Galerijoje „Aukso pjūvis“ – skirtingų meninių istorijų paroda

Dvi menininkes, pedagoges Ramunę Staškevičiūtę ir Aistę Juškevičiūtę sieja nuoseklus ėjimas profesionalios dailės link, tačiau galerijos "Aukso pjūvis" rengiamame cikle "Duetai" atsiveria skirtingų kalbėjimų, skirtingų meninių istorijų paroda.

Harmoningas duetas

Abiejų dailininkių gyvenimo keliai nuo pat vaikystės vingiavo greta. Abi mokėsi toje pačioje mokykloje, kurioje dabar ir dirba, – Kauno dailės gimnazijoje, buvusioje J.Naujalio meno mokykloje. Tik A.Juškevičiūtė buvo vyresnėje klasėje, gal dėl to būsimos dailininkės anuomet nebendravo.

1983 m. abi merginos įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą, tapybos katedrą. Baigusi institutą, Ramunė grįžo į Kauną, ir nuo 1989 m. pradėjo dirbti savo mokykloje. Vėliau į mokyklą atėjo dirbti ir Aistė.

Šiandien dailininkės dėsto dailės, tapybos pagrindus mokiniams (Ramunė – dar ir akvarelę). Todėl neatsitiktinai Senamiestyje ar kitose įdomiose miesto vietose galima pamatyti abi tapytojas su mokiniais ieškančias išskirtinių motyvų ir vaizdų.

Vis dėlto viena nuo kitos savo darbais dailininkės akivaizdžiai skiriasi. A.Juškevičiūtės tapyba, regis, gimstanti spontaniškai, drobėje nugula ekspresyviai, plačiais mostais, kurie suvaldyti virsta abstrakčiomis geometrinėmis formomis, susietomis į griežtą kompozicinį vienį.

Kita vertus, ar ne racionalumas ir bus šio dueto harmonija? Ir turbūt svarbiausia, kad jis tik jungiantis, suvaldantis, o ne dominuojantis ar gožiantis spontanišką meninio kūrinio prigimtį. Blaivus mąstymas ir jautrumas, švelnumas (A.Juškevičiūtės spalvų paletėje, R.Staškevičiūtės – darbų temoje) ir, regis, jokio egocentrizmo – tai, kas nėra dažna tarp menininkų. Taigi nereikia nė spėti, kad tai – puikios mokytojos.

Paveikslų optika

A.Juškevičiūtės tapyba ir objektai yra iš skirtingų dailininkės kūrybos etapų, bet daugiausia tai 2012–2013 m. kūriniai.

Pačioje ekspozicijos pradžioje – erdvinis medinis objektas savo šešėliais, medžio atspalviais ir rėmelių išlankstymais savotiškai prabyla apie tapybos problemas ir uždavinius, o gal žiūrovui pasiūlo paveikslų matymo kampą. Visi A.Juškevičiūtės kūriniai paženklinti geometrinėmis formomis, paveikslams neretai suteikiančiomis optinę žaismę, kai optinis geometrinių formų įspūdis priartėja, mainosi, įtraukia į užburiantį sūkurį, o tapybiniai pastelinių tonų potėpiai atveria beribę paveikslo gelmę.

Kaip pastebi menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė, tapytojai visad buvo artimas stačių kampų geometrijos ir lengvo polėkio turinčio ekspresyvaus potėpio sugretinimas. Nors potėpių tapyba išlieka fone, išstumdama į priekį labirinto ir laužyto stačiakampio formų rašto kartotę, tačiau tiek vienas, tiek kitas dėmuo toks pats stiprus ir reikšmingas drobės paviršiuje.

Piešta rašikliu

Akį užmetus į R.Staškevičiūtės darbus dažnas ištaria: "Grafika", tačiau dailininkė ne visai nori su tuo sutikti.

"Grafikos darbas, kad ir koks jis būtų, tai – atspaudas, o štai šitie – ranka nupiešti, tik ne pieštuku, o geliniu rašikliu, – paaiškina R.Staškevičiūtė. – Taip, jie turi grafikai būdingų bruožų, tačiau manyčiau, kad tai – piešiniai."

Ir jei dabar žurnalistai, rašytojai savo tekstus, istorijas rašytų, kaip anksčiau, rašikliais, o ne kompiuteriu, būtų galima sakyti, kad tai – ta pati priemonė, kuria mes sukuriame tekstus, tik pasitelkdami žodžius, o dailininkė savąjį pasakojimą sukūrė vaizdais. Jos piešiniai vienas po kito pasakoja šeimos istoriją: apie vaikų gimimą, jaunystę, vestuves, užimamą socialinę padėtį, senatvę, mirtį ir vėl – vaikus, rato dailininkė neuždaro, jis tęsiasi nuolat. Tik jo tęstinumas kinta.

"Sukurti šį darbų ciklą mane paskatino asmeninis susidūrimas su emigracija, – prisipažįsta R.Staškevičiūtė. – Supratau, kad emigravusieji ir vėliau kitoje aplinkoje įleidusieji šaknis nebedalyvauja šeimos šventėse, svarbiuose susiėjimuose ir jie tarsi praranda praeitį, kaip čia pasilikę jų artimieji, tėvai – kaip ir nebeturi ateities."

Išties išvykusieji perima kitas tradicijas, kalbą, papročius, juos supa kita aplinka, kita gyvenimo butaforija ir tai labai atsiskleidžia nuotraukose. Juk tarp dviejų nuotraukų – sovietmečiu įamžintų mūsų tėvų ir tuo pat laiku nufotografuoto kur nors Amerikoje gyvenusio giminaičio – skirtumų daugiau nei panašumų.

Senų nuotraukų stilistika

R.Staškevičiūtė pažvelgė dar toliau: ji sutelkė dėmesį į senąsias fotografijas, kai žmonės sakydavo ne "nusifotografavome", o "nusipaveikslavome" – juk nuotrauka prilygo mažai šeimos šventei, ji troboje buvo kabinama tarsi paveikslas, kuriame – be galo orūs, pasitempę, pozuojantys, bet neįtikimai natūralūs, fotografijos įvykiui pasiruošę ir pasipuošę žmonės.

Gražus stalelis, kolona, viena kita draperija, koks nors prabangos priduodantis vaizdas už nugaros – jei tai garsioji fotoateljė. O jei fotografas atvyko pats, į kaimą, kur šeimoje kokie šeši vaikai, tuomet juodas audeklas kabinamas tiesiog ant trobos ar klėties, žmonės griežtai kompoziciškai sustatomi: visi nusiprausę, pasipuošę, senoji – iš darželio šviežiai prisiskynusi gėlių, mergaitės – su kaspinais plaukuose, išeiginėmis suknelėmis.

"Atidžiai įsižiūrėjus į tas nuotraukas galima pamatyti ir kiaulių išknistą kiemą, ir gal net tvarto sieną ar šiaudą ūgtelėjusio sūnaus plaukuose, – šypsosi menininkė. – Bet visi rimti, orūs, pasitempę, jokio dabartinio maivymosi, slėpimosi už neva pokštaujamų gestų."

Visų mūsų istorija

Ciklo "Iš šeimyninio albumo" piešiniuose-senoviškose fotografijose (kai kur restauruojant išblukusį ir jau tik numanomą batelį ar puošnios kolonos dekorą, kai kur – subtiliai improvizuojant) įamžinta ne menininkės individuali šeimos istorija. Ji – mūsų visų. Ir nors viename kruopščiausiais brūkšneliais, taškeliais sukurtame piešinyje-nuotraukoje užfiksuota dar visai jaunutė menininkės anyta, tačiau ciklą sudaro autentiškos nuotraukos iš įvairių Lietuvos vietų.

"Mane labiau domino bendražmogiškas nuotraukų turinys. Visiems darbams taikant vieną vaizdavimo būdą, apsitrina net ir laiko matmenys, – atkreipia dėmesį R.Staškevičiūtė. – Tuomet į ciklą galima žiūrėti kaip į kiekvieno iš mūsų šeimos istoriją. Dėl tos pačios priežasties atsisakiau cikle vaizduoti žmonių akis – jos skendi šešėliuose ir slepia konkrečių žmonių asmenybę."
Įvairių miestelių turgavietėse tarp parduodamų sendaikčių, nebereikalingų albumų už keletą centų ar litą menininkė nusipirkdavo senų, kažkuo ją sudominusių nuotraukų. Dažniausiai tai būdavo laiko patina padengti vaikų, vyrų, moterų atvaizdai, kuriuose – vaikystės, jaunystės, šeimos įamžinimo akimirkos. Visus tuos etapus, gyvus ir mirusius žmones R.Staškevičiūtė sutelkė į visumą, kurioje – mūsų atmintis ir esmė.

Kas?  R.Staškevičiūtės ir A.Juškevičiūtės kūrinių paroda. Iš ciklo "Duetai".
Kur? galerijoje "Aukso pjūvis".
Kada? veikia iki lapkričio 18 d.