G. Aleksa: Kauną myliu tarsi demencija sergantį šeimos narį

G.Aleksos žodžiais, tam, kad turėtų teisę garsiai piktintis dėl reikšmingų problemų, pats savo darbais privalo nuolatos stengtis, kad tiek pasaulis, tiek ir gimtasis Kaunas būtų geresnė vieta. Ir akivaizdu, kad tai nėra vien tušti žodžiai.

– Esate jaunas žmogus su įspūdingu veiklų sąrašu – tiek kitokį teatrą, tiek ir šiuolaikinį cirką sukūrėte, kaip pats esate sakęs, iš poreikio. Ar niekuomet nesusidūrėte su  atvejais, kad dėl jauno amžiaus į jus būtų žiūrima nerimtai? – klausiu G.Aleksos.

– Beveik visą laiką (juokiasi).

– Ir kaip jus tai verčia jaustis?

– Na, nežinau, kai dar buvau laikomas ne profesionalu, tai maniau, kad žmonės turi teisę taip sakyti, o aš darysiu tai, kas man patinka. Paskui gavau diplomą, bet žmonės vis dar kažkodėl taip galvoja. Nėra taip, kad mėginčiau šokiruoti, yra režisierių, labiau šokiruojančių, bet kalbu apie temas, kurios man aktualios ir yra tikriausiai nemalonios. Jie tai nurašo amžiui, sako: "Dar jaunas, dar nesupranti." Bet aš to nejaučiu dirbdamas su savo trupe arba "Šelteriu".

– Tam, kad apie kažką kurtum, reikia tai išjausti. Ar nesunku analizuoti tokias temas kaip karas, diskriminacija, žiaurumas?

– Man sunkiau būtų nekalbėti apie tai. Kažkada esu sakęs, kad kultūrine prasme apie tokius dalykus nekalbėti yra tolygu praeiti pro gulintį žmogų. Ir aš prisikalbėjau – paskui, kai taip pasakiau, važiavau ir ant žemės gulėjo žmogus. Sustojau, o baisiai  bijau kraujo. Iš mašinos paskambinau pagalbos linija ir jie liepė prieiti prie to gulinčio žmogaus, patikrinti, ar jis gyvas. Labai bijojau, užuot jį lietęs, rėkiau ant jo, jis, pasirodo, gyvas, pakėlė galvą, buvo išgėręs, jo galva buvo visa kruvina. Man iš karto silpna darosi, tada jie man sako, ką daryti, jeigu jis vems, kur sukti. Ačiū Dievui, atvažiavo pareigūnai ir viską perėmė.

– Ir nepasigailėjote tokio savo pilietiškumo?

– Nesigailėjau, bet buvo labai nejauku. Pasijutau turbūt taip, kaip jaučiasi mano žiūrovas (juokiasi). O šiaip, kalbant apie tas temas, tai aš atvažiavau iš tokios valstybės (Gildas dešimt metų gyveno Izraelyje – red. past.), kur žmonės pripratę prie terorizmo ir prie karo, o dabar mes pratinamės prie tokių dalykų, bet kažkodėl labai vengiame kalbėti. Ir mes su trupe pakalbame apie tai, kaip greitai gali pasikeisti žmogaus nuomonė, jei gauna kitokios informacijos. Jeigu žmonės vengs tokių temų bei nesigilins, tai paskui ir vyks absurdai.

– Ar galima sakyti, kad kurti apie kančią jums pačiam nėra kančia?

– Man kančia būtų kurti apie meilę. Kur du žmonės myli vienas kitą ir jokių problemų gyvenime nėra, nėra jokio konteksto. Teatras yra didelė propagandos priemonė, tu turi tiesioginę prieigą prie minios. Sueina žmonės ir tu turi galimybę jiems kažką pasakyti. Tai ir yra klausimas: ar tu kalbi, ar darai?

– Kaip manote, kokios visuomenės problemos šiandien yra labiausiai skaudančios?

– Oi, jų apstu. Jeigu skaitytume meno istoriją, kaip kas vyksta ir kokie meno kūriniai ir autoriai įėjo į istoriją, tai pastebėtume, kad įėjo tie, kurie išsiskyrė iš minios, iš konteksto. Menininko uždavinys – ne laužyti ir šokiruoti, o įvardyti terpę bei tendencijas, identifikuoti kontekstą ir pačius žiūrovus, kad jie bent truputį pamatytų tą kontekstą iš šalies.

– Turite galvoje veidrodžio principą, kai per savo meną leidžiate žiūrovui pažvelgti pačiam į save?

– Gal labiau terpę, kurioje jis yra. Kadangi mes žinome, kad kalbame apie nejaukias temas, jokiu būdu nenorime, kad žiūrovui būtų nejauku būti su mumis. Mes esame bendrame katile, mes parodome terpę, kurioje esame ir skatiname: "Pamąstykime, pabūkime, pajauskime", bet jokiu būdu nėra jokios neapykantos ar nepagarbos žiūrovui. Tad mes tikrai nesame anarchistai, o labiau švelnūs mąstytojai (šypsosi).

– Esate sakęs, kad šiuolaikinė visuomenė prarado empatiją. Ar dėl to kalti socialiniai tinklai, didžiulis informacijos srautas, ar yra ir kažkokių kitų priežasčių?

– Čia panašu į pasakymą, kad dabar jaunimas mažai skaito. Juk jeigu paskaičiuotume, kiek mes feisbuke ar paspaudę internetinę nuorodą perskaitome straipsnių ir naujienų, tai pasirodytų, kad skaitome visą laiką. Bėda ta, kad dabar mes gauname informaciją iš viso pasaulio, o pasaulyje nėra gerai. Žmonėms, kurie pripratę prie garsios muzikos, tyli muzika jau nebesukelia įspūdžio. Kadangi gyvename sensacija po sensacijos, po dešimt jų per dieną, tiesiog žmogus nebegali išvystyti tų subtilių reakcijų, kad ir ateiti į teatrą ir išjausti Čechovą. Na, gal, jeigu jis gyvena kažkokiame burbule ir yra iš tų, kuriems reikia tokio teatro. Bet iš esmės mūsų tikslinė auditorija yra pasimetę, atbukinti žmonės. Jie eina į teatrą, nes ieško, kaip atkurti tą empatiją, atrasti naujų bendravimo būdų. Aš galiu smerkti tą empatijos nebuvimą, bet matau, kad kuo daugiau mes gausime informacijos, tuo mažiau tos subtilios empatijos bus. Dėl to spektaklius man jau reikia kurti kitaip, bendrauti su žmonėmis kitaip. Ir viskas virsta tokiu labai greitu ir intensyviu šachmatų žaidimu. Tai yra įdomu, bet kai esi pavargęs, tada labai sunku jį žaisti (juokiasi).

– Neseniai vykusiame jūsų projekte "I see colors" nagrinėjami žmonėms stereotipiškai pagal rasę ar tautą primetami stereotipai. Galbūt gilintis į tokią problemą paskatino ir tarpsnis, kai gyvenote Izraelyje, kur jau ilgą laiką politinė situacija yra itin aštri?

– Iš tiesų tai Izraelyje manyje nebuvau sąmoningas, nes aš buvau pumpuojamas visų tų minčių ir buvau prieš visas arabų šalis. Sąmoningumas atsirado, kai išėjau iš to konteksto, atvykau į Lietuvą ir susivokiau, iki šiol dar bandau suvokti, kas man buvo daroma, bet tai labai glaudžiai susiję su apskritai standartais. Jeigu ten į standartus yra įpaišoma būtinybė ginti ir panašiai, kartu yra standartas, kas yra vyriška, kas yra moteriška. Aš niekada nebuvau vyriškumo etalonas ir man visą laiką tai buvo kažkoks disonansas, kad turi muštis, ginti. O Lietuvoje, kai atvykau, pastebėjau, kad tie standartai yra dar griežtesni. Jei bachūras, tai turi būt tikras bachūras, o mergaitės turi būti pats grožis ir nieko daugiau. Ir šitas nejaukumas, ir tas politinis nejaukumas, kurį patyriau, atvėrė akis, kodėl jaučiuosi nejaukiai. Ir tuomet pradėjau nagrinėti visokius dalykus, iš to gimė "Kas prieš karą pasiduokit". Kai eini į kūrybą, giliniesi į tam tikrą medžiagą, supranti, kad kai tave priskiria grupei, tai labai panašus pavyzdys tam yra, kai turi brolį arba sesę ir tave apkaltina dėl kažko, ką jie padarė. Žiauriai nemalonu, toks neteisybės jausmas. O visos diskriminuojamos grupės tai patiria kasdien. Nes juos baudžia už kažką, ko nepadarė. Jeigu tu esi menininkas ir dirbi su tokiomis socialinėmis temomis, tai yra tavo kasdienybė. Ir nesvarbu, ar eitum į teatrą, ar į gatvę, stengiesi, kad tavo pilietinis gyvenimas nesiskirtų nuo tavo meninių pažiūrų. Tas pats, kaip nepraeiti pro gulintį žmogų, neleisti objektizuoti moters, neleisti, kad iš tavęs reikalautų, jog būtum uch koks stiprus ir kažkodėl išmanytum apie automobilius. Juokingiausia yra matyti mane kalbantį apie automobilius ar bandantį tualetą sutvarkyti (juokiasi). Realiai, lengviau yra trijų dalių spektaklį pastatyti.

– Kalbėdamas apie vieną savo spektaklį ("Heraklį"), sakėte, kad tokias sukrečiančias temas kaip karas geriausia nagrinėti per juoką – komedijos žanrą. O ką geriausiai nagrinėti per liūdesį?

– Veidrodį (juokiasi). Mano būdas galbūt yra visą laiką juokauti, aš nežinau, kaip sukelti žiūrovui liūdesį vien liūdesiu. Nes tuose spektakliuose, kur jie visą laiką juokiasi, jie ir nuliūsta, ir paverkia, ir ne vieną kartą. Man ne kartą yra pasakę, kaip tai yra liūdna, sukrečia. Bet būtent dėl to, kad žiūrovai pradžioje pasijuokia, atranda, kad būtent komedijoje yra temos. Nes tada žiūrovai pradeda mąstyti, nes apsaugų nebeliko ir ateina tikroji tema. O su tuo liūdesiu yra tas pats, kas teatre vaizduoti meilę. Visos pasaulio poros mano, kad jų meilė yra unikali, todėl, kad ir kokią meilę parodytum scenoje, jie tiesiog nepriims, nes čia yra kitas dalykas. Apie mirtį, apie karą supras, bet meilė yra jiems unikali. Tas pats ir su liūdesiu. Jei žmogus liūdės scenoje, ar liūdės žmogus tarp žiūrovų, aš smarkiai abejoju.

Sueina žmonės ir tu turi galimybę jiems kažką pasakyti. Tai ir yra klausimas: ar tu kalbi, ar darai.

– Nors į ganėtinai tolimą šalį išvykote dar visai vaikystėje, ar augdamas jutote tėvynės ilgesį, norą sugrįžti į Lietuvą?

– Penkerių metų aš absoliučiai nieko nesupratau. Bet mano mama tikrai pasirūpino, kad mes jaustume tėvynės ilgesį, nes Izraelyje per visas sausio 13-ąsias, vasario 16-ąsias, kovo 11-ąsias pas mus būdavo gigantiška Lietuvos vėliava, giedamas himnas, mus bardavo, kad su broliu kalbame ne lietuviškai, įdiegė tą propagandišką meilę Lietuvai. Ta meilė įgavo realių spalvų, kai grįžome – matai benamį ir šalia žaidžiančias mergaites arba tie pilki pilki Šilainiai... Yra tendencija, kad žmonės, emigravę iš Lietuvos, prisimena ją labai gražią, nes ją romantizuoja, o čia gyvenantys žmonės keikiasi. Gal dėl to aš tiek ir veikiu visuomeniškų dalykų, nes turiu kažkokį romantizuotą Lietuvos, Kauno įsivaizdavimą ir noriu, kad realybė atitiktų mano idealizavimą. Gal mūsų su Kaunu santykiai ir toksiniai, aš nežinau, kiek jis mane mėgsta, bet aš mėgstu Kauną, esu kaunietis ir stengiuosi čia kažką daryti, o kiek to reikia, niekas nežino.

– Jūs – jaunas, talentingas žmogus, tačiau pasirinkote kurti ne užsienyje, net ne sostinėje, bet Kaune, o gal reikėtų sakyti – Kaunui. Tačiau yra nemažai jaunų menininkų, norinčių savo kūrybos vaisiais džiuginti auditorijas užsienyje, pasiekti platesnį žiūrovų ratą.

– Na, jie gali norėti. Bet kaip tik dabar Vilniuje vyksta "Sirenos" ir užsieniečiai yra pakraupę lietuvių teatru – išskyrus "Lokį", nėra į ką žiūrėti. Pakraupę ir mūsų dokumentiniu teatru, tai nėra jiems įdomu, o mes čia trūnijame, patys kažką sau įrodinėjame. Taip, visi lietuviai nori važiuoti į užsienį ir kad juos ten gerbtų. Bet tiesiog mūsų produkcija nėra tokia įdomi. Kai buvome išvažiavę į Italiją, supratau, kad tai yra labai viliojantis nuodas, nes visi tave gerbia, žavisi, aktoriams ploja koridoriuje, sapnuoja spektaklį, kviečia visur, ir tu nenori sėsti į autobusiuką ir važiuoti atgal. Dabar mūsų pažįstamieji Italijoje užokupavo labai labai gražų teatrą, ten norisi kurti, ir mes pagalvojome kažkurią dieną su drauge, kad labai lengva būtų mesti viską ir išvažiuoti. Kad ir su visa trupe – kur šilta, kur malonu ir kur tave gerbia. Bet ką mes padarėme? Mes pasikvietėme pusę tų žmonių, kurie yra įdomūs, čia.

– Ar galima sakyti, kad jūsų motyvas likti yra patriotizmas?

– Tas pats gulintis žmogus. Kaunas, kultūrine prasme, yra gulintis žmogus praskelta galva, visiškai nusiliurlinęs.

– Manote, kad reikėtų gyvenimą užsienyje traktuoti tik kaip naudingą išvyką, skirtą pasisemti patirties, ir grįžti namo ja dalytis, tarsi grąžinti skolą namams?

– Čia jausmas panašiausias turbūt į tą, kai reikia slaugyti savo senstančius tėvus arba senelius. Na, tu myli tą miestą ir supranti, kad jis ant tavęs kakoja, rėkia ir keikiasi dėl to, kad jam negerai. Ir supranti, kad jam yra negerai, kad jis tiesiog nepažįsta ir nežino, kokia gali būti nauda iš tos kultūros. Ir aš nekalbu, kad nauda tokia, kad visi tapsime kultūringi. Ne, nauda yra ir finansinė, nes žmonės tada išeina į lauką ir nusiperka gėrimų, naudojasi paslaugomis, tas pats bendrasis vidaus produktas, visos pridėtinės vertės... Yra miesto įvaizdžio dalykas, kai atvažiuoja užsieniečiai ir sako: "Oho, Kaunas – jėga!" Ir tu iš tos meilės tam demencija sergančiam miestui nori jam padėti. Buvo čia atvežtas tas skandalingas R.Castellucci spektaklis, kur senam tėvui visą laiką paleidžia vidurius, o sūnus valo jam iš paskos. Tai va, čia aš ir Kaunas.

– O ar nematote tos demencijos pagerėjimo požymių? Juk esate garsiai džiaugęsis dėl žiūrovų gausos, kad ir pastačius šiuolaikinio cirko palapinę Eiguliuose?

– Tai tas dar labiau ir liūdina, kai tau sako, kad tu niekam nereikalingas, o tu pamatai, kad na, ne, reikalingas. Vadinasi, kažkas sprendžia pagal save. Bet kadangi aš šiaip esu linkęs zyzti (tam pritartų ir visi mano kolegos), tai kalbant apie kultūrines problemas, zyzi, bet imiesi priemonių. Bet tada ir nemiegi naktimis, ir neturi laisvadienių. Jau šuo manimi nusivylęs. Aš jau matau, kaip jis tiesiog prarado viltį, kad čia bus kažkas iš šito šeimininko ir dėmesio gaus (juokiasi)…

– Yra žmonių, kuriems teatras – tai inteligentų reikalai, tarsi tolimas ne šio pasaulio reiškinys. Kaip šią dalį žmonių prisikviesti į teatrą, parodyti, kad jis gali būti įdomus ir jiems?

– Na, pavyzdžiui, po spektaklio "Kas prieš karą pasiduokit" teko išgirsti atsiliepimų iš žmonių, kad tai buvo ne tai, ką jie pagalvoja, kai pagalvoja apie žodį "spektaklis". Ir tada tu susimąstai, o ką ten jau jie prisigalvoję? (Juokiasi). Ar teatras yra elitui? Ne! Ir niekada nebuvo. Opera – taip, nes ten aš nieko nesuprantu, nesuprantu, kodėl jie taip vaidina, kodėl jie taip kalba, suprantu išraiškos priemones, bet kaip galima išsėdėti taip ilgai žiūrint šitą dalyką? Na, gal aš dar nemačiau labai geros operos. Bet ten tikrai yra elitui, kas išmano muziką ir pan. O teatras visada buvo paprastiems žmonėms, tiek antikos, tiek Šekspyro laikais, viduramžiais teatras daugiausia buvo mugės, kur ūkininkai kaukes, lėles pasidarydavo. Ir čia prašome legendą, kad teatras pasikėlė nuo Stanislavskio laikų, kai šis mušė vaikus, kurie triukšmavo, neįleido moterų su kepurėmis ir neleido vėluoti. Staiga teatras tapo šventove ir taip jau yra virš 100 metų. Tai aš siūlyčiau visiems nueiti, susipažinti su aktoriais ir pažiūrėti, koks ten yra intelektas. Aš kalbu apie institucinių teatrų artistus. Kas 20-as – labai apsiskaitęs, protingas, šviesus žmogus. Visi kiti – sorriukas…

– O kaip dėl įsitikinimo, kad einant į teatrą reikia labai pasipuošti? Juk net ir kai kurie aktoriai piktinasi dėl, pavyzdžiui, su džinsais į spektaklius einančių žiūrovų, vadina tai nepagarba.

– Kam puoštis? Ką tai pakeis? Tuomet aš tai įvardyčiau kaip abipusę nepagarbą. Na, jeigu aš eičiau į tokią vietą, iš kur yra pagarba man, kur yra didelės žvaigždės, tai ir aš eičiau kaip į šventę, nes tai yra kažkas dvasiško ir kilnaus. Bet kadangi aš einu į pagiringų žmonių pjesių skaitymus ir vaikščiojimus ant scenos, tai koks jiems skirtumas, ar aš su kepure, ar su džinsais? Ką jie jau ten tokio rodo, kad reikia taip pasipuošti? Ir ar tai atveria mano supratimą, mano čakras, kad aš sėdžiu išsipuošęs? Jei nusiimsiu kepurę, ar staiga jie pradės geriau vaidinti ir spektaklis įgaus prasmę? Dar kitas dalykas, kai pamatai išsipusčiusius žmones teatre, susidaro tuštybių mugės įspūdis, galvoji, kad teatras yra ne ten, o jau čia. Prisimenu, kai buvau jaunas ir man pasakė, kad reikia puoštis, aš išsipuošiau kaip nežinau kas į du spektaklius. Vienas buvo Ruzvelto "Aikštė", kur pjovė varpą, antras –"Nusikaltimas ir bausmė", kur taip gerai viskas padaryta, kad sėdi visas baltais švytinčiais marškiniais ir supranti, kad tu visai "ne į temą". Tada pajutau nejaukumą, absoliutų melą sau, o teatras man patinka, tai kodėl man turi būti nemalonu dėl to, kad aš turiu kažkaip apsirengti? Atėjus į visus teatrus, kurie reikalauja išsipustyti, nepajunti tos atmosferos ir jautiesi kaip kvailelis. Tu apsirengei, tavęs ten negerbia, nusišikt ant tavęs, na ir išėjai tais apšiktais baltais marškiniais. Be to, ne visi žmonės turi tų švarių gražių drabužių.

– Kalbantis su jumis apima jausmas, kad bendrauji tikrai su vyresniu negu 26-erių metų žmogumi. Ne tik dėl intelekto. Jūs ne tik priimate globalias problemas kaip asmenines, bet ir savo veikla stengiatės jas spręsti. Iš kur tokia empatija tam, kas vyksta ne tik už nuosavų durų?

– Bet juk jos ir yra mūsų asmeninės problemos! Tos globalios problemos labai tiesiogiai mus visus liečia. Aš suprantu truputėlį jaunesnius už save žmones, kurie nori išsilakstyti, išmėginti, patirti pasaulį ir pan. Aš tai suprantu, bet aš jau to poreikio neturiu. Man nereikia adrenalino – nereikia šokti su parašiutu, leistis amerikietiškaisiais kalneliais, gerti tiek, kad nieko neatsiminčiau, eiti per moteris... Ir kai nedarai nieko, kas verčia užsimiršti, tada tu aiškiai pamatai realybę ir kažkaip pasidaro nemalonu, kai supranti, kaip negerai yra pasaulyje. O mano vienintelis variklis ir aistra yra teatras. Nežinau, ar čia yra amžiaus dalykas, gal aš tapsiu dar didesniu zyzliu, kai pasensiu, ir tai jau bus baisu ir labai negerai (šypsosi). Bet reikia ant kitos svarstyklių pusės padėti kažką, kad galėčiau zyzti toliau. Dažnai sakoma, kad reikia laiko, kad kas nors pasikeistų, bet tada man tiesiog matematiškai kyla klausimas, kas pasikeis per tą laiką? Kažką daryti reikia. Tada ir stengiesi kažką daryti, klysti. Ir gal kažką atrasi, ir bus geriau.