Indiška muzika ir šokiai – sausakimšoje konservatorijos salėje

„Aš užaugau su Indija, esu toje šalyje buvusi, man labai patinka jos kvapai, garsai ir visa kultūra. Esu labai pasiilgusi saulės, gerų emocijų, tikiuosi čia tai patirti“, – užsiminė į salę skubėjusi Gitana Juškienė. „Esu Rytų kovos menų treneris, prijaučiu dzenbudizmui – mane domina visokie dalykai, susiję su Rytais, dėl to ir esu čia“, – prisipažino su žmona pasiklausyti indiškos muzikos užsukęs Virgilijus Liuksaitis.

„Dabar čia darosi panašu kaip Indijoje“, – žiūrovams neužtekus kėdžių ir ėmus sėsti ant grindų užsiminė nemokamo koncerto vedėjas. Ir pristatė neaukštą, smulkų, žilstelėjusį vyriškį su raudonu tašku kaktoje ir ilgais rausvais marškiniais – Panditą Subramanianą. Klasikinės indų muzikos vokalistas, kompozitorius ir mokytojas grojo savo sandara armoniką primenančiu elektroniniu instrumentu, tuo pačiu išdainuodamas raminančias melodijas iš pasikartojančių garsų. Mušamaisiais jam pritarė lietuvis vaikinas, pristatytas tiesiog kaip Tomas.

Dabar čia darosi panašu kaip Indijoje.

„Žiūrovai, kviečiame reaguoti kaip Indijoje: jei tai, ką girdite ir matote jums patinka – linguokite galva į šonus, jei labai patinka, sakykite „ach“. Nuo jūsų emocijų ir jų išraiškos priklauso koncerto eiga“, – kvietė vedėjas, priminęs, kad šią muziką indai vadina seniausia pasaulyje. Toks statusas jai suteiktas sanskrito knygose, parašytose prieš 15 tūkst. metų. Vis dėlto publika mieliau plojo nei lingavo ir aikčiojo. Vienam kitam žiūrovui ėmus šnabždėtis, o kur čia meditacija, tarsi nugirdęs jų pokalbį vedėjas tęsė: „Žmonės dažnai galvoja, kad, norint medituoti, reikia lankyti kažkokius kursus, atsistoti ant galvos ir panašiai. Tačiau mes kviečiame medituoti tiesiog klausantis muzikos. Tokia yra Sahadža joga. Atsipalaiduokite, įsitaisykite patogiai – tai labai svarbu – bandykite pajusti muziką ir medituokite.“

Sakoma, kad nuolat keliaujantis, visame pasaulyje koncertuojantis P.Subramanianas senosios indų muzikos 25 metus mokėsi pas mokytoją, kuris buvęs labai griežtas. Tam, kad galėtų pas jį mokytis, P.Subramanianas prie jo namų slenksčio turėdavo būti 4 val. ryto. Kartą mokiniui šiek tiek pavėlavus, mokytojas nebenorėjo jo priimti. Kad įrodytų savo norą toliau mokytis ir daugiau nepavėluotų, P.Subramanianas miegodavo prie mokytojo namų slenksčio.

Muzikantus scenoje keitė klasikinio indų šokio „kuchipudi“, kurio kiekvienas judesys turi savo prasmę, šokėjos – Maskvoje gyvenanti Vera Krishnaraj su dukra. Kiekvieną ekspresyvų ir beveik sinchronišką ryškiais indiškais rūbais pasipuošusių juodaplaukių judesį lydėjo prie galvos ir kojų pritvirtintų varpelių skambėjimas. Po jų šokio publika jau ir nedrąsiai aikčiojo.