Dėmesio sulaukę muzikiniai paveikslėliai „Radvila Darius, Vytauto“ atkeliauja ir į Kauną

Neseniai tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" publikos dėmesio sulaukęs dramaturgės Birutės Kapustinskaitės ir režisieriaus Karolio Kaupinio darbas – muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų "Radvila Darius, Vytauto" – atkeliauja į Kauną.

Unikalaus formato kūrinys, kuriame vyksta gyvas dialogas tarp keturių instrumentininkų gyvai atliekamos muzikos ir medžiagos, rastos LRT archyvuose, bus rodomas Kauno menininkų namuose spalio 27 d. 18 ir 20 val. Apie ką šis kūrinys, kaip keičiasi jo prasmės ir ar ar tikrasis Radvila Darius, Vytauto, įkvėpęs pavadinimą, jau matė kūrinį gyvai – pokalbis su K.Kaupiniu.

– Paprastai, kai praeina šiek tiek laiko nuo kūrinio atsiradimo, pradeda vertis naujos prasmės, apie kurias kūrybinio proceso metu gal nė nebuvo pagalvota. Ar kažkas panašaus atsitiko ir su "Radvila Darius, Vytauto"?

– Lietuvoje problemų, neturinčių išeities ar nepasiekiančių sprendimo lygmens, prieš jas nuplaunant kitos problemos bangai, ratas toliau sukasi. Tad kaskart, kai rodome "Radvilą Darių, Vytauto" iš naujo, su ta diena supanašėja vis kita jo dalis – pagal paskutinį įvykį.

– Papasakokite apie muzikinius paveikslėlius tiems, kurie galbūt nieko nėra apie šį kūrinį girdėję.

– Tai keturių muzikantų dialogas su archyviniais vaizdo įrašais iš Lietuvos televizijos archyvų, 1989–1991 m. laikotarpio, kai, dingus televizijos cenzūrai, atsirado didžiulė laisvė kurti ir aptarinėti, ką nori. Tai lėmė nemažą žurnalistų improvizaciją, šiandien netikėtus laidų sprendimus ir didelį žmonių norą išsikalbėti, išsakyti, kas skauda, atvirai, prieš kamerą.

Įspūdis: iš archyvinių kadrų, realiuoju laiku vykstančio veiksmo kuriamas projektas – tarsi iš skirtingų dimensijų sulipdyta daugiažanrė mozaika. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai "Radvila Darius, Vytauto" buvo rodomas tarptautinei "Sirenų" festivalio publikai, sulaukėte nemažai pozityvių reakcijų. Gal galėtum papasakoti, kas pačiam labiausiai įstrigo iš užsienio žiūrovų komentarų, pasidalijimų, reakcijų?

– Galbūt labiausiai nustebino, kad kūrinio lokalumas visai netrukdė jo žiūrėti ir suvokti užsienio publikai. Nelabai to tikėjausi. Galvojau, kad čia čiuopiame kažką grynai lietuviško. Bet muzikos ir vaizdo dermė – gana universalus raiškos būdas.

– Apskritai, "Radvila Darius, Vytauto" labai glaudžiai susijęs su mūsų sociokultūrine realybe, sudėtingo laikotarpio – dešimtojo dešimtmečio ribos nuotaikomis, mūsų įpročiais, kultūrinėmis nuostatomis. Vėlgi, iš tų pabendravimų su užsienio publika, ką jie savo randa šiame kūrinyje? Ar kas nors juos šokiruoja, ar, priešingai, maloniai nustebina? Ar "Radvila Darius, Vytauto" jiems surezonuoja?

– Galbūt egzistuoja skirtis tarp Vakarų bei Rytų Europos – vieniems tai nepatirta egzotika, kitiems kontekstas galbūt neblogai pažįstamas. O gal skirtį reikia daryti ne geografiškai per Europą, o tarp tų, kurie tame jau nebegyvena, ir tų, kuriems tai dar kasdienybė. Tai, tiesą sakant, minėjo vienas svečias iš Irano. Bet, matyt, tose žmonių išpažintyse ir muzikinėje atmosferoje yra kažkas žmogiško, ką galima suprasti nė nežinant, kas yra Lukiškių aikštė ar kokią reikšmę lietuvių kultūrai turi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Įspūdis: iš archyvinių kadrų, realiuoju laiku vykstančio veiksmo kuriamas projektas – tarsi iš skirtingų dimensijų sulipdyta daugiažanrė mozaika. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kūrinys jau buvo rodytas įvairiuose – tiek labiau muzikiniuose, tiek teatro – kontekstuose. Kur su "Radvila Darius, Vytauto" vis dėlto jaučiatės labiausiai savi?

– Buvau sau sugalvojęs atsakymą, kodėl tai vis dėlto teatras, galvodamas apie tai, kas yra teatras, bet pamiršau... Labiausiai savais jaučiamės kultūros komplekso "Sodas 2123" erdvėje Vilniuje, kur yra šio kūrinio namai.

Matyt, tose žmonių išpažintyse ir muzikinėje atmosferoje yra kažkas žmogiško, ką galima suprasti net nežinant, kas yra Lukiškių aikštė.

– O jūs pats? Tai vis dėlto ne filmas, nors vizualioji raiška čia bene svarbiausia. Gal norėtųsi ir dar plačiau save išbandyti teatro kontekste?

– Gal ir norėtųsi, bet savo galvoje turiu labai daug reikalavimų šiandieniam teatrui, tad labiausiai baisu jų pačių sau neišpildyti.

– Fizinė erdvė – ar ji kiek nors šį kūrinį keičia, transformuoja? Štai, dabar rodysite "Radvilą Darių, Vytauto" Kauno menininkų namuose. Ar tenka jį vis iš naujo pritaikyti?

– Žinoma, erdvė daug lemia. Pastebėjau, kad didesnėse erdvėse nei toji, kurioje gimė, "Radvila Darius, Vytauto" kiek paskęsta, dingsta įtampa tarp žiūrovų ir atlikėjų. Įdomu, kaip bus Kauno menininkų namuose, kurie gerokai mažesni, nei įprastinė rodymo aplinka Vilniuje. Tikiuosi neatsitiks priešingai – neims gožti...

Įspūdis: iš archyvinių kadrų, realiuoju laiku vykstančio veiksmo kuriamas projektas – tarsi iš skirtingų dimensijų sulipdyta daugiažanrė mozaika. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai "LRT klasikos" gimtadienio metu vykusioje transliacijoje dalyvavote diskusijoje apie archyvus ir tai, ką jie gali mums pasakyti šiandien, kodėl gali būti aktualūs. Kas išties aktualaus slypi šioje užfiksuotoje praeityje, ką tai gali pasakyti šiandienos visuomenei?

– Praeities dokumentai leidžia suprasti dabartį. Leidžia suvokti, kas žmoguje nesikeičia. Ko saugotis. Kaip gyventi. Man istorija yra absoliuti mokytoja, o praeities tiesioginiai liudijimai (vaizdai, judantys vaizdai, garsai, tekstai) – galimybė turėti tiesioginį kontaktą su praeitimi be mediatoriaus ar prasmes keičiančio interpretatoriaus.

– Kokie tolesni "Radvilos Dariaus, Vytauto" planai? Gal vešite kūrinį kur nors į užsienį? Arba keliausite giliau į Lietuvą?

– Norėtųsi ir vieno, ir kito. Po "Sirenų" drąsiau jaučiuosi, kai pasitvirtino, kad tai, kas remiasi į lokalumą, dažniausiai turi daugiau universalumo nei tai, kas kuriama su universalumo užmoju. Kaip sakė Pierre'as-Auguste'as Renoir‘as, jei nori kalbėti pasauliui, turi kalbėti apie savo kaimą. Tad kadangi kūrinys – tiek apie viena, tiek apie kita, norisi ir ten, ir ten jį parodyti.

– Ar jau suradote tikrąjį Radvilą Darių, Vytauto? Gal kalbėjotės ir pakvietėte pažiūrėti kūrinio?

– Radome, tik, regis, dar nepakvietėme. Galbūt pavyks nuvykti parodyti kūrinio ten, kur tas žmogus dabar gyvena.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių