Giedrė Mikaitienė: dirbu svajonių darbą! Pereiti į pagrindinį turinį

Giedrė Mikaitienė: dirbu svajonių darbą!

Lapkričio 16-ąją prasidės prekyba bilietais į kitų metų Pažaislio muzikos festivalį. Kol publika rinksis koncertus, festivalio vadovė Giedrė Mikaitienė dėlioja tolesnių vasarų planus.

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Nuoširdu: festivalio vadovė sako, kad didžiausias įvertinimas – klausytojai, kasmet sugrįžtantys į koncertus.

Rado savo vietą

Vienas koncertas, viena audra ir vos kelios valandos viskam išgelbėti. Rugpjūčio 22-ąją Pažaislio muzikos festivalio planus sujaukė stichija: vėjas apgadino sceną, teko skubiai perkelti koncertą, keisti atlikėjų skrydžius ir iš naujo derinti visos komandos darbą. Festivalio direktorės G. Mikaitienės galimybės koordinuoti visus procesus seko su kiekvienu senkančios telefono ir kompiuterio baterijos procentu. Elektros nebuvo, laiko taip pat – reikėjo rasti būdą tęsti darbą.

„Išeitis juk turi būti“, – G. Mikaitienės žodžiai buvo pranašiški. Kitą dieną koncertas įvyko.

Pažaislio muzikos festivalis nebuvo pirmoji vieta, kurioje G. Mikaitienei teko telkti žmones, derinti skirtingus interesus ir įgyvendinti didelius projektus. Iki tol ji dirbo Ryšių istorijos muziejuje, prisidėjo prie Vilniaus televizijos bokšto rekonstrukcijos ir įveiklinimo, išbandė verslo, svetingumo sritis. Ši patirtis pravertė ir vadovaujant festivaliui, tačiau prieš dešimtmetį įžengusi į klasikinės muzikos pasaulį ji susidūrė su visai kita aplinka. Kaip pati prisipažįsta, patyrė savotišką kultūrinį šoką. Čia nepakako susitarimų – reikėjo kur kas daugiau lankstumo, kantrybės ir gebėjimo prisitaikyti prie netikėtumų.

Šiandien G. Mikaitienė sako radusi savo vietą. Festivalis jos mintyse gyvena visus metus, o didžiausias atlygis – ne tik pavykę koncertai, bet ir po jų iš Pažaislio vienuolyno kiemo išeinančių klausytojų įspūdžiai. Apie kelią į kultūros vadybą, dešimtmetį festivalio vadovės kėdėje, besikeičiančią publiką ir tai, kas lieka nematoma žiūrovams, – pokalbis su Pažaislio muzikos festivalio vadove G. Mikaitiene.

Būta ir šoko

– Jau dešimt metų vadovaujate Pažaislio muzikos festivaliui. Ar kelias į kultūros vadybą buvo natūralus, ar veikiau netikėtas?

– Kultūrinis gyvenimas, kultūros vadyba ir renginių organizavimas mane domino gerokai anksčiau. Šis mano kelias prasidėjo nuo darbo Ryšių istorijos muziejuje, kur prisidėjau prie įvairių veiklų ir renginių organizavimo. Galbūt prisimenate, kaip Rotušės aikštės gale buvęs ramus, mažai kam žinomas kampelis ilgainiui tapo vieta, kur rinkdavosi kauniečiai ir miesto svečiai, klausydavosi muzikos, leisdavo laiką. Man labai patiko tas kultūros įveiklinimas, galimybė sukurti vietą, kuri tampa gyva ir reikalinga žmonėms. Supratau, kad tai sritis, kurioje įdomu ir prasminga dirbti. Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad veiklą teko stabdyti. Pastatai buvo seni, jiems reikėjo investicijų, o Švedijos įmonės „Telia Sonera“ savininkai nusprendė pinigus skirti kitai veiklai – šviesolaidžio tinklo plėtrai, bet ne muziejaus pastatų remontui. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, tačiau man emociškai labai sunkus. Vėliau dirbau Vilniaus televizijos bokšto ir „Telecentro“ veiklos atnaujinimo projektuose. Taigi patirties, kaip sujungti vietą, žmones ir renginius, jau turėjau. Tuo metu į Vilnių keliaudavau kasdien. Pamenu, kartą Justinas Krėpšta pajuokavo: „Gal tu jau baik ten važinėti?“ Pažaislio muzikos festivalio direktorius Juozas Gudzinevičius kaip tik traukėsi iš aktyvios veiklos. Žmonės, susiję su festivaliu, pasiūlė man imtis šių pareigų. Taip ir atėjau į Pažaislį.

– Ar iš karto pajutote, kad tai Jūsų vieta?

– Pirmieji metai buvo savotiškas kultūrinis šokas. Iki tol dirbau verslo ir svetingumo srityse, o čia susidūriau su visiškai kitokia aplinka. Supratau, kad kultūros pasaulyje ne viskas vyksta taip, kaip numatyta sutartyse ar planuose. Gali būti suderinta daugybė dalykų, bet meniniame procese vis tiek atsiranda netikėtumų. Reikia lankstumo, kantrybės ir gebėjimo greitai reaguoti. Per tuos metus išmokau pasitikėti komanda, deleguoti darbus ir nebandyti visko padaryti viena. Dabar galiu pasakyti, kad tai mano svajonių darbas, nors didelė jo dalis lieka nematoma. Pavasarį prasideda intensyvus pasirengimas: sausį ar vasarį jau turime programą, pavsariop reikia rūpintis rėmėjais, reklama, leidiniais, komunikacija, vaizdo medžiaga ir daugybe kitų dalykų. Kai ateina pirmasis koncertas, man tai jau būna šventė. Iki jos tenka pasirūpinti atlikėjais, partneriais, žiūrovais ir išspręsti daugybę problemų.

– Ar anuomet, kai pati lankydavotės Pažaislio festivalio koncertuose, galėjote įsivaizduoti, kad vieną dieną tapsite šio festivalio komandos dalimi?

– Tikrai ne. Prisimenu dar pirmąjį koncertą Pažaislyje, dar prieš prasidedant festivaliui. Tuo metu klasikinės muzikos koncertai vasarą tokiose erdvėse nebuvo įprastas dalykas. Idėją rengti koncertus dvaruose, vienuolynuose ir pilyse pasiūlė J. Krėpšta ir Petras Bingelis, muzikantai ir dirigentai, matę tokią praktiką užsienyje. Pažaislio vienuolyno kiemas tuomet buvo gerokai apžėlęs. Festivalio įkūrėjas J. Krėpšta pamena dirigento Juozo Domarko reakciją, kai jam buvo parodyta vieta, kurioje turėtų koncertuoti orkestras: „Jūs norite, kad šitoje pievoje, šituose krūmuose orkestras koncertuotų?“ Tačiau kiemas buvo išvalytas, pastatyta scena, sustatyti suolai ir įvyko pirmasis koncertas – Georgo Friedricho Händelio „Mesijas“. Tą vakarą atėjau su vyru ir dukra. Žmonės sėdėjo net ant žolės, o orkestras, choras ir solistai sukūrė tokį įspūdį, kad iki šiol prisimenu šiurpuliukus. Tai buvo viena iš akimirkų, nuo kurių prasidėjo mano meilė šiam festivaliui. Vėliau stengiausi nepraleisti nė vieno sezono, net dirbdama Palangoje, kur darbas vasarą itin intensyvus, – grįždavau į koncertus. Kai tapau festivalio vadove, norėjosi, kad į koncertus ateitų ir šeimos su vaikais. Galvojome apie veiklas, kurios leistų tėvams ramiai klausytis muzikos, o vaikams – turiningai praleisti laiką. Manau, kad ankstyva pažintis su klasika gali užauginti būsimą klausytoją. Dabar kartais pagalvoju, kad šiame darbe turbūt liksiu iki pensijos.

– Ar per tuos metus pasikeitė ir Jūsų pačios santykis su muzika, muzikinis skonis?

– Muzika mano gyvenime buvo nuo vaikystės. Abi mano seserys yra muzikantės – viena groja smuiku, kita pianinu. Mama jas nuvedė į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, o šeimoje, kurioje buvo nemažai gydytojų, iš manęs galbūt tikėtasi kitokio kelio. Vis dėlto ir aš aštuonerius metus lankiau muzikos mokyklą. Tėvai mus vesdavosi į Operos ir baleto teatrą, todėl klasikinė muzika man visada buvo artima. Per darbo metus šis ryšys tik sustiprėjo. Klausausi klasikos, džiazo, bliuzo, ypač važiuodama automobiliu. Gyvas koncertas man visada yra šventė. Labai mėgstu fortepijono muziką, ypač kai groja tikrai puikus pianistas.

Daugėja erdvių

– Per festivalio istoriją keitėsi ir jo komanda. Kaip į ją įsiliejo nauji žmonės?

– Mūsų komanda nedidelė, tačiau darbo intensyvumas – milžiniškas. Per tris vasaros mėnesius surengiame daug koncertų, todėl kiekvieno žmogaus indėlis labai svarbus. Ieškodamos naujo meno vadovo, su kolege Lina Krėpštaite svarstėme, ką galėtume pakviesti. Tuomet pasiūlėme Edgarą Montvidą. Jis gimęs Kaune, jam artimas miestas ir pats festivalis, be to, jau buvo jame dalyvavęs kaip atlikėjas. Manėme, kad pasiūlymas galėtų būti įdomus, o Edgaras gana greitai sutiko. Jam tai buvo ir netikėtas iššūkis, ir garbė, ir galimybė prisidėti prie festivalio kūrimo. Džiaugiuosi mūsų komanda. Kiekvienas turi savo atsakomybes, bet visi siekiame bendro rezultato.

– Festivalio programa, regis, kuriama gerokai anksčiau, nei klausytojai pamato pirmuosius koncertus. Ar iš tiesų Pažaislio festivalis gyvena visus metus?

– Festivalis neturi vieno sezono – jo gyvenimas vyksta visus metus. Su meno vadovu E. Montvidu ir kolege L. Krėpštaite programą pradedame dėlioti gerokai iš anksto. Edgaras kai kuriuos projektus planuoja net keleriems metams į priekį. Svarstome, kokias temas norėtume pristatyti, kokios sukaktys ar jubiliejai artėja, kokius atlikėjus būtų prasminga pakviesti. Žinoma, būna labai malonu, kai ilgai brandinta idėja pagaliau tampa koncertu, o klausytojai ją įvertina.

– Pažaislio muzikos festivalis šiandien vyksta ne tik vienuolyne. Kaip plečiasi jo geografija ir koncertų erdvės?

– Pagrindinės festivalio erdvės Kaune – Pažaislio vienuolynas ir Kauno valstybinė filharmonija. Tačiau kasmet koncertai keliauja ir į kitus miestus bei regionus. Mums svarbu ne tik surengti koncertą, bet ir atrasti vietą, kurioje muzika skambėtų prasmingai. Pvz., Žemaitkiemio-Babtyno dvare pristatėme fado, portugališką muziką, flamenką, džiazą. Kiekvienai erdvei ieškome tinkamo repertuaro. Kartais tam reikia nemažai pastangų – vien flamenko šokėją iš Granados derinome metus. Norėjome, kad tai būtų ne šiaip pasirodymas, o profesionalus, kokybiškas renginys. Mums svarbu ir tai, kad festivalio koncertai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Kai kuriuos jų transliuoja ar įrašo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, tad muzika pasiekia ir tuos, kurie negali atvykti. Koncertų įrašus transliuoja ir Euroradijas, praėjusios vasaros koncertus transliavo radijo stotys Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Į koncertus atvažiuoja ir svečių iš užsienio.

– Per daugiau nei dešimt metų, kai dirbate Pažaislio muzikos festivalyje, atradote ne vieną naują koncertų erdvę. Ar pastebite, kad keičiasi ir publika?

– Tikrai pastebiu. Kartu su naujomis erdvėmis atrandame ir vietas, apie kurias anksčiau mažai kas žinojo. Vienas tokių pavyzdžių – Žemosios Panemunės dvaras, esantis maždaug už 14 km nuo Zapyškio, prie Nemuno. Jį įsigiję Kauno gyventojai aptiko istorinius rūsius ir dokumentus, liudijančius, kad tai buvo Sapiegų vasaros rezidencija, XVI–XVII a. rūmai. Festivalio koncertai padėjo atkreipti dėmesį į šią vietą, restauruoti ją padeda ir aktyvūs šeimininkai, šiandien ji sulaukia lankytojų. Keičiasi ir publika. Daugėja jaunų žmonių, šeimų. Kartais pagalvoju, kad į koncertus ateina tie patys vaikai, kuriuos prieš daugelį metų čia atsivesdavo tėvai, tik dabar jie jau patys turi šeimas ir atsiveda savo vaikus. Jie rodo jiems tas pačias vietas, pasakoja savo prisiminimus. Festivalis tampa ir kultūrinio turizmo, ir šeimos laisvalaikio dalimi. Visada svajojau, kad jauni žmonės rinktųsi koncertą kaip pasimatymo vietą. Dabar matau, kad taip ir vyksta. Atėję į koncertą jie atranda klasikinę muziką, o vėliau galbūt pradeda lankytis ir koncertų salėse.

Stiprybė: nedidelė, bet vieningai bendro tikslo siekianti komanda.

Ypatinga galimybė

– Ar skaičiuojate, kiek žmonių apsilanko Pažaislio festivalio renginiuose?

– Praėjusiais metais mūsų renginiuose apsilankė maždaug 19 tūkst. žmonių, o salių ir kitų koncertų erdvių užimtumas siekė apie 95 proc. Dauguma bilietų į koncertus buvo parduoti. Kasmet surengiame bent aštuonis nemokamus koncertus. Dažnai jie vyksta bažnyčiose, regionuose. Norime, kad festivalis būtų prieinamas ir tiems žmonėms, kuriems bilieto kaina gali tapti kliūtimi. Kainų politika taip pat priklauso nuo renginio. Į didžiuosius koncertus Pažaislyje bilietai kainuoja nuo 30 eurų, taikome nuolaidas senjorams, jaunimui ir kitoms grupėms. Man svarbiau, kad ateitų daugiau žmonių, o ne kad bilietai būtų kuo brangesni. Žinoma, lankomumas priklauso ir nuo programos, atlikėjų, komunikacijos. Reikia mokėti pristatyti ir mažiau žinomus muzikantus, sudominti klausytoją. Turime įvertinti ir vasaros ritmą – liepą daug žmonių atostogauja, todėl didžiuosius koncertus Pažaislyje stengiamės planuoti birželį ir rugpjūčio pabaigoje.

– Pažaislio vienuolyno kiemas yra viena išskirtiniausių festivalio erdvių. Ar lengva išlaikyti galimybę ten rengti koncertus?

– Tai yra ypatinga galimybė, už kurią esame labai dėkingi Pažaislio seserims. Pagrindiniame vienuolyno kieme koncertuoti norėtų daug organizatorių, tačiau mūsų santykis su šia vieta yra ypatingas. Per daugelį metų užsimezgė pasitikėjimas, kurį labai vertiname. Esame matę, kad ne kiekvienas renginys tokioje erdvėje pasiteisina – yra buvę ir ne visai sėkmingų neklasikinės muzikos renginių, kai kilo garso ar organizacinių problemų. Todėl mums svarbu išlaikyti aukštą kokybės kartelę. Klasikinės muzikos koncertas po atviru dangumi yra brangus. Reikia scenos, kėdžių, apšvietimo, garso įrangos. Pažaislio kieme kiekvienam koncertui įrengiame specialią akustinę sistemą, leidžiančią pasiekti beveik koncertų salei prilygstančią garso kokybę. Per pastaruosius dvejus metus ją dar patobulinome. Šios vietos istorija ir gera akustika sukuria išskirtinį derinį.

– Kas sudėtingiausia ir lieka užkulisiuose? Ko nepamato žiūrovas?

– Žiūrovas dažniausiai mato tik koncertą, tačiau mums svarbi visa jo patirtis – nuo atvykimo iki grįžimo namo. Reikia apgalvoti, kaip žmonės pasieks renginio vietą, kur paliks automobilius, kaip išvyks po koncerto. Pvz., pasikeitus automobilių statymo taisyklėms dėl Kauno marių regioninio parko pievos apsaugos, turėjome ieškoti kitų sprendimų. Reikėjo numatyti alternatyvias stovėjimo vietas, registraciją, informuoti lankytojus, skatinti naudotis viešuoju transportu. Tačiau ir čia atsiranda niuansų: po vakarinio koncerto troleibusai jau nebevažiuoja, todėl organizuojame papildomus autobusus, kad žmonės galėtų patogiai grįžti. Užkulisiuose labai daug logistikos, techninių klausimų, žmonių darbo ir finansinių sprendimų. Biudžetas yra vienas didžiausių iššūkių. Norisi padaryti kuo daugiau, pakviesti įdomiausius atlikėjus, užtikrinti kokybę, bet viskas turi tilpti į turimus išteklius.

Tęsinys: vis dažniau G. Mikaitienę koncertuose galima pamatyti su anūkėmis.

– Kas per dešimt metų Pažaislio muzikos festivalyje buvo didžiausias iššūkis?

– Manau, vienas didžiausių iššūkių buvo šių metų rugpjūčio 22-oji, kai Lietuvą užklupo smarki audra, griuvo medžiai, dingo elektra. Tą dieną Pažaislyje turėjome surengti vieną didžiųjų festivalio koncertų – su Kauno simfoniniu orkestru, dirigentu Konstantinu Orbelianu ir trimis amerikiečių miuziklų solistais. Jie visą savaitę repetavo Lietuvoje, scena ir įranga buvo paruoštos. Atidžiai stebėjome orų prognozes, konsultavomės su Kauno meteorologais ir buvome sutarę, kad sprendimą priimsime 15 val. Sulaukę rekomendacijos koncertą perkelti, taip ir padarėme. Rizika buvo per didelė – prognozuoti stiprūs vėjo gūsiai, o aplink buvo žmonių, automobilių, scenos konstrukcijų. Tuomet prasidėjo naujas darbų etapas – reikėjo suderinti kitą datą su atlikėjais, pakeisti dviejų solistų skrydžių bilietus, rasti laiko orkestrui ir techninei komandai, informuoti žiūrovus, pasirūpinti pinigų grąžinimu negalintiems atvykti. Visa tai dariau iš namų, nes mūsų gatvėje buvo išvirtę medžiai, dingo elektra, negalėjau išvažiuoti. Telefonas ir kompiuteris išsikrovė, bet vyras prisiminė turintis galingą išorinę bateriją. Taip pavyko tęsti darbą. Žinojome, kad dalis klausytojų vis tiek atvažiuos į Pažaislį, todėl ten vyko darbuotojai, kurie informavo žmones apie pasikeitusią datą. Be to, audra apgadino scenos konstrukciją. Techninis partneris „Combo“ iš pradžių abejojo, ar pavyks ją sutvarkyti per vieną dieną, tačiau galiausiai buvo rasta išeitis – atsarginės dalys atvežtos iš Klaipėdos, scena suremontuota. Kitą dieną koncertas įvyko ir buvo puikus. Tąkart dar minėjome dirigento K. Orbeliano 70-metį. Tokios situacijos parodo, kiek daug nematomo darbo slypi už vieno koncerto. Kartais visus metus ruoštas renginys per kelias valandas pakimba ant plauko.

Žiūrovas dažniausiai mato tik koncertą, tačiau mums svarbi visa jo patirtis – nuo atvykimo iki grįžimo namo.

Svarbiausias tikslas

– Jeigu festivalio biudžetas nebūtų ribojamas, ką norėtumėte pakeisti ar įgyvendinti?

– Festivalis jau dabar yra didelis, programa įvairi, todėl vien dėl skaičiaus rengti dar daugiau koncertų tikrai nenorėčiau. Mano svajonės labiau susijusios su galimybe į Pažaislį atvežti pasaulinio lygio atlikėjų ir orkestrų. Labai norėčiau, kad Pažaislyje koncertuotų pasaulinio lygio orkestras, diriguojamas Mirgos Gražinytės-Tylos. Svajočiau apie Berlyno filharmonijos orkestrą su Kirillu Petrenko. Būtų nuostabu išgirsti ir Asmik Grigorian. Žinoma, nepamirštant kitų Lietuvos atlikėjų, – turime talentų, kuriais galime didžiuotis. Mano svajonės tikrai didelės. Reikia tik svajoti.

– O kada Jūsų pačios širdis dainuoja? Kada pajuntate, kad visas šis darbas turi prasmę?

– Yra viena akimirka, kuri man ypač svarbi. Po koncertų Pažaislyje, kai jau sutemsta, žmonės palieka vienuolyno kiemą. Kartais tiesiog stoviu ir žiūriu į jų veidus. Matau šypsenas, geras emocijas, girdžiu, kaip jie dalijasi įspūdžiais. Tada ir pajuntu, kad visas darbas turi prasmę. Žinoma, ne kiekvienas koncertas būna tobulas, ne visi klausytojai lieka patenkinti. Tačiau tos laimingos akimirkos, žmonių veidai ir jų reakcijos primena, kodėl tai darome. Pažaislis turi ypatingą aurą. Man atrodo, kad muzika šioje vietoje žmones paliečia kitaip.

Trauka: Pažaislis klausytojams tapo ypatinga vieta.

– Nuo lapkričio 16-osios prasideda prekyba bilietais į kitų metų festivalį. Ką rekomenduotumėte žmogui, kuris Pažaislio festivalyje dar niekada nėra lankęsis?

– Pirmiausia rekomenduočiau atvykti į Pažaislį – net jei žmogus dar nėra tikras, kokį koncertą norėtų išgirsti. Tai vieta, kurią verta pamatyti ir pajusti. Kitų metų programoje bus įvairių renginių: koncertuos orkestras su solistais, skambės Franko Sinatros dainos, numatytas ir koncertinis operos atlikimas. Manau, kad skirtingų pomėgių klausytojai tikrai ras ką pasirinkti. Jeigu žmogus festivalyje lankysis pirmą kartą, siūlyčiau rinktis koncertą Pažaislio vienuolyne. Tai ypatinga erdvė, kuri pati savaime sukuria nuotaiką. Beje, čia nereikia ypatingai puoštis ar laikytis kokio nors aprangos kodo. Svarbiausia – šviesios akys ir noras klausytis. Man atrodo, kad svarbu ir pati muzika, ir vieta, kurioje ji skamba. Jeigu pirmą kartą atėjusį žmogų koncertas palies, vadinasi, pasiekėme svarbiausią tikslą.

Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų