Fotokamera, istorinė atmintis ir meniniai eksperimentai

Lemtingas atsitiktinumas

Fotografijos lauke I.Giedraitienė darbuojasi jau seniai – dažnai yra vadinama moterimi su fotokamera. Ji viena aktyviausių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių moterų, dažnai dalyvaujanti parodose. Ilgus metus Kaune praleidusi, šiandien Panevėžyje gyvenanti I.Giedraitienė yra surengusi 56 personalines fotografijos parodas ir dalyvavusi apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje.

Fotografė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą, kurių vienas svarbiausių – "World Press Photo" prizas "Aukso akis" ir aukso medalis, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974 m.)

I.Giedraitienės darbas "Katytė" (1970 m.) yra įtrauktas į 1984 m. Niujorke išleistą Tarptautinio fotografijos centro enciklopediją. Lietuvės pavardę galima rasti ir 2006-aisiais išleistoje enciklopedijoje "Allgemeines Kunstlerlexikon International. Artist of the World".

Paprašyta papasakoti apie kūrybinio kelio pradžią, I.Giedraitienė prisiminė fotografuoti pradėjusi dar 1955-aisiais. "Tai buvo tėvų, studijų, mokslo draugių fotografijos, skirtos tiesiog prisiminimui. 1956 m. su Kauno merginų ir vaikinų gimnastų grupe dalyvavau Maskvoje Tautų spartakiados masiniuose pasirodymuose, kuriuose kartu dalyvavo iš visos TSRS suvažiavę sportininkai gimnastai-akrobatai. Netikėtai sunegalavau, laikinai nedalyvavau gimnastų-akrobatų treniruotėse, bet tuomet fiksavau treniruotes, o tarp jų – poilsio akimirkas. Jaunystė, džiaugsmas, sportas visus vienijo", – apie fotografijų seriją "Tautų spartakiada" pasakojo kūrėja.

Vėliau modeliais tapo dukros, draugai ir šiaip nepažįstami žmonės, sutikti Lietuvoje ar kelionėse – taip radosi nuotraukų ciklai "Vaikai", "Motina", "Vestuvės", "Laidotuvės", "Portretai", "Langas", "Kryžių tylėjimas".

Žvilgsniai iš praeities

Naujausią I.Giedraitienės albumą "Prisiminimų aidai" sudaro gana skirtingos fotografijų serijos: "Prisiminimų aidai", "Langai" ir meninės fotografijos serija, kurioje panoramiškai fiksuojami įvykiai, įvairiu metu sutiktų žmonių portretai.

Pirmojoje fotografijų serijoje pristatomi holokaustą išgyvenusių ir jų gelbėtojų Lietuvoje portretai (1995–2015). Šių žmonių autorė ieškojo po visą šalį – norėjo susitikti su gyvais likusiais nuo holokausto išsigelbėjusiais žydais. Juos surado Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose.

Fotografuodama autorė susitelkė į portreto žanrą, mėgino užfiksuoti žmogaus veidą, jame išryškinti buvusių netekčių, praradimų, tragiškų patirčių momentus. Svarbiausia jai buvo įamžinti istorinę atmintį, dokumentuoti, įprasminti dar išlikusius holokausto liudininkus, ryškinti jų tapatybę.

Anot įvadinį tekstą albumui rašiusios menotyrininkės Laimos Kreivytės, "holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas".

Pačios I.Giedraitienės teigimu, šie portretai – bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos, ją įprasminti ir suvokti. Projekto metu ne visi išgyvenusieji holokaustą norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas menininkei buvo kaip likimo dovana: "Fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių".