Galerijos akcentuose – religinis menas

Galerijoje pristatomų kūrinių įvairovė varijuoja nuo grafikos iki tapybos, nuo skulptūros iki instaliacijos, jų autoriai yra prisilietę prie Šiluvos sakralumo dalyvaudami parodose, bienalėje ar kituose renginiuose. Tokiu būdu pasitelkus dailę siekiama atrasti ryšį tarp sakralios vietos ir šiuolaikinio žmogaus. Palydėti šiame kelyje pasiryžusi galerijos menotyrininkė Rūta Giniūnaitė.

Šiuo metu piligrimų centre pristatoma Romualdo Balinsko, Rūtos Onos Čigriejūtės, Židrijos Janušaitės tapyba.

Kasdienybės sakralumo poezija

Iš Šiaulių kilęs, Vilniuje gyvenantis menininkas R.Balinskas – grupinių ir personalinių parodų dalyvis. Tapytojas yra sukūręs 600 knygų viršelių ir kitų grafikos darbų spaudai.

Menininkas jau daugiau nei 40 metų tapo įvairiomis temomis, yra sukaupęs ne mažą patirtį plėtodamas religinės tematikos žanrą ir tai simboliškai pralaužė ledus į šiuolaikinio meno ir religijos pasaulių susitikimą pernai vykusioje tarptautinėje Šiluvos šiuolaikinio meno bienalėje. Savo autorine paroda „Pašvęsta kolekcija“ kūrėjas atskleidė, kaip šiuolaikinė tapyba ir religinė patirtis geba organiškai sąveikauti drobėje, o liepą ypatingoje Šiluvos vietoje – klėtelėje priešais Apsireiškimo koplyčią, savo laikinose dirbtuvėse, sukūrė ne vieną tapybos darbą. Vienas iš jų – „Šv. Barbora“ tapo Šiluvos piligrimų centro muziejinės ekspozicijos dalimi.

Pasitelkus dailę siekiama atrasti ryšį tarp sakralios vietos ir šiuolaikinio žmogaus.

R.Balinskas ieškojo tikrovės siužetų, kurie paliekami mūsų kasdienio žvilgsnio pakraščiuose: klausyklos bazilikoje, klėtelėje ant palangės esančių senų liturginių reikmenų fragmentuose, nešiojamame procesijų altorėlyje. Jį įkvepia tai, kas subtiliai ir apčiuopiamai pažymi ribą tarp dviejų pasaulių: palangės daiktai, šventojo skulptūra altorėlyje, klausykla. Tačiau jis nevaizduoja ribos, tik padeda ją pajusti, tapydamas tai, kas šalia, tai, kas esti vos per vieną žingsnį.

R.Balinsko kūrybinės išraiškos jautrumas, daugiasluoksniškumas priverčia žiūrovą nuskaidrinti savo žvilgsnį į vaizduojamą objektą. Paveiki religinio atvaizdo patirtis, perteikta tirštame, tačiau visiško lengvumo kelių sluoksnių potėpyje, įkvepia žiūrovą nuskaidrinti sielą, tarsi priverčia atsiverti vidiniam pasauliui, kuriame atsiskleidžia kiekvieno žmogaus tyrumas ir akistata su tuo, kas yra tobulas skaidrumas.

Vaizdo ir teksto duetas

R.O.Čigriejūtė Vilniaus dailės institute studijavo grafiką. Autorės kūrybinė veikla apima įvairias meninės raiškos formas ir sritis: pašto ženklai, proginių monetų ir medalių projektų kūrimas, šventinė scenografija, restauracijos darbai prie Vinco Grybo altorių Sintautuose, knygų iliustracija, laisvos kūrybos darbai. Mėgstamos priemonės – pieštukas, akvarelė, pastelė.

Rūta Ona Čigriejūtė. Aštuntoji psalmė I, II, III, 2021 m., akvarelė, pieštukai, 20x20. / Galerijos nuotr.

Pernai Šiluvos piligrimų centre buvo surengta R.O.Čigriejūtės sukurtų iliustracijų Grasildos Reinys knygai jaunimui „Adelė Dirsytė“ paroda. Menininkė vaizdine kalba atskleidė mokytojos, ateitininkės, tremtinės, pasaulyje žinomos ant beržo tošies gabalėlių užrašytos Sibiro kalinių maldaknygės ,,Marija, gelbėk mus“ autorės gyvenimą, jos stiprybę ir išskirtinumą. Jautrios, švelnios, spalvotu pieštuku ant popieriaus pieštos iliustracijos mena trapios A.Dirsytės gyvenimo istorijos vidinį pasaulį, kuris liudija meilę Laisvei.

„Iliustracija yra tarsi visiškai kitas gyvenimas, kuriam žodžiai nereikalingi. Kitaip tariant, nors iliustracijos knygoje tarsi sudaro duetą su knygos tekstu, tačiau iliustruotojo melodija yra kita“, – sako autorė.

R.O.Čigriejūtė jautriai išgyvena žmogaus trapumą ir subtiliai apčiuopia pamaldumą, perteikdama jį lengvu, tačiau kupinu užtikrintumo pieštuko brūkšniu. Tarsi eidama lynu ji išlaviruoja tarp žmogiškos dramos ir tikėjimo lengvumo. Menininkė gerai įsigilina į tekstų autorius, gyvenimą, kuriame jie buvo sukurti, brandžiai kuria vaizdinį užrašyto teksto pasakojimą. Todėl jos triptikas „Aštuntoji psalmė I, II, III“ atskleidžia žmogaus ir kūrybos santykį, aprašytą Biblijoje.

Kūrėja poetiškai pavaizduoja, kaip žmogus paskęsta gamtoje, bet tuo pat metu išlaiko santykį su kitu asmeniu, kaip reflektuoja gamtą ir sąmoningai ieško jos santykio su savimi. Autorė pasakoja tekstą vaizdu taip, kaip jis parašytas, ne tik nieko neatimdama iš žodžio, bet tik dar labiau jį sustiprindama vaizdine meno forma.

Susitikimai su savimi

XXI a. šiuolaikinio meno Lietuvos kūrėja Ž.Janušaitė dirba įvairiomis technikomis – nuo tapybos ir grafikos iki videomeno, fotografijos ir performanso. Jos kūryboje meditatyviomis formomis atsiskleidžia žmogaus būsenos, kuriose išgyvenama perėjimo būsena, vedanti link susitikimo su savimi.

Židrija Janušaitė. Prisilietimas, 2018 m., aliejus, drobė, 160x120. / Galerijos nuotr.

Menininkės abstrakti tapyba, kaip ir Šiluvos piligrimų centre eksponuojamas kūrinys „Prisilietimas“, atveria šviesos, spalvos, formos ir erdvės pokyčius. Ž.Janušaitės kūriniai ypač harmoningi didelėse erdvėse: sąveikaudami su vieta, atskleidžia supančios aplinkos reikšmę mūsų vidiniams išgyvenimams. Kūriniai pasižymi dideliu masteliu, tačiau jie nėra tik sudaiktintos dėmės, atvirkščiai – jų netikėtose platybėse atsiveria žmogui būdingas konkretumas, kurį savyje randame stebėdami gamtos reiškinius, tuo metu, kai jų kūrybinis potencialas pažadina mumyse nuostabą keliantį atsinaujinimą. Šios plačios kūrinių erdvės atveria siauras vidines žmogaus duris. Tuo metu įvyksta virsmas, kuris yra pirmas žingsnis link savęs ir santykio su Dievu. Tai – paslaptis, už kurios slypi Gyvenimas.

2021 m. Ž.Janušaitės performansas „Poema druskai“ vyko svarbiausioje Šiluvos vietoje – Šiluvos sakralioje aikštėje, kurioje per Šilinių atlaidus į šv.Mišias susirenka dešimtys tūkstančių maldininkų. ,,Poema druskai“ – tarsi gyvas meno ritualas įsikomponavo apskritimo forma ant aikštės grindinio tarp Šiluvos Lurdo ir Šv. Jono Pauliaus II skulptūros.

Ž.Janušaitės darbai reikalauja laike išsitęsusios kontempliacijos ir buvimo kartu su kūriniu. Prof. Giorgio Bonaccorso knygoje „Il Rito e l‘Altro“ rašo: ,,Ritualas yra kaip įėjimas į bažnyčią. Tai nėra durys, kurios atsiveria į paslaptį, tai yra atvaizdas, kuris leidžia įeiti paslapčiai. [...] Ritualas yra gili sandūra tarp jutimų, kuriais suvokiame pasaulį, ir pasaulio pojūčio.“ Ž.Janušaitė apsiribojo žmogaus ėjimu link Dievo. Tačiau būtent šis performatyvumas, sumišęs su vizualumu, sužadina tyloje reikšmes ir pojūčius, kurie priverčia sustoti kiekvieną, kas tai stebi.