Galerijoje „Meno parkas“ – penktas „Kontr-argumentas“

K-A

„Kontr-argumentas“ (K-A) užgimė kaip atsakas į stagnacijoje plūduriuojančią ir didesnių bangų nekeliančią tapybą ir senosios kartos įkaltas taisykles. Tapytojai, pajutę poreikį organizuoti grupinę parodą, viešinti jaunosios kartos meną, kuris oponuoja nusistovėjusioms normoms, tapo kuratoriais. Savo kuravimo vaidmenį meno lauke įvardiję kaip platformą, kuri provokuoja dialogą, kritišką aplinkos savirefleksiją, menininkai sujungė materialųjį kūną – (kas)metę parodą ir skaitmeninį kūną – tinklą socialinėje medijoje.

Socialiniame tinkle sekėjai yra skatinami būti nešališki – įsitraukti į dialogą, kalbėti apie aktualias parodas. „Kontr-argumento“ kūrėjai paskyroje negaili kritikos įvairioms galerijoms, jų laikysenai menininkų atžvilgiu, viešai pasidalija savo patirtimi. Feisbuke vyksta pagrindinė kuratorių komunikacija parodos klausimais – išankstinis „Kontr-argumento“ dalyvių pristatymas.

Autoironiškos fotografijos laužo menininko stereotipą, mat reprezentacinio pobūdžio portretus keičia buitiniai, nepagražintos aplinkos vaizdiniai, atskleidžiantys, kas slypi už meno kūrinių, kokie yra menininkai, kur ir kaip kuriamas menas.

Kartu šios fotografijos diktuoja bendrą toną visai jaunų menininkų kūrybai, dažnai atskleidžia skaitmeniniu būdu apdirbtus vaizdinius, populiariosios kultūros apropriaciją. Praplėsdami įvykio – parodos konceptą už galerijos sienų ribų, platformos kūrėjai meta iššūkį tradiciniam parodos kuravimo suvokimui, skatina ilgalaikį meno pokytį ir tęstinumą kibernetinėje terpėje.

CMŠ ir ŠMC

Ankstesnių „Kontr-argumento“ parodų epicentre atsidūrė pačių jaunųjų Lietuvos tapytojų polemika, skirtingos temos, vaizdiniai, tapybinė išraiška, prieštaravimai ankstesnėms menininkų kartoms, naujos kartos tapybos sutapimai.

Menininkų skirtumai kvestionavo tapybos ribas – buvo rodomi ne tik meno kūriniai, tapyti ant drobių, bet ir meniniai objektai, instaliacijos. Svarbus akcentas argumentų parodose –  institucinės kritikos aspektas: V. ir K.Brazdžiūnai kritiškai žvelgė į galerijų ir kuratorių veiklą: meno kūrinių pasirinkimą, giminių krašto ryšius, grupinių parodų kičą – nekryptingą „suneštinę“, ir XVII a. salonų tradiciją.

Šis penktas kontrastingas argumentas (tiesa, paroda ketvirta, mat „Kontr-argumentas IV“ dienos šviesos neišvydo, tam sutrukdė finansavimo stoka ir karantinas) sujungia iki tol gvildentas idėjas į bendrą visumą, papildydamas kuruojamą projektą temų ir technikų bendryste ir tiesiogine bendraautoryste, kūriniu CMŠ.

Agata Orlovska. „Tik užsimerkus tave matysiu, uždenk ausis, tave girdėsiu“. / Organizatorių nuotr.

Nagrinėjant CMŠ, aiškėja iki tol „Kontr-argumentui“ būdinga institucinė kritika ir meno kūrėjo autoriaus statuso klausimas. Žiūrint į šį pavadinimą veidrodiniu principu, atsiskleidžia Vilniuje esančio Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) trumpinys. Nepriklausomybės laikais ŠMC globojo naujo, kitokio – šiuolaikinio – meno atstovus, kurie nebijojo eksperimentuoti ir iš pagrindų keisti senųjų dailės tradicijų, ir jiems atstovavo. Įstaigos persikvalifikavimas iš elitinio, tradicinių menų kulto vietos – Dailės parodų rūmų – į šiuolaikinio meno erdvę, spjovė į tradiciją, dar aršiau bruko šiuolaikinį meno naratyvą.

Priešinant kadaise buvusius jaunus menininkus, kurie savo kūrybą eksponavo ŠMC, ir K-A V parodos dalyvius, buvę jauni ir pažangūs šiame kontekste taip pat tampa tradicijų ir vyresniosios menininkų kartos dalimi. Natūralu, kad maištininkų menas, pavyzdžiui, modernizmas, pastatytas ant tų pačių pamatų: seno atsisakymas, griovimas, naujo kūrimas. Dabar ŠMC pradininkai yra ne tradicijas griaunantys kūrėjai, o dailės istorijoje įsirėžę kaip senesniosios kartos atstovai, lygiai taip pat, kaip modernus menas ne toks šiuolaikiškas ar radikaliai kitoks.

Susiduriama su paradoksaliu reiškiniu – menininkai tarnauja institucijai, tampa gražia kuruojamos žinutės iliustracija, o ne atvirkščiai.

Šiandien pati ŠMC institucija taip pat susiduria su šiomis problemomis ir sąstingiu. Vis dažniau yra kritiškai nagrinėjama ŠMC veikla, kuruojamos parodos, pavyzdžiui, „Galva su daug minčių“ (kuratorės Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė). Viešoje erdvėje pastebima, kad dažnai institucija diktuoja savo primestas normas, kurioms iliustruoti pasitelkiami menininkai ir jų kūriniai. Taip susiduriama su paradoksaliu reiškiniu – menininkai tarnauja institucijai, tampa kuruojamos žinutės gražia iliustracija, o ne atvirkščiai.

Žinoma, kas kiek tarnauja, kur šioje vietoje yra bendradarbiavimas, į(si)vertinti turėtų kiekvienas. Akivaizdu tai, kad ši įstaiga tampa monopoline institucija, kurioje laisvė ir galimybė pasireikšti yra prieinama, tačiau ne visiems, todėl jaunųjų menininkų integralumo stokai ŠMC ir atstovauja kūrinys CMŠ.

Jame matome aliuziją į viešosiose erdvėse apsauginėmis žaliuzėmis dangstomus pastatus, pavyzdžiui, kioskų ar parduotuvių vitrinų langus. Būdami viešoje erdvėje jie neišvengiamai nukenčia nuo vandalizmo arba grafičių meno raiškos. „Meno parko“ sieną (tiksliau, iliuzines žaliuzes) K-A menininkai bendromis pastangomis sudarko ar pagražina, priklausomai nuo to, kaip žiūrovai priima žymėjimo (angl. tagging) ženklus. Tad menininkai tampa ne tik tapytojais, bet ir dėmesio reikalaujančiais maištininkais ar vandalais. Itin svarbus tampa ne pats kūrinys, bet vieno autoriaus nebuvimas. Bendraautorystė kūrinyje kvestionuoja menininko-autoriaus statusą ir svarbą. Čia CMŠ vėl įgauna sąskambį su ŠMC praktika, keletu garsių personalinių parodų.

Tiesa, autoriaus, kaip svarbiausio dėmens, atmetimą mene, „Kontr-argumentas“ propaguoja nuo pat projekto pradžios. Elementarų menininko vardą, kūrinio pavadinimą greta meno kūrinių, ekspozicijoje keičia bendras erdvės planas su koncentruotais aprašais. Stebėdami parodą, stebime ir meno kūrinius. Tam, kad sužinotume, kas ką kūrė, reikia įdėti papildomų pastangų, susirasti brošiūrą, įsigilinti į galerijos planą. Ne dažnas lankytojas pasiryžta šiam papildomam žingsniui, tad tai tampa paslauga kuratoriams. Menas matomas ir suvokiamas be pavardžių, vien tik vaizdiniais arba – pati tapyba kalba.

Didelėmis raidėmis žaliuzių viršuje deklaruojamas užrašas CONTEMPORARY ART (liet. šiuolaikinis menas) parodos lankytojams primena, kad dialogas vyksta šiuolaikinio meno diskurse apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Jis vyksta tarp visų menininkų kūrinio bendraautorių ir visuomenės.

Adelė Urbonavičiūtė. „Babe“. / Organizatorių nuotr.

Šiuolaikinis meno pareiškimas galerijoje „Meno parkas“ skamba tvirtai ir tiesiogiai, mat šis kūrinys, kaip ir dalis kitų, yra sukurtas ant pačios galerijos sienos. Taip tiesiogiai menas užvaldo instituciją, pasiryžusią jauniems kūrėjams suteikti prieglobstį. Be abejonės, klausimai apie elitinį meną, kas gali būti priimtas į grupinę parodą, kyla ir šioje erdvėje. Probleminis klausimas, bandomas spręsti parodos kuratorių, neišvengiamai atsimuša į tą pačią „Meno parko“ sieną –  juk parodoje matome tik dalį tų jaunų, kitokių ir argumentuotų menininkų. Šis neišspręstas (gal ir neišsprendžiamas) klausimas, verčia kelti gilesnę diskusiją, kuria netiesiogiai žaidžia kuratoriai.

Pokalbis numeris 9

Kita, tęstinė, kuruojama linija, kurią projekte K-A svarbu išryškinti, – tai dialogas. Kuratorių ir menininkų užduotimi vis dažniau tampa ryšio ne tik savoje meno terpėje, bet ir platesniame kontekste paieškos, lankytojo įgalinimas tapti tiesiogine parodos dalimi.

Agata Orlovska, devintu numeriu pažymėtame kūrinyje „Tik užsimerkus tave matysiu, uždenk ausis, tave girdėsiu“ pasyvų meno kūrinių stebėjimą ir vertinimą keičia į aktyvų parodos lankytojo įsitraukimą. Minimalios estetikos kūrinys patraukia dėmesį savo kompozicija. Apatinėje sienos dalyje matome juodą stačiakampį su kiek išlindusiomis iš jo rėmų kabančiomis drobėmis – juodais kvadratais blizgiu paviršiumi.

Buitis jaunajai kartai asocijuojasi su kitokiais vaizdais, dažnai juose dingsta tautinis ar nacionalinis aspektas.

Juos viduryje skiria nedidelis įrenginys su tamsiais laidais, kuris maskuojamas minėtame juodame stačiakampio fone. Priėjus arčiau paaiškėja, kad įrenginys – tai judesio jutiklis, o greta jo – blykstė. Dėl komplikuotos technologijos ar atsitiktinės sėkmės žiūrovas yra apakinamas šios blykstės. Sudirginus vieną iš penkių žmogaus pojūčių, menininkė sutrikdo lankytojų matymą ir aplinkos suvokimą. Blykstės palikti miražai akyse priverčia sutrikti, stabtelti ir regimąją aplinką pamatyti kitaip.

Pirmoji akistata su pakeista aplinka tampa šalia kabančios juodos drobės blizgiu paviršiumi. Nors drobės juodos, reflektyvi žvilgančių paviršių savybė sukuria veidrodžio efektą, tad sutrikusia rega lankytojas, stebėdamas šią instaliaciją, žiūri į save, savo kontūrus ir tamsiame fone judančias įvairias dėmes, išprovokuotas blykstės šviesos.

Instaliacijoje menininkė pasitiki lankytojo smalsumu, tikisi, kad jos kūrinys bus pastebėtas iš arčiau, blykstė suveiks, lankytojas interaktyviai įsitrauks į kūrinį. Tokiu žaidybiniu elementu meno stebėtojas tampa ir kūrinio varomąja jėga, tad meno kūrinio ir autoriaus santykis yra praplečiamas, visuomenei paliekant dalį kūrybinės galios.

Kasdieniškumas

Pristatydama K-A V parodą, menotyrininkė Emilija Vanagaitė išskiria pagrindines menininkus dominančias temas: realybę, patirtį, santykius, žmogų, kultūrą, kasdieniškumą, natūrą, buitį ir kt. Šios temos pačios savaime nėra radikaliai naujos ar kitokios, lyginant jaunųjų tapybą su vyresniąja karta. Visais laikais menininkai kūrė atsižvelgdami į tai, kas juos supo. Didžiausias pokytis, leidžiantis diferencijuoti tapytojų kartos skirtumus, tai požiūris į šias universalias temas.

Peizažai, buitinės kompozicijos, portretai, dažniausiai asocijuojasi su lietuvybės tipažais, kaimo plenerais, liaudies meno drožinėjimo elementais natiurmortuose. Žinoma, sentimentalios natūros ir buities temos Lietuvos mene reiškėsi veržliai, ekspresyviai ir moderniai. Čia galima būtų prisiminti tokius tapytojus kaip Antaną Gudaitį ar Viktorą Vizgirdą, kurie stebino savo unikalumu.

Buitis jaunajai kartai asocijuojasi su kitokiais vaizdais, dažnai juose dingsta tautinis ar nacionalinis aspektas. Kalba, kuria kalba menininkai, yra kur kas globalesnė, kaip ir jų pasirinkti vaizdiniai. Adelė Urbonavičiūtė darbe „Babe“ estetiškai pristato jai svarbų ir įdomų kasdienį daiktą – riedučius. Naudodama visiems gerai pažįstamą vintažinių riedučių siluetą, tapytoja žaidžia šiuo motyvu, sugeba nutolti nuo sentimentalumo, kontekstualizuoti praeitį dabartyje.

Kūrinio ašis – punktyrinės kelio linijos. Šiomis linijomis rieda vienišas riedutis. Aplink jį matomos atskirus viesulus sudarančios medinės lentos – nuoroda į devintajame dešimtmetyje populiarius riedučių ringo pastatus Amerikoje. Griūvančios medinės lentos simbolizuoja, kad tokios paskirties pastatas neatlaikė kartų skirtumo, funkciškai ringai nebereikalingi, nes žmonės riedučių kultūrą perkėlė tiesiai į gatves. Nors parketas griūva, bet seno stiliaus riedučiai puikiai laikosi šiandienėje kultūroje, kuri linkusi vienus senovės elementus iškelti ir adaptuoti savame kontekste, kitus pamiršti.

Teksto pradžioje užsiminiau apie jaunosios kartos ironišką populiariosios kultūros simbolių naudojimą. Ant riedučio matome žodį „Babe“ (liet. mažutė), kuris pastaraisiais metais socialinėje erdvėje yra vartojamas, ko gero, visų jaunų žmonių, dažniausiai su ironiška gaida. Tai tapo savotiška jaunos kultūros kalba, kuri žodžiams suteikia savų prasmių ar sluoksnių. Verta atkreipti dėmesį ir į patį žodžio vaizdinį. Menininkės parinktas šriftas – kaip „Barbės“ prekės ženklo. Tad darbas maišo (angl. mix) šiandieninėje kultūroje vartojamus žodžius, prisimena ir atgaivina popkultūroje naudotus riedučius, užsimena ir apie vaikystę, neblėstantį barbės kultą. Visa tai A.Urbonavičiūtė daro estetiškai patraukliame baltos ir violetinės spalvų fone, kuris papildo kūrinį socialinių medijų išglostytos, violetinės estetikos sluoksniu.

Tapatybės ženklai

Tęsiant populiariosios kultūros apropriaciją kaip kalbinį, globalų simbolį, atpažįstamą tam tikrai – jaunai kartai, parodoje sunku nepastebėti P1g3on darbo „Tom‘s Files: He Was Incarcerated and We Don‘t Know What to Do“ (liet. „Tomo failai: jis buvo įkalintas ir mes nežinome, ką daryti“). Autoironijos autoriui nestinga – menininkas žaidžia savo anonimiškumu, o skaičiai sudaro ir raides, tad P1g3on yra „pigeon“ arba lietuviškai – balandis.

P1ge3on „Tom’s Files: He Was Incarcerated and We Don’t Know What to Do“. / Organizatorių nuotr.

Susidūrimas su šiuo kūriniu įvyksta dar tik einant į parodą, mat jis greta laiptų, vedančių į antrą galerijos aukštą, kuriame ir apsistojo K-A V. Kūrinį sudaro šešiolika individualių vaizdinių, kurie įrėminti kitame vaizde, tiesiai ant sienos. Rėmas, tai kompiuterio aplankalas, pavadinimu „Mano failai“. Jo išdėstymas mena vieną iš seniausių „Windows“ operacinės sistemos grafinių vaizdų. Jis dažnai dekonstruojamas ir koliažo principu naudojamas jaunesnės kartos, kuri atsimena pirmųjų technologijų nedrąsų integravimą į vartotojų buitį. Šis vaizdinys sutampa ir su vadinamąja vaporwave estetika, tačiau menininkas pasuka kita linkme, o ne link graikų, romėnų skulptūrų montažų.

Atsisakydamas įprastinės tapybos teptuku, purkšdamas dažus, autorius kuria visų sąmonėje gerai pažįstamus vaizdus, tačiau juos stilizuoja ir  priartina prie kompiuterinio, 2D vaizdo. Tomo failų arsenale ir Laura Palmer iš „Tvin Pykso“, ir „Atgal į Ateitį“ mašina – DMC DeLorean, „Nokia 3310“ telefonas, ir kiti kultūriniai simboliai. Savotiška vaizdinių kakofonija, kuri akylam lankytojui pasakoja šios kartos augimo kontekstą, populiariosios kultūros įtaką.

Lyginant A.Urbonavičiūtės ir Balandžio kasdienybės simbolius, matyti, kad šiame darbų koliaže sentimentalumo kur kas daugiau. Žinoma, tai diktuoja pats kūrinio formatas: daugiau simbolių, didesnė galimybė atrasti savąjį ir leistis į vaikystės kelionę su „Gyvatėlės“ žaidimo prisiminimais.

Parodoje apskritai atsispindi pačių projekto autorių ir kuratorių požiūris į tapybą, šių menininkų braižas. Vitos Opolskytės-Brazdžiūnienės kūriniai technikos prasme tradiciškesni. Drobės, teptuko, aliejinių dažų santykis gvildenamas jos pačios kūryboje. Kitų menininkų, pavyzdžiui, A.Orlovskos ar A.Urbonavičiūtės, darbuose taip pat matome tradiciškesnę tapybos prieigą, paremtą techniniu atlikimu, – menininkės teptuku prisiliečia prie tapybos. Kazimiero Brazdžiūno tapyba yra kitokia. Parodose pastebėsite, kad jo estetika grindžiama purškiamais dažais, lygiais paviršiais, kurie primena prastos grafikos žaidimus, o ne hiperrealistinius paveikslus. Atstovaudamas jauniems menininkams, o gal savo požiūriui į tapybą, nuorodų į tapymą per nuotolį (purškimą) taip pat rasime. Minėtasis Balandžio darbas ar net CMŠ taip pat yra nuoroda į purškiamą, o ne į tapomą meną.

Buities permąstymas

„Kontr-argumento“ idėja ir formatas yra dėkingi patys sau. Nesvarbu, kokį senos ir jaunos kartos supriešinimą mėginsime įžvelgti, kokias idėjas temų ir technikos prasme skirsime. Akivaizdu, kad, lankydamiesi jau ketvirtoje K-A parodoje, galime įžvelgti jaunos kartos identiteto paieškas ar tapatumą su pačiais savimi, kartu su parodos ar viso meno lauko stebėtojais. Šie menininkai nenustatinėja aiškių hierarchijos dėsnių, nebando gvildenti neatsakomų filosofinių klausimų. Jaunų menininkų dėmesio centre – jie patys, juos supanti aplinka, dariusi ir daranti įtaką jų kūrybiniame kelyje.

Pastebėsite, kad kaip bendra tendencija tapyboje ryškėja kalba: vaizdiniai, turintys simbolinę prasmę, užkoduotai slepiasi arba yra dėmesio centre, skleidžia savo žinutę. Šiandien šie menininkai jauni, galime juos matyti kitokius, tačiau, vieną dieną K-A taps puikia laiko kapsule, įkūnijančią šios kartos buitį, aplinką ir kalbą.

Propaguodami jaunųjų tapybą kuratoriai Vita ir Kazimieras Brazdžiūnai ne vienus metus bando išjudinti meno lauką, pateikdami įvairius menininkus, jų pasaulio suvokimą ir idėją, kad jaunųjų kūrėjų menas turi būti matomas, girdimas ir komunikuojamas. Tekste aptariau tik kelis menininkus ir jų kūrinius, tačiau K-A V vaizdinių ir temų paletė kur kas platesnė, o dėmesio ir gilesnės diskusijos apie meną, menininkus, institucijas yra vertas kiekvienas kūrinys.