Šeštadienį Kauno miesto muziejaus rūsio galerijoje atidaroma Artūro Morozovo fotografijų paroda „Vijna“, pasakojanti apie Ukrainos konfliktą nuo pat Maidano revoliucijos pradžios iki šūvių Donbaso regione.
Neužteko laiko
Per pusantrų metų nuo 2014 metų sausio fotožurnalistas A.Morozovas į Ukrainą keliavo aštuonis kartus. Tris-keturias savaites jis gyvendavo kartu su kariais, dalindavosi jų buities ir gyvenimo rūpesčiais, dažnai tapdamas jų asmeniniu psichoterapeutu.
„Į Ukrainą išvažiavau dar dirbdamas „Kauno dienoje“, kai tik prasidėjo įvykiai Maidane. Dalinausi savo žiniomis ir įspūdžiais su „Kauno dienos“ skaitytojais, tačiau po truputį tas konfliktas mane taip įtraukė, kad tapau laisvai samdomu žurnalistu. Supratau, kad nėra teisinga tokiai istorijai skirti tik suplanuotą komandiruotės laiką. Negali priversti žmogaus, praradusiu savo namus ar šeimą, tau atsiverti per pusvalandį ar valandą. Nusprendžiau tam skirti žymiai daugiau laiko“, – pasakojo A.Morozovas.
Parodoje „Vijna“ bus eksponuojama maždaug 60 nuotraukų, padarytų nuo pat pirmųjų A.Morozovo dienų Ukrainoje iki paskutinės kelionės, iš kurios grįžo prieš mėnesį. Pusantrų metų fotožurnalistas ne tik rašė ir fotografavo, bet ir įrašinėjo aplinkos garsus.
Primins gyvenimą fronte
„Kadangi dažniausiai gyvendavau pirmosiose fronto linijose su kariais, tiek vienos, tiek kitos pusės, esu įrašęs garsų iš jų buities, racijų, pokalbių per atakas, kai girdisi apšaudymai, dainų. Visa tai užpildys Kauno miesto muziejaus rūsio galeriją – požemio erdvę, kuri galbūt ir primins tuos rūsius, kuriuose praleidau daug laiko Ukrainos Rytuose“, – anot A.Morozovo, jis niekada nesvajojo apie parodą, bet dabar norėjo tuos metus jį palaikiusiems kauniečiams – skaitytojams ir draugams, parodyti, ką nuveikė.
„Visada žinojau, kad pirmąsias parodas būtinai atidarysiu Kaune. Man atrodo, kad Kaunui tikrai nėra per daug renginių. Esu pats kaunietis, jaučiu čia palaikymą, be to, Kaunas yra fotografijos miestas, todėl būtent čia reikia debiutuoti su kažkokiomis temomis“, – sakė A.Morozovas.
Prikeldavo iš lovos
Pasakodamas apie ilgą laiką, praleistą fronte, fotožurnalistas pastebi, kad nors jis buvo priverstas bendrauti labai sudėtingomis sąlygomis, konfliktinėje aplinkoje žmonės buvo linkę atsiverti: „Ypač kai užklumpa pirmoji emocinė banga, po kokio bombardavimo. Tada jie jaučia, kad pasauliui reikia apie tai papasakoti“.
Neretai A.Morozovas tapdavo savotišku psichoterapeutu kariams, kurie kare atsidūrė labai netikėtai. „Būdavo, prikelia mane naktį ir pradeda pasakoti. Arba paklausi vieną klausimą, o jie kalba 40 minučių ir po jų atrodo lyg iš pirties būtų išėję, žvilgsnis palengvėjęs“, – nors karo patirtis gali sugniuždyti ne tik karį, bet fotožurnalistas teigė į viską žiūrintis iš profesionalo, stebėtojo pozicijos.
„Žinau, kad žmonija konflikte gali pasirodyti visomis savo baisiosiomis pusėmis ir visomis gražiosiomis. Jokios moralės ar teisybės kare neieškau. Galima būtų visas tas misijas vaizduoti gražiai ir herojiškai, bet tai yra įvairialypis reiškinys. Aš žinau, kad karas ateina su visomis savo neteisybėmis ir negandomis, ir žiūriu į tai labai profesionaliai, išlieku stebėtojas“, – anot A.Morozovo, vis dėlto ne visada įmanoma tokiu išlikti – jau yra žuvę kokie šeši kariai, su kuriais jis kartu daug praleido laiko.
Trumpam paliks
Tačiau, pasak fotožurnalisto, ar kalba eina apie Ukrainą, ar apie pabėgėlius, žurnalistas negali leisti savo emocijoms daryti įtaką medžiagoms ar mintims, kuriomis jis dalinasi.
„Tokiam pasitikrinimui perbėgdavau į kitą pusę. Jeigu tu kažką meluoji ar perdedi, tave tiesiog gali nušauti. Viskas paprasta. Porą kartų taip ir teko bėgti“, – šypsojosi A.Morozovas.
Pasak fotožurnalisto, Ukrainos istoriją jis trumpai paliks, bet tikrai dar prie jos žada sugrįžti: „Ši paroda yra lyg trumpas taškas. Tačiau mane vis dar domina ši istorija. Dabar šalį yra apėmęs pokonfliktinis sindromas, kada namo sugrįžta kariai. Fronte jie buvo herojais, jų draugai žuvo, gal patys buvo sužeisti, o dabar grįžta namo, kur reikia ieškotis darbo. Statuso praradimas yra labai sunkus psichologinis išgyvenimas. Tai bus didelė trauma visai šaliai“.
O kol kas A.Morozovas trauks kitais keliais. Jo žodžiais tariant, ten, kas šiandien yra įdomu ir kas bus įdomu rytoj: „Reaguoju į tas aktualijas ir galvoju, kaip tai galėčiau padaryti geriausiai“.
