad absoliuti tyla neegzistuoja, o dalinė tyla provokuoja garsus, provokuoja kompozitorių kurti muziką.

Taip, kai turiu didesnį vokalinį krūvį, noriu išorinės tylos – neklausyti muzikos, radijo, televizijos, nekalbėti daug, tačiau ir tada man be galo gera girdėti savo šeimos narių šurmulį namuose. Į jokią tylą neiškeisčiau sūnaus klegesio, dainavimo ar grojimo dūdele. Tai į nieką neišmainomas džiaugsmas, mano didžiausias turtas, gėris, brangiausia laimė, kurią turiu gyvenime. Svarbiausia, kad mūsų namai tylūs nuo blogų minčių.

Išties pastaruoju metu galvoju apie tylą, ypač kodėl dabar žmonės  neretai bijo likti tyloje? Nejauku būti tyloje, nes, kaip minėjau, tada girdi savo paties mintis. Visai neseniai buvau savo vyro diriguojamame koncerte ir staiga antroje dalyje labai gražaus, jautraus piano momentu vienas žmogus nusikosėjo. Tokiais atvejais visad kyla mintis: na, kodėl negalima palaukti garsios vietos? Juolab kad tas kosulys ne iš noro kosėti, o kaip nervinis tikas. Tąkart pagalvojau, kad žmogus nuo to be proto gražaus, širdį griebiančio piano skambesio pasijunta nejaukiai, muzika tarytum išprovokuoja vidinę atvertį, ji prakalbina tavo sielą, kviečia asmeninio pokalbio pačiam su savimi, kur esi visiškai nuogas, o juk neretai žmonės bijo būti jautrūs, ypač dabartyje stengiamasi užgniaužti jausmingumą... Kaip vis tik verta sulėtinti kvėpavimą, nurimti fiziškai ir dvasiškai, kad prakalbėtum vidine tiesa.

– Tenuskamba Pažaislio muzikos festivaliui 30-mečio akivaizdoje jūsų linkėjimas organizatoriams, dalyviams ir svečiams, visai plačiajai festivalio bendruomenei, vienijamai muzikos meilės.

– Niekada nenuleiskime rankų, nepasiduokime, nes visi kontrastingi iššūkiai yra įdomiosios gyvenimo kelionės dalis! Žinoma, būkime sveiki!