Atminimo ženklas
Šarūną pažinau 2024-ųjų sausį. Tąsyk kalbėjomės apie jo praeitį ir sparnus, padėjusius pakilti iš tamsaus gyvenimo etapo. Atsisveikindami lyg nujautėme, kad pokalbis turės tęsinį. Beveik po trejų metų vėl susitikome. Tik šįkart į praeitį nebesigręžiojome – klaidžiojome po „Parko“ galeriją, kur sparnus išskleidė ne tik Šarūno kurtos skulptūros, bet ir piešiniai, atveriantys dar platesnį jo kūrybos pasaulį.
„Kokie metai buvo? Sakyčiau, labai kūrybingi ir labai intensyvūs“, – apžvelgęs ant sienų ir galerijos erdvėse išdėliotus darbus, menininkas dirstelėjo į mane.
Intensyviausias etapas, anot jo, prasidėjo vasarį, nors mintis apie parodą kirbėjo jau anksčiau. Darbai turėjo pasirodyti 50-mečio proga, tačiau gyvenimas įterpė savų aplinkybių ir pakoregavo menininko planą. Tėvo gimtadienio proga, spalio 22-ąją, atverta antroji personalinė paroda tapo ir atminimo ženklu. Mama – keramikė, atidaryme dalyvavo.
„Aš labai džiaugiuosi, kad jai patiko, ką aš darau“, – neslėpė Š. Juknys.
Parodos pavadinimas paprastas – „Sparnai“. Jie Šarūno kūryboje gyvena jau maždaug dvylika metų ir, pasirodo, šis simbolis neišsemiamas. Jį galima perkelti į kitą medžiagą, pasukti kitu kampu, apgyvendinti naujame pasakojime. Kartais sparnai pakylėja, kartais tampa ironijos objektu, o kartais primena, kad žmogus gali turėti viską, ko reikia skrydžiui, bet vis tiek pasirinkti patogų krėslą.
Labai paprasta matematika – kaip pieši, taip ir lipdai.
Piešinys – visa ko mama
Vos įžengus į „Parko“ galeriją atkreipiau dėmesį į paveikslus, kybančius ant sienos. Bandžiau prisiminti, ar pirmojo mudviejų pokalbio metu jie figūravo.
„Labai paprasta matematika – kaip pieši, taip ir lipdai. Kaip lipdai, tokios ir skulptūros“, – anot Š. Juknio, jo formulėje nėra vietos didelėms paslaptims. Pirmiausia esą reikia išmokti matyti, valdyti liniją, suprasti formą. Visa kita – savarankiškas kelias, bandymai, klaidos ir atradimai.
„Piešimas yra visa ko mama ir pagrindas, ko mus išmokė akademijoje“, – menininkas nepamiršo padėkoti ir visiems mokytojams.
Šioje parodoje eskizai nėra tik skulptūrų priedas. Jie leidžia pamatyti, kaip gimsta kūrinys, – nuo pirmosios linijos iki medžiagoje įsitvirtinusios formos. Kartais pirminis piešinys lieka beveik toks, koks buvo, kartais jį tenka patobulinti, o kartais sumanymas ilgai laukia savo valandos. Antai, vieną eskizą Šarūnas piešė važiuodamas traukiniu iš Kauno į Vilnių. Greita linija vėliau virto moters figūra – mūza vardu Luna, Hermio palydove, nešančia šviesą. Kitų darbų pradžia visai kitokia – jie gimė iš ilgai galvoje nešiotos idėjos.
„Man patinka improvizuoti. Man patinka neprisirišti“, – kalbėdamas apie skirtingas medžiagas ir kūrybinius sprendimus prisipažino menininkas. Jis neslėpė, kad vis dar mokosi iš menininkų, kurie jam artimi, – nuo Giorgio de Chirico, Pablo Picasso iki Lietuvos didmeistrių. Nors tapybos studijų nebaigė, dabar leidžia sau pasinaudoti tuo, ką per ilgus metus sukaupė žiūrėdamas, skaitydamas ir piešdamas.
Gal todėl piešinys jam nėra vien būdas iš anksto suplanuoti skulptūrą. Jis pats tampa savarankišku pasakojimu, iš kurio gali išaugti visai kitas darbas. Formulė „kaip pieši, taip ir dirbi“ čia įgyja dar vieną reikšmę: svarbu ne tik tai, ką išmokai, bet ir ką išdrįsti su tuo daryti.
Aš žinau, kur einu. Jeigu nežinau, tai tiesiog pasikliauju intuicija.
Talentą iškeisti į biurą
Vienas iš parodos darbų vadinasi „Nešiok savo sparnus“. Jis ironiškas, šiek tiek primenantis karikatūrą, o pats autorius jį vadina humoreska.
„Jis apie žmogų, kuris bando iškeisti savo talentą į kažkokią patogesnę poziciją, vengdamas susitikti su savimi“, – arčiau paukščio, po pažastimi spraudžiančio sparnus, žengė kūrėjas.
Personažas tarsi pasiruošęs sudaryti sandorį – mainais už sparnus gauti komforto zoną: biurą, kompiuteriuką, turėti vietą, pareigas, aiškią dienotvarkę ir kuo mažiau priežasčių savęs klausinėti, ar gyvenimas vis dar veda ten, kur norėjai. Šarūnas šią situaciją pateikia su šypsena, bet mintis atpažįstama. Juk retai kada savo galimybių atsisakome vienu dideliu, dramatišku sprendimu. Dažniau po truputį – dėl patogumo, ramybės, dar vienos priežasties atidėti.
Kitame kūrinyje, skirtame tėvo atminimui, ši tema įgauna kitą pavidalą. Žmogus taip stipriai suauga su savo pareigomis, vardu, profesija ar moksliniu laipsniu, kad pats tampa savo komforto zona. „Esame tiek patenkinti, tiek priaugę prie savo pareigų, prie savo vardo, prie savo profesijos. Kaip šis katinas ant kėdės“, – pasakojo skulptorius.
Tačiau už nugaros artėja jaunimas. Saiga darbe vėl mosteli sparnai – kaip galimybė paleisti tai, kas atgyveno ir užleisti vietą naujiems pumpurams. Šarūnui svarbus šis cikliškumas. Kodėl? Niekas, jo įsitikinimu, neturėtų sustingti viename pavidale, net jeigu tas pavidalas kažkada buvo labai sėkmingas.
Nuo akmens iki bronzos
Šarūnui patinka, kai kūrinys nesiejamas su viena medžiaga. Todėl parodoje jų bent kelios. Kūrėjas dirba su aukštos temperatūros akmens mase, naudoja angobus – pigmentus, taip pat skaidrią glazūrą. Medžiaga čia ne visada paklūsta išankstiniam sumanymui. Reikia žinoti jos galimybes, bet kartu palikti vietos netikėtumui.
Bronzos liejimas – jau visai kita istorija. Skulptorius pasakojo, kad pirmiausia sukuria modelį, tada gamina formą, iš jos – vaškinį modelį.
„Vėliau paruošiami kanalai metalui tekėti, forma kaitinama, vaškas išlydomas, o į jo vietą patenka bronza. Daug iššūkių sukuriantis procesas“, – kūrybos virtuve dalijosi Š. Juknys.
Dėl to vienas bronzinis darbas į parodą ir nespėjo atkeliauti laiku. Juk idėją galima turėti ir jau matyti galutinį rezultatą mintyse, bet medžiaga diktuoja savo ritmą, prie kurio tenka taikytis. Kiekvienas bronzinis kūrinys turi serijos numerį ir autoriaus parašą. Šarūnas aiškino, kad iš vieno modelio galima išlieti ribotą skaičių darbų, o pats kūrėjas pasilieka vieną serijos egzempliorių. Tai nėra vien techninė smulkmena – taip apibrėžiama kūrinio vieta ir jo kelias nuo dirbtuvės iki kolekcininko.
Vis dėlto technologija menininko nesuvaržo. Priešingai, skirtingos medžiagos suteikia galimybę išplėsti tą pačią temą. „Palaukite, tuoj atnešiu šį tą“, – netrukus Š. Juknys tarpduryje pasirodo su mediniu darbu iš akacijos. Angelas buvo nulipdytas anksčiau, tačiau vėliau autorius jį papildė sparnais, o po kojomis padėjo tvirtą medinį pagrindą. Akacija jau turėjo savo faktūrą ir charakterį. Reikėjo tik atrasti, ką su ja galima padaryti.
„Man patinka improvizuoti“, – šią mintį jis pakartojo neatsitiktinai, nes skulptūroje idėja ir medžiaga nuolat pinasi tarpusavyje. Kartais medžiaga pasiūlo sprendimą, kartais tenka atkakliai jo ieškoti pačiam. Svarbu tik tai, kad galutinis kūrinys nebūtų vien techniškai tvarkingas objektas, o turėtų savą istoriją.
Teisė nieko neveikti
Šarūnas pasakojo intensyviausiomis dienomis Dailės akademijoje dirbdavęs nuo devintos ryto iki šeštos vakaro. Tiksliai suskaičiuoti, kiek laiko pareikalavo kiekviena skulptūra, jis nespėjo, mat vienu metu save dalijo bent keliems darbams.
„Kol kas nedariau tokios statistikos“, – Š. Juknys svarstė, galbūt ateityje reikėtų tiksliau fiksuoti kūrybai skiriamą laiką. Nors, tiesą pasakius, ne viską galima pamatuoti valandomis. Vienas darbas juda greitai, kitas įstringa, trečias laukia, kol jo autorius vėl atras tinkamą sprendimą. Per pastaruosius dvejus metus teko iš naujo įvertinti ir savo jėgas. Po nedidelio infarkto ir implantuoto stento Šarūnas apribojo dalį intensyvių treniruočių. Dabar renkasi ramesnį sportą, o vandens malonumai jam liko tarp mėgstamiausių veiklų. Ne mažiau traukia žvejyba, gamta.
„Būna dienų, kai sakau sau: viskas, eik paplaukioti, pas mamą į sodybą, pažaisk su šuniukais, – šioje vietoje pokalbis apie kūrybą netikėtai pasisuko nuo disciplinos prie leidimo sau sustoti. Tikrai nedraudžiu sau išbūti to nuovargio momento, pailsėti. Tada važiuoju toliau.“
Skamba paprastai? Galbūt, tačiau žmogui, kuris nuolat mato, ką dar galima sukurti, poilsis, matyt, taip pat yra savotiškas įgūdis. Panašiu principu jis renkasi ir užsakymus – tikrai ne kiekvienam sutinka skirti savo laiką. Jei darbas kūrybiškai neįdomus, mieliau rekomenduoja kitą menininką. Jei žmogus nuoširdus, užsimezga ryšys, tada ir užduotis gali tapti įdomi.
„Tas nuoširdumas mane nuperka“, – prisipažino kūrėjas.
Po parodos Šarūnas neketina užverti dirbtuvės durų. Nori plėsti mažosios plastikos liniją, išbandyti didesnius formatus, daugiau dirbti su medžiu, bronza, galbūt tapyba. Viena kryptis jau aiškesnė, kitų dar ieško.
„Aš žinau, kur einu. Jeigu nežinau, tai tiesiog pasikliauju intuicija“, – pokalbį baigė skulptorius.
Naujausi komentarai