Gyvybė ant mirties šauklių: gėris visada nugali blogį

Kovoja teptuku

Drobė – šovinių dėžės. Bendraautoriai – kovos laukuose jas renkantys Ukrainos kariai ir savanoriai. Į Kauną atkeliavusių neeilinių ikonų kūrėjai – knygų iliustruotoja Sonia Atlantova ir dailininkas, rašytojas Oleksandras Klimenka – savęs nelinkę kelti ant pjedestalo. Jie tyliai daro tai, ką geba geriausiai, o į kovą su priešu stoja rankoje laikydami tą ginklą, kurį valdo profesionaliausiai. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių – šovinių dėžių, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia į Kauną atkeliavusios parodos mintis – po tamsos išaušta rytas, o gėris visada laimi.

„Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą. Sonia ir Oleksandras laiko teptukus. Pamaniau, kad mano fotoaparatas taip pat gali tapti ginklu. Sukūrėme filmą, laukiame premjeros. Tikiuosi, visus į ją pakviesime pavasarį, o kol kas linkiu prasmingo laiko čia“, – susirinkusiuosius parodoje „Ikonos ant šovinių dėžių“ sveikino režisierius ir fotografas Sergėjus Orlovas.

Medžiaga: daugiausia šovinių dėžių atkeliavę iš Mariupolio ir Donbaso. (Aurimo Barkausko nuotr.)

2023-iaisiais susipažinę su juo ir jo darbais, Kauno IX forto muziejininkai planavo suorganizuoti Ukrainai skirtą parodą, tačiau keliai visai netikėtai susikirto su Lenkijos institutu, koordinuojančiu devyniolika Sonios ir Oleksandro ikonų. Taip, anot IX forto muziejininkų, dvi idėjos ir skirtingi menininkai susijungė į vieną visumą, žmonėms suteikiančią neeilinę patirtį neeilinėje vietoje.

Įvykių liudininkės

Neįprasta kūryba sutuoktiniai užsiima jau dešimt metų. Pirmą kartą mirtį sėjančių šovinių dėžių dangčiai sakraliniais piešiniais pasipuošė 2014-aisiais, kai šalyje įvyko Maidano revoliucija.

Karo lauke į rankas paėmęs besimėtančias medines dalis, dažniausiai virstančias liepsnų fakelais, O. Klimenka atrado labai daug panašumų su skydais, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tąsyk tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius. Parodos kuratorius negalėjo tiksliai atsakyti, iš kokių vietų pas menininkus atkeliavo šovinių dėžės ir kiek jų. Tik prasitarė, kad vienas pirmųjų, prie kurių prisilietė kūrėjų rankos, Mariupolyje karo lauke surinko ir atgabeno Ukrainos jūrų pėstininkai. Nemažai dėžių atkeliavo iš Donbaso. Tuo metu pats O. Klimenka jas ne sykį tapė labai neįprastomis sąlygomis, tarkime, poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje ar karo lauke.

„Menininkams labai svarbu, kad kiekviena dėžė būtų įvykių liudininke, todėl būkite tikri, kad visos jos buvo karo veiksmų zonoje, o į kūrėjų rankas pateko ne tik su buvusio turinio, bet ir su karių gyvenimo kvapu“, – kalbėjo S. Orlovas, su O. Klimenka ir S. Atlantova praleidęs nemažai laiko ir matęs, kaip mediniai dėžių dangčiai virsta meno kūriniais.

Ikonos ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus. Jie gali gėrėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet kartu turėtų įžvelgti menininkų siunčiamą žinutę.

„Parodą pasirinkome ne kaip architektūrinį paminklą karui, o kaip šiuolaikinės imperijos atgimimo atspindį“, – kalbėjo Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.

Prabils ir vaizdais

Ypatingos ne tik ikonos, bet ir ekspozicijai skirta erdvė. V. Petrikėnas pasakoja, kad IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame skaudžių jos pamokų“, – kalbėjo V. Petrikėnas.

Prie parodos erdvių dirbo dizainerė Renata Kazlauskienė. Ji padarė viską, kad nedidelės patalpos virstų ekspozicijų sale, kurioje vietą rado ir devyniolika ikonų, ir didžiulis ekranas, kuriame rodoma audiovizualinė instaliacija, kurią parengė S. Orlovas. Susėdę ant imitacinių šovinių dėžių, muziejaus ir parodos lankytojai galės išvysti niekur neskelbtus, jo paties fiksuotus, ikonų kūrybą atskleidžiančius ir karo nusiaubtą Ukrainą perteikiančius vaizdus.

Ikonos – parduodamos

Prieš dešimt metų sukurta paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“ yra ciklo „Pietitus“ dalis. Menininkai ant šovinių dėžių teptukų potėpiais išpiešė šventuosius ir tam tikras religines scenas, kaip antai Petro išsižadėjimą, Kristaus išplakimą, Viešpaties įėjimą į Jeruzalę, Paskutinę vakarienę, kryžiaus nešimą.

Debiutas: pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune paroda vieši pirmą kartą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

„Autorius neišskiria savo darbų, visgi, labiausiai jam patinka „Miręs Kristus“ ir „Sopulingoji Dievo Motina“, – arčiau ikonų žengęs V. Petrikėnas negalėjo nepastebėti, kas pastarosios išties kitokios.

Beje, visos ikonos yra parduodamos, tačiau ne po vieną, o kartu. Kokia yra devyniolikos darbų kaina, sužinoti nepavyko. Susidomėję asmenys turėtų susisiekti arba su autoriumi, arba su parodos kuratoriais. Gautus pinigus kūrėjai skirs mobiliesiems medicinos punktams pirkti.

„Tai, kas iškeliauja iš kovos lauko, į jį ir vėl grįžta, tik kita forma“, – pridūrė S. Orlovas.

Pristatyta vasario 29-ąją, paroda Kaune bus eksponuojama iki šių metų rugsėjo 25-osios. Pasirinktas terminas, anot muziejininkų, nėra atsitiktinis ir turi simbolinę reikšmę. Vasario 24-ąją buvo minimos antrosios karo Ukrainoje metinės, o rugpjūčio 24-ąją bus 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės. Atsisveikinusios su Kaunu, ikonos tęs savo kelionę po pasaulį.