J. Budraitis: kiekvienoje nelaisvėje gali būti laisvas

Jis ne tik aktorius, jis ir fotografas, kasdienybės akimirkų kolekcininkas. Prieš Kaune vyksiantį knygos pristatymą su J.Budraičiu kalbėjome apie teatrą, kiną, fotografiją ir įvairias (ne)svarbias gyvenimo smulkmenas. Pavyzdžiui, medžius.

– Kauno dramos teatre praleidote didžiąją devintojo dešimtmečio dalį. Kaip prisimenate tuos metus? Koks jums atrodė Kaunas tuomet ir šiandien?

– Kaune dirbau šešerius metus, bet visą laiką važinėjau iš Vilniaus. Kai repertuaras pasidarė įtemptas, tuomet reikėjo čia kurį laiką ir pagyventi. Pamenu, tada šiame mieste vyravo tokia slogi atmosfera. Kaip yra šiandien, pasakyti negaliu, nes nesu buvęs ilgiau nei dieną. Pravažiuodamas tik mačiau, kad gatvės tikrai sutvarkytos. Taip pat matau, kad šiandien Kauną ir Vilnių kamuoja ta pati nelaimė – kova su medžiais.

Reikėtų suvokti, kad medis yra vertybė, kuri mums suteikia sveikatos ir energijos, todėl mes jį turime puoselėti, prižiūrėti. Vakaruose yra labai stipri medžių priežiūros kultūra. O mes medžių neprižiūrime, todėl belieka pasakyti, kad medis senas, kad jis nugrius, ką nors užmuš ir todėl jį reikia tiesiog nupjauti. Mums medį nupjauti yra lengviausia, niekas nenori jo apkarpyti, patvarkyti. Viskas yra paversta komercija. Jeigu šviečiasi maži pinigai, tuomet nieko ir nedaroma.

– Ko gero, tų apleistumo ženklų matyti ne tik medžiuose, bet ir pastatuose, net žmonėse...

– Mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas, o visas gyvenimas sudėtas iš jų. Kaip kiekvienas daiktas iš molekulių. Net Rusijoje parkuose medžiai yra sutvarkyti, pririštos, sutvirtintos šakos, jeigu yra tikimybė joms nulūžti. Medžiai jau seni, bet juos saugo. Kaip jie sako, tai yra paveldas. Mūsų šalyje tokios kultūros nėra. Dabar sugalvota nauja pseudokultūra, vadinamoji barokinė medžių kultūra, kai medžius apkarpo kvadratais. Norima Sapiegų parką iškirsti ir prisodinti tokių barokinių želmenų.

Mes nekreipiame dėmesio į smulkmenas, o visas gyvenimas sudėtas iš jų.

Visiškai nebetikiu mūsų valstybe ir neturiu jokios vilties, kad čia greitai gali kas nors pasikeisti. Kamuoja labai didelis nusivylimas. Kad ir kur pažiūrėsi, visur vyksta kažkokios nesąmonės. Pasaulis vystosi chronologiškai ir pamažu juda į priekį vis tobulėdamas. O mes staigiai iš ten, kur viskas bendra, kur gali nešti, vogti, peršokome į kitą kultūrą. Nėra to nuoseklaus vystymosi, daug ką atsinešėme iš to laiko. Svarbu daugiau pinigų prisigrobti. Menas išsilaikyti negali. Valstybė, žinoma, visko negali finansuoti. Bet mecenatystės tradicijų jokių nėra.

– Sugrįžkime prie knygos ir teatro... Koks jūsų paties santykis su ja?

– D.Šabasevičienės aš net nepažinojau, o ji, pasirodo, kaip koks seklys, mane sekė, man nežinant mane stebėjo ir viską registravo. Jos sumanymas rašyti knygą mane labai nustebino. Mano teatrinė biografija labai menka, o ji mane aprašė kaip baisiai talentingą teatro aktorių. Lenkiu prieš ją galvą ir dėkoju, kad atliko tokį didelį darbą. Daiva yra be galo talentinga teatrologė, knygą parašė labai nuoširdžiai ir vaizdžiai. Bet pats mažai tikiu tuo, kas apie mane parašyta. Tad mane lydi toks prieštaringas jausmas. Gal ir veikė taip stipriai žiūrovus tie mano vaidmenys, bet man pačiam viskas atrodė kitaip, nes nebuvau profesionalus teatro aktorius ir daug ko nesupratau.

– Kino filmo nereikia vaidinti vis iš naujo, priešingai nei spektaklio. Kaip jūs jautėtės iš kino pasaulio atvykęs į teatrą, kai reikėdavo tuos pačius spektaklius vaidinti daug kartų?

– Tam tikra prasme, kol buvo įdomus savęs kankinimo jausmas, kol buvo įdomu truputį save paerzinti, tai buvo labai įdomu. Buvo įdomu, kiek sugebu išmokti tekstus, tiksliai juos pasakyti, pajusti scenoje partnerį. Tačiau vėliau viskas virto rutina. Po kurio laiko pajutau, kad esu nebelaisvas žmogus. Visą laiką galvoju apie repertuarą, spektaklius, nebegalėjau planuoti savo asmeninio gyvenimo.

Žinoma, jeigu būčiau buvęs tikras profesionalas, tuomet tas kartojimasis būtų buvęs kaip reikiamybė. Dirbi savo darbą, turi patirtį, žinių ir todėl mažiau pavargsti. O aš atidaviau visą save nežinodamas kaip, gerąja prasme, pagauti žiūrovą. Man tos paslaptys nebuvo žinomos, tad norėdamas išlaikyti žiūrovų dėmesį dirbau sunkiai. Kine būdavo paprasčiau. Prieš kamerą aš tiesiog jausdavausi nuogas. Su viskuo, ką sukaupiau savyje per gyvenimą. Kine tai visada yra kartu su tavimi, ir objektyvas viską užfiksuoja. Net menkiausią akies krustelėjimą. O teatre to nėra, todėl teatro aš nelabai mėgau.

– Ar teko kada gailėtis dėl tų metų, praleistų teatre? Juk per tą laiką, kurį išnaudojote teatro scenoje, galėjote skirti kinui.

– Kai dabar peržiūriu nueitą kelią, vienintelis nusivylimas tas, kad per tą laiką galėjau pastatyti filmą, nes buvau baigęs Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. Šiuose kursuose ir susipažinome su Jonu Vaitkumi, kuris man pasiūlė po studijų išbandyti save teatre. Kiek apmaudu, kad per tą laiką būčiau sukūręs kokį nors filmą. Galbūt būčiau įsitvirtinęs ir kino režisūroje. O dabar išėjo taip, kad tuos šešerius metus išnaudojau ieškojimui, kaip save pritaikyti teatrui. Ieškojimui tos teatro mokyklos, nes manęs juk niekas nemokė, kaip reikia vaidinti teatre. Turėjau pats ieškoti, kaip daryti poveikį žiūrovui, kaip save pateikti scenoje. Esu dėkingas J.Vaitkui, išdrįsusiam pakviesti mane, jau visiškai susiformavusį žmogų, pradėti naują veiklą. To imtis drąsos reikėjo ir man pačiam. Galbūt tai buvo mano kvailystė, jeigu reikėtų pasvarstyti rimčiau, bet pasidaviau J.Vaitkaus talentui, jo charizmai ir įklimpau.

Nesakau, kad tie metai buvo tuščia vieta mano gyvenime. Ne. Tai yra labai svarbi vieta, tik galėjo būti ir kitaip. Gyvenime dažnai pasitaiko, kad daug kas būtų galėję būti kitaip. Apsiautum kitus batus ir galbūt kitur nueitum. Bet yra taip, kaip yra. Nesiruošiu gailėtis ar koneveikti save. Teatras man buvo kaip psichoanalizė, labai stipri ir galinga. O kai jau pajutau, kad atėjo laikas, kai aš priekaištauju sau už tai, kad esu teatre, pasitraukiau. Praėjus kuriam laikui, vėl sugrįžau, pas Eimuntą Nekrošių, dar vėliau pas J.Vaitkų ir Oskarą Koršunovą.

– Vienas įsimintinų vaidmenų Kauno dramos teatre – Šarūnas 1980 m. pastatytame J.Vaitkaus spektaklyje. Tai buvo drąsi ir neįprasta Vinco Krėvės "Šarūno" interpretacija. Koks buvo jūsų santykis su šiuo vaidmeniu ir spektakliu apskritai?

– Pasakysiu atvirai, buvau lyg kokioje sapnų karalystėje. Nebesuvokiau, kas su manimi darosi. Tokios nepakaltinamos būsenos, kai, atrodo, kažkas kitas už tave viską daro. Prieš tai buvau išvykęs į Kubą, kur filmavausi vokiečių filme, užtrukome ilgiau, nei planavome, tad laiko pasiruošti spektakliui buvo likę labai mažai. Grįžau ir iš karto puoliau į tą kūrybinį procesą, iki vėlumos neišeidavau iš scenos, bet nesupratau, kas vyksta.

Dabar galvoju, kad gal net ir gerai, kad viskas taip susiklostė. Kad iš tokios nesuvokiamos būsenos gimė kažkas. Nes viskas gyvenime yra chaosas. Vaiko gimimas yra chaosas, kažkaip iš niekur nesuprantamu būdu pradeda viskas vystytis. Pati gamta stumia, tvarko, sureguliuoja. Taip tada nutiko ir man. Stengiausi tik tekstą kuo raiškiau pasakyti, o visa kita ėjosi savaime.

– J.Vaitkaus spektaklyje Šarūnas pasižymėjo fiziniu luošumu, priešingai nei V. Krėvės tekste. Kaip kilo ši idėja?

– Repetuojant kilo mintis, kad Šarūnas bus kuprotas, tarsi ant savo pečių nešantis Lietuvą. Kad jis bus luošys, dėl to atsiras nevisavertiškumo jausmas, stimuliuojantis tam tikrus jo poelgius. Kine aš labai vertinau tai, kad net menkiausias defektas ar fizinio grožio detalė gali išryškinti tam tikrą idėją, tam tikras žmogaus vystymosi fazes. Tai man smarkiai padėjo vaidinant ir teatre. Bet fiziškai Šarūno luošumo idėją įgyvendinti buvo nelengva. Kuprą galima prisiūti, o kojos luošumo dirbtinai nesukursi, tad reikėjo pačiam vilkti koją visas tas tris valandas. Ir šokinėti ant vienos kojos laiptų pakopose.

Teatre mano didžiausias priešas buvo nedrąsumas. Aš prieš kolegas varžiausi, užsidarydavau, galvodavau, kad visi iš manęs juokiasi. Neturėjau tos galimybės nuolat bendrauti su jais, kartu kvailioti. Jie buvo įpratę prie tokio artimo bendravimo ir repetuodami, o man repeticijos buvo pats sunkiausias momentas. Aš jų bijojau, net nekenčiau. Daug kartų svajojau viską nutraukti, pabėgti.

– Kaip į jus žvelgė aktoriai, savo gyvenimą paskyrę teatrui? Ar patyrėte konkurenciją?

– Tikriausiai, kad ji egzistavo, nepraleisdavo progos vis kažką pasakyti, bet tiesiogiai iš jų pusės nieko negatyvaus nepatyriau. Atlieku vaidmenį ir išvažiuoju, nepatyriau trinties, todėl nesuspėjau nė vieno supykinti, įžeisti ar susimušti. Tiesiog to daryti nebuvo kada. O kad apie mane kažką kalbėdavo, tuo neabejoju. J.Vaitkus man skyrė labai didelį dėmesį, jiems mažesnį, tad tai yra normalu. Juolab kad teatre visi santykiai, emocijos yra patrigubinti. Su teatro žmonėmis apskritai nelengva bendrauti. Mane visi pažinojo kaip kino aktorių, tad teatre šaipymosi buvo. Bet buvo ir žmonių, kuriais labai tikėjau. Pavyzdžiui, Rūta Staliliūnaite, Algimantu Masiuliu. Tie žmonės galėjo į akis kažką pasakyti, o už akių, manau, kad nekalbėjo nieko neigiamo. Atvirkščiai, stengdavosi padėti, duoti kokį patarimą.

– Kokie jūsų santykiai buvo su Regimantu Adomaičiu? Ar buvote artimi bičiuliai?

– Buvome ir kolegos, ir draugai, bet nepasakyčiau, kad labai artimi. Buvo tam tikras atstumas. Natūralu, nes bendraudavome nedaug, tik susitikę aikštelėje ar kur nors kitur netyčia. Bet kad ieškotume vienas kito, eitume kur nors alaus atsigerti, paplepėti, to nebuvo. Galbūt daugiau kiti už mus prigalvodavo visokių mitų. O teatre mes nesusidūrėme, nes jis dirbo Vilniuje, aš – Kaune. Teatre mums nepavyko būti partneriais kaip kine.

– Knygoje yra pateikiama ir nemažai jūsų paties atliktų fotografijų. Žvelgiant į jas ir skaitant tekstą susidaro toks įspūdis, kad jums ne tik fotografuojant, bet ir vaidinant buvo svarbiausia užfiksuoti tam tikras akimirkas, tas svarbias smulkmenas, kaip pats sakote. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima fotografijos menas?

– Nebuvau tikras fotografas, kuris būtų tam paskyręs savo gyvenimą. Iš pradžių fotografija man atrodė net ne menas. Bendravau su fotografais, bet jie man neatrodė menininkai. Pats fotografuodavau ne kaip kurdamas meną, o atsitiktinai, kada ką sugalvodavau. Tiesiog slampinėji kažkur ir taip atsiranda vienas kitas kadras. Iš tų slampinėjimų ir prisikaupė fotografijų, kol aš supratau, kad fotografija yra menas. Jeigu būčiau iš karto tai supratęs, žinoma, būčiau įamžinęs daug daugiau ir įdomesnių momentų.

Kai filmuodavausi filme, kuriame jausdavausi laisviau, kuriame nebuvo didelės įtampos, kišenėje nešiojausi fotoaparatą ir net stovėdamas kadre, kol taisomos šviesos ir pan., vis kažką nufotografuodavau. Anksčiau filmus filmuodavo labai ilgai, pavyzdžiui, reikėdavo būtent saulės, o jos nėra, tad visi sėdime filmavimo aikštelėje ir laukiame. Tuo metu vaikštinėdavau ir fotografuodavau. Turėjau "Leica" fotoaparatą, kurio buvo didelis ryškumo gylis. Tik nusistatai metrus ir fotografuoji. Tiesiog eidamas pro šalį spustelėdavau mygtuką. Su dabartiniais fotoaparatais taip nebepavyktų.

– Intriguoja dar viena jūsų biografijos detalė – atitarnavęs kariuomenėje, Vilniaus universitete studijavote teisę. Kaip taip nutiko?

– Mano didžiausia svajonė buvo medicinos studijos – svajojau būti chirurgu. Bet taip atsitiko, kad po kariuomenės nebuvau užtikrintas, jog stodamas surinksiu reikiamą balų skaičių, dėl to galėjau būti priverstas grįžti atgal į kariuomenę. To labai nenorėjau, todėl nusprendžiau nerizikuoti ir pasirinkau teisę, kadangi tie, kurie tuo metu turėjo dvejų metų darbo stažą arba buvo tarnavę kariuomenėje, buvo priimami be konkurso. Bet teisė man nebuvo visai svetima, apie ją irgi pasvajodavau. Domino ir kriminalistika, teisminė medicina, teisminė psichiatrija. Tad per daug nenusikaltau savo norams.

Teisės studijas baigiau jau filmuodamasis, dėl to man abejonių nebuvo, kad liksiu kino erdvėje. Po pirmo filmo "Niekas nenorėjo mirti" užklupusi didžiulė sėkmė ir Vytauto Žalakevičiaus asmenybė privertė permąstyti visą savo gyvenimą ir pasirinkti kiną. Pasiūlymų filmuotis buvo apstu. Atsirado kartu ir pragyvenimo šaltinis. Be to, pajutau kino magiją. Ypač traukė V.Žalakevičiaus asmenybė, su kuriuo norėjau susitikti dar ir dar kartą.

Iš pasakymo, kad žmogaus likimas yra jo paties rankose, kartais mes pasišaipome įsivaizduodami, kad tai yra tik posakis. Bet tai yra gryniausia tiesa. Mes laikome rankose savo likimą, ir kiekviena smulkmena yra lemtinga. Nuo mažiausios smulkmenėlės labai daug kas priklauso. Tuo jau įsitikinau labai tvirtai.

– Knygoje publikuojama J.Vaitkaus prisiminimų apie tuometį teatro gyvenimą Kaune. Jis pamini labai įdomų faktą, kad tuo metu tarp krepšininkų ir teatralų buvo užsimezgęs itin glaudus ryšys ir kad jis Arvydui Saboniui net buvo pateikęs rimtą pasiūlymą vaidinti. Ką jūs pamenate apie tai?

– Taip, su krepšininkais bendraudavome labai artimai, bet kadangi važinėjau į Kauną ir per daug jame neužsibūdavau, daug kas pro mane ir praslinkdavo. Krepšininkai buvo labai dažni svečiai teatre, spektakliuose. A.Sabonis – taip pat. Teatro dienos proga buvo rengiamos ir rungtynės su "Žalgiriu". Užmaudavome jiems bokso pirštines, kad būtų šiokia tokia kliūtis, bet vis vien mus nugalėdavo. "Žalgiris" tuomet laimėjo rungtynes prieš CSKA, ir tai buvo daugiau nei vien sporto pergalė – ji pavirto laisvės idėja. Tai buvo tautinė euforija.

J.Vaitkaus spektakliai taip pat stipriai traukė žiūrovus. Net iš Maskvos ir Sankt Peterburgo atvažiuodavo žmonės pažiūrėti jo spektaklių. J.Vaitkus projektavo daug novatoriškų idėjų. Jis buvo eksperimentatorius, būtent todėl ir aš atsidūriau teatre. Galbūt būtų įtikinęs ir A.Sabonį vaidinti, bet jam neįmanoma buvo mesti savo karjeros. Aš galėjau nenusifilmuoti dviejuose filmuose, o jis negalėjo pasitraukti net keliems mėnesiams, nes būtų praradęs savo galimybes.

Tas laikmetis buvo labai įdomus. Ir dar dvigubai malonesnis, nes tada buvome jauni. O kai esi jaunas, nesvarbu, kokia politinė ir ekonominė sistema, kokia ideologija ir apribojimai, esi laisvas. Kiekvienoje nelaisvėje gali būti laisvas. Kiek tu įsitikini, kiek tau reikia, kiek tu nori aprėpti. Galima net neištariant nė žodžio būti laisvam.

Save aš visada laikiau laisvu žmogumi. Nepriklausiau jokiai partijai, net neturėjau nuolatinės darbo vietos, visada orientavausi į pasiūlymus, kuriuos gaudavau. Patinka – einu, nepatinka – neinu. Žiemą šalta, todėl nemėgdavau filmuotis, daugiausia filmuodavausi vasarą. Jaučiausi visiškai laisvas. Be to, jeigu kas ir būtų norėjęs mane sekti, tai padaryti būtų buvę labai sunku. Tuomet mobiliųjų telefonų nebuvo, kur aš esu, ką darau niekas nežinodavo.

– Kiek stengėtės sąmoningai tą vidinę laisvę įkūnyti ir savo kuriamuose personažuose?

– Tuose vaidmenyse laisvės jutimas buvo visatautinis. Tavo valstybės, kaip tokios, nėra, tavo tauta sugniaužta, tu negali sau leisti bendrauti su visais, su kuo tik nori. Visa tai kasdien jausdavai ir tai erzindavo. Niekaip negalėdavai su tuo susitaikyti. Bet gyvenome. Ką mes turėjome daryti? Nusižudyti? Turėjome gyventi.

Niekada nesu atlikęs jokio ideologinio vaidmens. Atsisakydavau jų, nors pasiūlymų suvaidinti partijų pirmininkus ir panašius vaidmenis sulaukdavau nemažai. Niekada nebuvau partinis ir man tai buvo nepriimtina. Buvo disidentų, kurie jau tada aktyviai priešinosi, bet jų buvo labai nedaug. Visi kiti išoriškai buvome pasyvūs disidentai, bet viduje visuomet jautėme tam tikrą konfrontaciją. Palaikėme tylųjį pasipriešinimą.

– Ką norėtumėte palinkėti kauniečiams?

– Noriu palinkėti, kad jie jaustųsi laimingi savo šeimose, kad gražiai sugyventų tarpusavyje, kad nebūtų pykčio. Kad pagalvotų ir apie savo kaimyną, nes kiekvienas kaimynas yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Ir kad mylėtų gamtą. Medžius laikytų savo gyvenimo bendražygiais. Linkiu tų vertybių, kurios yra amžinos ir tikros.

Kas? J.Budraičio kūrybos vakaras ir knygos "Juozo Budraičio teatrinis likimas" pristatymas. Vakaro dalyviai – J.Budraitis ir D.Šabasevičienė.

Kada? Gegužės 22 d. 18 val.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.