Šuolis į kitą dimensiją

Dokumentinės fotografijos kūrėjas iš Poznanės daug fotografuoja Lenkijoje ir buvusiose sovietinėse šalyse. Jo fotografijų knygos („Aš myliu Lenkiją“ (2009), „Vženšnios kolekcija“ (2011), „Darbe“ (2011) ir „Vyras su tamsiais akiniais“ (2016) yra pelniusios įvairių apdovanojimų, o 2022 m. išleista knyga „Dust“ (Dulkės) buvo tarp finalininkų prestižinio Arlio fotografijos festivalio autorinių knygų atrankoje.

Silezijos universiteto Kūrybinės fotografijos instituto Opavoje (Čekijoje) absolventas yra laimėjęs daugybę fotografijos konkursų, gavęs ne vieną apdovanojimą, įskaitant Lenkijos meno fotografų asociacijos medalį ir Poznanės miesto meno apdovanojimą. M. Foreckis kartu su festivaliu „Kaunas Photo“ yra surengęs daugybę meninių rezidencijų ir dalyvavęs ne vienoje parodoje Lietuvoje. Jis vienas nedaugelio užsienio fotografų, buvęs Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje naktį į 1991 m. sausio 13-ąją. Su Lietuva M. Foreckį sieja ne tik profesinis smalsumas: fotografo mama kilusi iš Lietuvos, jis pats yra ir Lietuvos Respublikos pilietis.

Parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas pastebi, kad M. Foreckio kūryba rezonuoja su šiandienos aktualijomis Lietuvoje, kai ekonomikos augimo užhipnotizuota visuomenė kūrybą, meną ir kultūrą keičia vartojimu, o kultūrai ir kūrybiškumui imamos taikyti verslo, vadybos, pramoninės gamybos taisyklės, normos ir kriterijai.

Serijoje „Blue Box“ M. Foreckis Lenkiją, kuri 2004 m. gegužės 1 d. tapo ES nare, perkėlė į naują, europietišką tikrovę.

„Fotografavau reiškinius, kurių šaknys glūdi už Lenkijos ribų ir kurie buvo 1989 m. politinių pokyčių rezultatas: gėrimo, apsipirkimo įpročiai, pramogos, laisvalaikis, investicijos ir t. t. Tai sutapo su technologine fotografijos revoliucija: skaitmeninis vaizdo įrašymas darėsi vis rafinuotesnis ir prieinamesnis, pakeisdamas tradicinę juostinę fotografiją“, – pasakoja autorius.

Fotografijas daręs kurioziškomis aplinkybėmis: naudodamas pasibaigusio galiojimo spalvotą „Fuji 64T“ pozityvinę juostą, įsigytą per išpardavimą, skirtą dirbtiniam apšvietimui. „Todėl spalva – intensyvi mėlyna. Priekinis planas buvo apšviestas blykste su pritaikytu geltonu filtru. Efektas primena televizijos „bluebox“ techniką, kai žmogus filmuojamas mėlyname fone, o vėliau kompiuteriu perkeliamas į naują, pasirinktą realybę“, – technikos subtilumus, padėjusius rastis papildomam prasminiam sluoksniui, atskleidė M. Foreckis.

Iš ciklo „Darbe“ / M. Foreckio nuotr.

(Ne)privalomos taisyklės

Serijos „Darbe“ vienas iš įkvėpimų – Poznanėje nuo seno veikusi, tačiau su dideliais sunkumais naujojoje rinkos ekonomikoje susidūrusi gamykla ir jos darbuotojų kasdienybė.

Kaip rašo Michałas Sita, M. Foreckio fotografijos, sukurtos įvairiose Lenkijos gamyklose, yra lyg mūsų laikų visuomeninių kolūkių, darbininkams garantuojančių laimę ir svajonių išsipildymą, dokumentacija. Šis darbas – nuoseklus ir nuodugnus gerai nušlifuotų darbo organizavimo mechanizmų ir algoritmų, su kuriais gera valia sutinkame, vaizdas. Vietoj derybų dėl darbo sąlygų atskleidžiamos taisyklės, reguliacijos, teisės, pareigos, mokymai, motyvacinės išvykos, kone privalomos kolektyvinės pramogos.

M. Foreckis rodo šią sistemą ir kaip vartotojiškumo mašiną, kurioje privalomas sutikimas su taisyklėmis, disciplina – dalykai, apibrėžiantys visą šiuolaikinį pasaulį.

Iš ciklo „Darbe“ / M. Foreckio nuotr.

Laisvės apsvaiginti

Didelės apimties fotografinis pasakojimas „Mechanizmas (1988–2019)“ leidžia ne tik pamatyti, bet ir pabandyti suprasti ir įvertinti, kaip Lenkija keitėsi bėgant metams. Tvyrojo nežinomybė: ar plonas dolerių ritinėlis, į kurį iškeistas metų atlygis, taps sudraskytu komunistiniu laikraščiu ir provokacija. Vėliau – kelios dienos eilėje pasui gauti ir pirmieji rinkimai. Traukinių stotis, vis dar kvepianti purvinu antros klasės vagonu naktiniame traukinyje iš Ščecino į Pšemyšlį.

Istorija prasideda devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai gatvės pilkuma virsta nenuspėjamo paskutinio XX a. dešimtmečio spalvomis – idėjomis, kaip veikti naujoje, besiformuojančioje sistemoje.

Fotografavau reiškinius, kurių šaknys glūdi už Lenkijos ribų ir kurie buvo 1989 m. politinių pokyčių rezultatas: gėrimo, apsipirkimo įpročiai, pramogos, laisvalaikis, investicijos ir t. t.

Ponas Marekas, fakyras, pagaliau galėjo demonstruoti savo įgūdžius kur tik panorėjęs. Ponia Jadvyga, 56 metų galanterijos parduotuvės pardavėja, galėjo mėgautis erotiniais šokiais prie stulpo. Visiems buvo leista pardavinėti ką tik norėjo ir kur tik norėjo. Janas Szczepanekas iš Choržuvo galėjo netrukdomas groti savo baltuoju kontrabosu bet kur. Muitinėje rikiavosi ilgos eilės ambicingų verslininkų, kad įformintų dar vieną prekių siuntą iš Vakarų. Tikra laisvė.

Mes tvirtai žengiame į šiuolaikinį amžių – komercinį, mobilųjį ir skaitmeninį. Neabejojame, kad tai „mūsų laikai momentinėje versijoje“.

Iš ciklo „Mėlyna dėžutė“ / M. Foreckio nuotr.

Alus, alus visur. Alaus daryklos prezidentas motyvuoja darbuotojus: „Papasakokite savo šeimai, draugams, visiems apie mūsų alų. Turime būti didžiausias alaus gamintojas Europoje.“ Šūkis: „Klientas turi būti patenkintas mūsų darbu, nes jis moka mums atlyginimą.“ Vyksta konkursai: kas turi didžiausią alaus pilvą, kas pirmas išgeria didelį bokalą alaus, padaro penkis pritūpimus, apsisuka ir atsistoja tiesiai. Alus taip pat yra dažniausiai perkamas gėrimas didžiausiame roko festivalyje Centrinėje Europoje, vykstančiame Kostšyne prie Odros, prie pat Vokietijos sienos. Renginys, kurio šūkis „Meilė, draugystė, muzika“, primena legendinį 1969 m. Vudstoko festivalį. Tačiau naujoji realybė – tai ne tik popkultūra ir nežabotas, kartais net nepadorus, pokyčių džiaugsmas. Tai buvo metas, kai save išsekinome laisve, nes ji užplūdo mus netikėtai, su cunamio jėga ir levandų laukų aromatu.

Kas? M. Foreckio paroda „Lenkija permainų sūkuryje“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1).

Kada? veikia iki lapkričio 16 d.