Filmas, atskleidęs kitą J. Meko gyvenimo pusę: ji – tamsi ir niūri

"Pasidaryt mažesniam reikia daug laiko." Interpretuoti šią vieno iš iškiliausių XX a. menininkų, "Fluxus" judėjimo pradininko Jono Meko citatą galimą įvairiai. Tačiau visai kitokią prasmę ji gali įgyti, kai pasineri į menininko gyvenimo istoriją, kuri išties skaudi ir kupina nuosmukių ir pakilimų.

Avangardinis dokumentinis filmas "Neturėjau, kur eiti" (angl. "I Had Nowhere to Go") yra būtent apie tai. Juosta atskleidžia kitą J.Meko gyvenimo pusę – daug tamsesnę ir niūresnę. Tai netradicinis, meninio formato filmas, kuriame pasakojama apie tikrąjį gyvenimą karo metais J.Meko akimis. Juosta, padedanti suprasti, ką patiria žmogus, turintis iškeliauti iš savo gimtųjų namų, atsisveikinti su šeima ir gyventi visiškoje nežinioje.

Apie savo gyvenimo patirtis palikus namus J.Mekas rašė knygoje "I Had Nowhere to Go", kuri savotiškai primena dienoraštį. Knyga išleista 1991 m., o kiek vėliau šią jautrią, asmenišką gyvenimo istoriją perteikti kine pasiryžo šiuolaikinis škotų menininkas Douglas Gordonas. Pastarojo pasirinkimas kurti filmą apie J.Meko gyvenimo istoriją – neatsitiktinis.

D.Gordonas yra visapusiškai originalus kūrėjas, fotografas ir vaizdo bei instaliacijų menininkas, žinomas dėl savo sugebėjimo sutrikdyti išankstines mintis apie realybę, iškreiptos kalbos ir laiko naudojimo, talento šokiruoti. Tai, be jokios abejonės, J.Mekui artima siela savo išskirtinumu. Menininkas gimė 1966 m. rugsėjo 20 d. Glaze, o 1996 m. laimėjo Turnerio premiją ir tapo pirmuoju vaizdo menininku, laimėjusiu šį apdovanojimą.

100 min. trukmės filmas "I Had Nowhere to Go", pasirodęs 2016 m. JAV, išsiskiria netradiciniu pateikimu – tai lyg savotiška kelionė per J.Meko gyvenimą užsimerkus. Kodėl būtent užsimerkus? Filme pateikiama labai mažai vaizdų, didžiąją laiko dalį žiūrovas regi tik juodą ekraną ir girdi J.Meko balsą, kuris pasakoja savo išgyvenimus.

Toks pateikimo būdas pasirinktas neatsitiktinai: ramus tonas ir lėtas kalbėjimas sukuria ramumo jausmą, nors pasakojama apie neramius, įtampos pilnus laikus. Vaizdo nebuvimas padeda nesiblaškyti, įsiklausyti – pats režisierius apie šį filmą sakė: "Juk kartais taip gera kino teatre užsimerkti." Už šios ekranizacijos galima įžvelgti labai aktualią XXI a. problemą, su kuria susiduria žmogus – suvienodėjimą. Juodas ekranas skatina tapti savotišku režisieriumi ir susikurti savo individualų vaizdinį vien tik klausantis garso įrašo.

Filmas prasideda J.Meko pasakojimu apie jo pirmąją padarytą nuotrauką, kai jam buvo septyniolika metų. Viso filmo metu prisiminimai tarytum šokinėja. Iš pradžių apie pirmuosius karo metus, apie sovietų okupacijos pradžią, vėliau nusikelia į pokarį, emigracijos į Ameriką etapą. Taip, eidamas per metus, paminėdamas tikslias datas, J.Mekas pasakoja savo priverstinio darbo patirtis dipukų stovykloje, kalba apie sąlygas, kuriomis teko gyventi, maisto stygių.

Pasakoja ir apie pirmas dienas Niujorke, monotonišką darbą, emigranto potyrius svetimame, dideliame mieste, sutiktus žmones. Istorijos kupinos jausmingumo, nostalgijos, humoro ir ironijos. Garso efektai prideda filmui tikrumo jausmo. Kelias minutes klausydamas, kaip krenta, sprogsta bombos, gali pasijusti tarsi nusikėlęs į karo zoną, o viskas, ką gali padaryti, – tik klausytis toliau. Toks garso takelis žmogų priverčia jaustis menką ir labai pažeidžiamą.

Nors vaizdų filme nėra daug, J.Meko pasakojimas – tai jautri kelionė, kuri paliečia kiekvieną asmeniškai. Netradicinis, meninis filmo formatas tik sustiprina jausmus ir padeda geriau suprasti žmogaus, kuris neturi kur eiti, sprendimus, jo emocijas ir mintis.


Filmo "Neturėjau, kur eiti" seansas.

Kur?  „Romuvos“ kino salėje.

Kada? Rugsėjo 29 d. 18.15 val., spalio 4 d. 18

Kauno kino festivalis rekomenduoja: rugsėjo 28 d. (Tekstas apie "Neturėjau kur eiti")

17 val. Kauno kultūros centre. Nemokamas seansas

"Darbo gamykla"

Rež. Robertas Schlichtas, Romana Schmalisch, Prancūzija, 2019 m., eksperimentinis, drama, 85 min., prancūzų k. su lietuviškais subtitrais, V

Naujas fabrikas tolimoje ateityje, kuriame gaminami… žmonės: individai su jausmais, norais, pomėgiais, troškimais. Tai žmonės, apsiginklavę įvairiomis fiziologinėmis, kognityvinėmis, psichologinėmis ir socialinėmis kompetencijomis, kurios juos paverčia žmogiškaisiais ištekliais. Sveiki atvykę į darbo gamyklą.

*****

18 val. Kino centre "Cinamon"

"Švyturys"

Rež. Robertas Eggersas, Kanada, JAV, 2019 m., drama, siaubo, fantastika, 110 min., anglų k., su lietuviškais subtitrais, N-13

Švyturys" – nespalvotas siaubo filmas, kuriame vaidina daugeliui pažįstami aktoriai, tokie kaip Willemas Dafoe ir Robertas Pattisonas. Juostoje sekame dviejų švyturio saugotojų, kuriuos vienišumas priverčia prarasti sveiką protą ir juos pasiveja jų patys baisiausi košmarai, istoriją.

*******

20.15 val. "Romuvos" kino salėje

"Raudona suknelė"

Rež. Peteris Stricklandas, Jungtinė Karalystė, 2018 m., siaubo, komedija, 118 min, anglų k., su lietuviškais subtitrais, N-13

Žiema. Išpardavimas. Sausakimšos parduotuvės. Ir viena užkeikta suknelė, kurios savininkės laukia kraupus likimas. Filmas pasakoja šiurpią raudonos suknelės istoriją, jai keliaujant iš rankų į rankas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Arunas Kulikauskas

Arunas Kulikauskas portretas
viskas labai gerai, norėjau tik patikslinti - Jonas Mekas niekada nepriklausė Fluxus, tuo labiau, nebuvo pradininkas. Gero vakaro.

...,atsiprasau...,skaityti...,

...,atsiprasau...,skaityti..., portretas
Dangau,kaip greitai/visa tai praejo./

...,zaviuosiu JUOM kaip POETU...,

...,zaviuosiu JUOM kaip POETU..., portretas
Jonas MEKAS /Tada,apsveiges vasara./Laimingas as ziurejau./kaip laisvai tekejo vejuj/pukiniai debesys./ Dabar ruduo - ./Dangau,kaip greitai/visa tai prejo./
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių