Išeivijos dailės paroda – it pavasarinio vėjo gūsis

– M.Žilinsko galerijoje atidaryta išeivijos dailės paroda "Nuo realizmo iki objekto". Ji išsiskiria didžiule įvairove, joje eksponuojama daugiau nei per septynis dešimtmečius svetur sukurti kūriniai. Kas jums, kaip kuratorei, šioje parodoje buvo svarbiausia? Kokius išeivijos dailės lūžius ar etapus siekėte parodyti? Greičiausiai nebuvo lengva suderinti skirtingus dailės žanrus – tapybą, skulptūrą, fotografiją, objektus?

– Norėjau parodyti pozityviąją išeivystės pusę, išryškinti tai, kaip buvimas kituose kraštuose keičia lietuvių dailininkus. Tai gana naujas požiūris, nes mes labiau įpratę galvoti, kad atskyrimas nuo Tėvynės dailėje paliko vien tik liūdesio pėdsaką. Taip, tai būdinga senajai kartai, tiems menininkams, kurie 1944 m. Lietuvą paliko jau subrendę. Bet kiti, bent šiek tiek ragavę dailės studijų Vakarų pasaulyje, kūrė darbus, atitinkančius pagrindines Vakarų meno tendencijas.

Parodoje pristatyta plati ir kontrastinga XX–XXI a. lietuvių meno panorama. Kontrastų joje tikrai daug. Ekspozicija pradedama jausmingomis Kazio Daugėlos fotografijomis iš karo pabėgėlių kasdienybės Vokietijos DP stovyklose. Greta eksponuojamos Algimanto Kezio fotografijos su Čikagos architektūra. Čia pat – realistiniai ir sentimentalūs Lietuvos vaizdai, giliai įsirėžę tapytojų atmintyje. Tėvynės praradimas žadino prisiminimus, audrino kai kurių dailininkų vaizduotę. Todėl natūralistiniai peizažai su javų laukais ir koplytstulpiais buvo kuriami net ir po daugelio metų emigracijoje, toli nuo Lietuvos.

Atsidūrusi JAV modernizmo apsuptyje lietuviškoji nacionalinė mokykla teliko svarbi vien Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos kartai. Jaunesnieji tapo avangardinių srovių piligrimais, abstrakčiojo ekspresionizmo, optinio meno, minimalizmo apologetais (Kęstutis Zapkus, Elena Urbaitytė, Kazimieras Žoromskis, Pranas Lapė). Svarbiausia, kad jie jautėsi kūrybingi ir visaverčiai – tai liudija įspūdingi, nenuobodūs, kartais netgi savo išraiška agresyvoki kūriniai.

Parodos atidarymo metu pastebėjau, kad lankytojai ilgiausiai stoviniavo trečiojoje parodos salėje, kur eksponuojami Stasio Eidrigevičiaus, Aido Bareikio, Žilvino Kempino ir kitų jaunesniųjų dailininkų tapyba ir objektai. Visi šie dailininkai yra studijavę Lietuvoje, daugelis tebeturi čia draugų, juos ir mus sieja prisiminimai. Bet kaip šiuolaikiniai menininkai, jie gyvena jau tarptautinėje meno scenoje, kur aktualūs vien kūrinio kokybės ir prasmės klausimai. Šie menininkai – savi svečiašaliai, formuojantys naują įdomų lietuvių dailės istorijos puslapį. Šiandien dauguma jų įsikūrę Niujorke Paryžiuje, Varšuvoje. Ši ekspozicijos dalis parodoje paskutinė, užsibaigianti įdomiais, netikėtais, dinamiškais kūriniais.

Ar buvo nelengva suderinti tapybą, skulptūrą, fotografiją, objektus? Visai nesunku, nes man mažai rūpėjo dekoratyvus vizualumas. Man buvo įdomu kūrinių idėjos ir turinys. Žanras ir priemonės šiuo atveju nebuvo svarbios – ne apie medžiagas juk kalbame.

– Nemenkas dėmesys parodoje yra skiriamas šiuo metu kuriančių menininkų kūrybai. Kokius reiškinius ir svarbiausias tendencijas išskirtumėte, kaip šiuos menininkus įvardytumėte? Kuo jie yra svarbūs ir reikšmingi Lietuvos dailės laukui?

– Negaliu išskirti tendencijų, nes nėra galimybės matyti daugiau šiuolaikinių menininkų darbų užsienyje. Kaip sakiau, jie – skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose. Nuotraukomis negalima visiškai pasitikėti. Lietuvos dailės laukui jie svarbūs kaip pavasario vėjas – įvyksta paroda, truputis pagiriamųjų tekstų, ir čia vėl viskas teka įprasta vaga. Galbūt tie susitikimai perdaug reti, kad vietiniams menininkams taptų kokiu nors impulsu, bet žiūrovų atmintyje, žinoma, tai išlieka.

– Kokias problemas išskirtumėte žvelgdama į po nepriklausomybės sugrįžusį lietuvių išeivijos dailės palikimą? Kokie iššūkiai dar lauktų muziejų, siekiant kuo išsamiau pristatatyti šį palikimą visuomenei per parodas, katalogus? Kas, jūsų nuomone, dar laukia savo tyrimų?