Dingusių dokumentų epopėja: išsaugoti nuo sovietų vos nepražuvo šiukšlyne

Išvežtos karo išvakarėse

„SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ – taip pavadintai parodai Lietuvos centrinis valstybės archyvas paskolino septyniolika unikalių dokumentų, kuriuos 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su Europos, Tolimųjų Rytų ir Pietų Amerikos valstybėmis.

Simboliška, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Lietuvos laikinosios sostinės išvežtos tarptautinės sutartys vėl grįžo į Kauną. Dvi dėžės su dokumentais, tarp kurių buvo dvišalės sutartys, susitarimai, notos, konvencijos, protokolai ir daugiašalės tarptautinės konvencijos, iš Kauno išgabentos 1939-aisiais, likus vos septynioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Šią misiją inicijavo dramatiško likimo diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas, o vykdė Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vytautas Jonas Gylys. Iš pradžių dokumentai išgabenti į Stokholmą.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, tuo metu Švedijos sostinėje rezidavęs diplomatas atsisakė grįžti į tėvynę. Švedijai pripažinus Lietuvos inkorporavimą į SSRS de jure, Lietuvos pasiuntinybė Stokholme buvo uždaryta. 1949 m. diplomatas persikėlė į Kanadą, kur iki mirties ėjo Lietuvos generalinio konsulo Toronte pareigas. Kartu su juo per Atlantą iškeliavo ir istoriniai dokumentai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išliko tik per plauką

Anot diplomato dr. Vytauto Žalio, atkūrus nepriklausomybę manyta, kad sutartys yra atsidūrusios Maskvoje. Tačiau 1997 m. pasirodė mokslinis straipsnis, kuriame remtasi buvusio Lietuvos pasiuntinybės atašė Stokholme Vlado Žilinsko atsiminimais, – tuomet ir sužinota, kad dokumentai prieš karą buvo išgabenti į Švediją. Pradėjus domėtis, sužinota, kad sutartys 1949 m. atsidūrė Kanadoje.

Iki Toronto sekė ir dar sovietmečiu svarbių valstybės dokumentų nesėkmingai ieškojęs užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas Stasys Lozoraitis. Užmegztas ryšys su J. Gylio našle Vanda Gyliene. Tačiau, kai po jos mirties S. Lozoraičio atstovai atvyko į Torontą, dokumentų nebeaptiko.

Viltis atgimė pernai pavasarį, kai į Kanados lietuvių muziejų-archyvą Toronte kreipėsi Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas prof. Charles’as Hopkinsas dėl radinių – po V. Gylienės mirties jos namus tvarkiusios valymo kompanijos gatvėje paliktų dėžių su dokumentais.

Parodoje Kaune eksponuojama tik nedidelė dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų. Šiek tiek gausesnis ekspozicijos variantas buvo pristatomas Valdovų rūmuose Vilniuje. Į jos atidarymą atvykęs Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas prof. Ch. Hopkinsas pasakojo, kad po kaimynystėje gyvenusios V. Gylienės mirties gatvėje pamatė išneštas dėžes – kaip jam atrodė, su knygomis.

„Aš – dėstytojas, o čia – knygos, negalėjau jų palikti ir pasiėmiau į namus. Žinote, aš nė nenumaniau, kad išgelbėjau tokius svarbius dokumentus. Ponia Vanda kartą buvo užsiminusi, kad saugo labai svarbius dokumentus. Kai apžiūrėjau, pamačiau, kad tai gražūs popieriai, pavyzdžiui, japonų kalba parašytas dokumentas įdėtas į prabangia medžiaga aptrauktą dėžutę, mačiau, kad parašai po dokumentais – tikrai labai žymių žmonių, tokių kaip karaliai, didžiųjų valstybių vadovai“, – pasakojo Ch. Hopkins.

Sužinojęs, kad Toronte yra Kanados lietuvių muziejus-archyvas, Ch. Hopkinsas kreipėsi į jį. Tarpininkaujant archyvo vadovei Danguolei Breen netrukus 50 kg sveriančios dėžės su tarpukario Lietuvos Vyriausybės dokumentais pasiekė Lietuvos ambasadą Kanadorių Darių Skusevičių. Jau kitą dieną dalis mažiau svarbių dokumentų buvo išsiųsti diplomatiniu paštu, o su svarbiausiomis tarptautinėmis sutartimis į Lietuvą skrido pats ambasadorius.

Anot D. Skusevičiaus, sugrįžusios prieškario Lietuvos teisinės dokumentacijos svarbą galima lyginti nebent su Vasario 16-osios Aktu. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kanada nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS, tad šioje šalyje galėjo gyventi ir veikti nepriklausomos Lietuvos konsulai, o minėti dokumentai nebuvo išblaškyti istorijos vėtrų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įamžinta istorija

Parodoje eksponuojamos sutartys – ilgo derybinio darbo rezultatas. Tai iliustruoja valstybių vadovų suteikti įgaliojimai pareigūnams jas pasirašyti ir sutarčių ratifikaciniai dokumentai.

Per derybas būdavo sutariama dėl sutarties turinio, nusprendžiama, kur ji bus pasirašyta, kada ir kokiomis sąlygomis įsigalios, kokia bus jos galiojimo trukmė.

Iki 1927-ųjų Lietuvos Respublikos vardu tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis apsvarstydavo ir ratifikuodavo Lietuvos Respublikos Seimas. 1927 m. balandžio 12 d. prezidentui paleidus Seimą, gavus teisinį išaiškinimą ir pasirėmus Lietuvos Valstybės Konstitucija, tarptautines sutartis ratifikuodavo prezidentas Antanas Smetona.

Tekstai iliustruoja per 100 metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų terminų.

Abiejų sutartį pasirašiusių valstybių patvirtintos sutartys būdavo paskelbiamos oficialiuose šių valstybių leidiniuose ir įregistruojamos Tautų Sąjungos sekretoriate.

Lietuvos valstybės įtvirtinimą žymintys dokumentai liudija aktyvų Lietuvos dalyvavimą tarptautinėje bendruomenėje, plačią tarptautinių ryšių geografiją ir interesų įvairovę.

Įdomios ne tik turiniu

Parodoje eksponuojamų sutarčių pavadinimai atitinka oficialų sutarties tekstą, paskelbtą ano meto Lietuvos Respublikos leidinyje „Vyriausybės žinios“. Paprastai sutartys buvo sudaromos užsienio kalba, dažniausiai prancūzų, tačiau yra sutarčių, sudarytų anglų, vokiečių, rusų, portugalų, latvių ir kitomis kalbomis.

Greta oficialaus sutarties teksto būdavo pridedamas vertimas į lietuvių kalbą. Šie tekstai iliustruoja per 100 metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų terminų, kai kuriais atvejais net valstybių pavadinimai išversti labai laisvai ir šiandien nebeatitinka nustatytų normų.

Ilgą laiką netinkamomis sąlygomis laikytos sutartys grąžintos varganos būklės, tačiau didelę patirtį turinčių Lietuvos centrinio valstybės archyvo restauratorių dėka jos prikeltos naujam gyvenimui ir šioje parodoje pristatomos pirminio savo grožio.

Lankytojai gali pamatyti ne tik sutarčių originalus, bet ir žymių Lietuvos ir užsienio valstybių politikų, diplomatų ir valstybių vadovų – tokių kaip popiežius Pijus XI, Japonijos imperatorius Hirohito, Latvijos prezidentai Albertas Kviesis ir Karlis Ulmanis, Austrijos prezidentas Vilhelmas Miklas, Portugalijos prezidentas Antonijus Oskaras Karmona, Turkijos Respublikos prezidentas Mustafa Kemalis ir kt., autografus.

Paroda įdomi ne tik besidomintiems tarptautiniais santykiais, diplomatija, politikos mokslais, bet ir kaligrafija, sfragistika.

Smalsesnieji gali iš arčiau patyrinėti puošnius įgaliojimų ir sutarčių ratifikacinius dokumentus, atkreipti dėmesį į išskirtinį sutarčių įrišimą, spalvingas gijas, įmantrius valstybės antspaudus, kuriais buvo patvirtintos sutartys, ir į lakinius inicialinius sutartis pasirašiusių diplomatų antspaudus.

Kas? Paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2023 m. vasario 28 d.