Dėdės pėdomis – į muzikos olimpą

Lemtingas svečias

Savo dėdės, žinomo Argentinos kompozitoriaus ir pianisto Arielio Ramirezo, garbei pavadintas tokiu pat vardu, mažasis Arielis pianino taip ir neprisijaukino. Supratęs, kad šis instrumentas ne jam, visiškai atsitiktinai dešimtmetis berniukas rado savąjį.

„Mano tėvų – gitaristo ir tautinių šokių dėstytojos – namuose labai dažnai svečiavosi ypatingi žmonės. Čia buvo galima sutikti muzikantų, kompozitorių, dailininkų, teatralų, televizijos ir radijo garsenybių. Jie klausėsi muzikos, daug diskutavo apie kultūrą. Ką tuo metu veikdavau aš? Žaisdavau, – A.Ramirezas prisiminė ypatingą svečią, vienos viešnagės metu į tėvų namus atsinešusį bandoneoną.

Susitapatina: A.Ramirezui, prisijaukinusiam bandoneoną, šis tapo daugiau nei instrumentu. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pamatęs tango muziką charakterizuojantį instrumentą, berniukas metė žaislus į šalį, o po savaitės pats ėmė mokytis groti dumpliniu liežuvėliniu aerofoniniu muzikos instrumentu. Sulaukęs keturiolikos, Arielis tvirtai žinojo, kad gros didžiosiose scenose, o jo vardas plačiai pasklis po visą pasaulį. Beje, tais pačiais metais įvyko ir pirmieji jaunojo muzikanto pasirodymai. Tiesa, tada jie buvo kitokio masto nei dabar. Arielis pasakojo, su bandoneonu rankose praleisdavęs po 7–8 valandas per dieną, tačiau vos išvydęs draugus muzikinį instrumentą slėpdavo. Nei tautinė muzika, nei bandoneonas tuo metu nebuvo populiarūs.

„Klausiate, ar sulaukdavau daug merginų dėmesio? Muzikine prasme joms nebuvau patrauklus. Įdomus atrodžiau tik dėl to, kad žaidžiau regbį, – iš A.Ramirezo paauglystės prisiminimų staiga išniro viena simpatiška mergina, su kuria jam taip ir nebuvo lemta pašokti tango. – Greičiausiai, ji žinojo, kad aš groju bandoneonu...“

Argentinos tango muzikos grožis nepalieka nė vieno abejingo. Neabejoju, jūsų širdys šoks.

Pranoko savo mokytoją

Gavęs bent kelis pasiūlymus leistis į koncertinius turus po Lotynų Ameriką, šešiolikmetis Arielis sumanė mesti mokslus. Jaunąjį maištautoją tąsyk ant žemės patupdė griežtas tėvų „ne“. Nors ir norėjo, kad sūnus taptų ekonomistu, jo muzikinio talento nežlugdė. Pasisodinę tepasakė, kad pirmiausia jis privalo baigti mokslus, o tada gali daryti tai, ką tik širdis geidžia.

„Savo tėvams esu dėkingas už daug ką, bet labiausia už galimybę suskambėti ir toliau skambėti“, – prie šio proceso, anot bandoneono virtuozo, labai daug prisidėjo pažintis su vienu smuikininku, atvėrusiu kelius į sceną, ir pirmasis bandoneono mokytojas. Nors nemokėjo skaityti natų, bandoneono mentorius turėjo ypatingą muzikos pajutimo dovaną, kuria pasidalijo su Arieliu. Todėl po kurio laiko gabusis mokinys, išgirdęs kokį nors muzikinį kūrinį, galėjo jį ne tik atkartoti bandoneonu, bet ir surašyti natomis ant popieriaus.

„Pamenu paskutinę mudviejų pamoką. Kaip įprastai ją pradėjome stikline apelsinų sulčių. Tada jis pasakė, kad turėčiau ieškotis kito mokytojo, nes duoti daugiau, nei davė iki šiol, jis esą nebegali, – Mokinys, pranokęs savo mokytoją, po kurio laiko pamatė jį prie savo durų slenksčio. – Jis pasibeldė į mano namų duris ir pasakė, kad klausydamas, kaip groju, dabar pats nori būti mano mokiniu. Kalbu, o kūnu laksto šiurpuliukai.“

Arielis tęsė mokslus, o jo bagažas nuolat pildėsi naujų žinių, įgūdžių ir sutiktų žmonių. Muzikantas pasakojo, niekada jokiais ryšiais nesinaudojęs, nors dėdės galios ir pažintys galėjo sutrumpinti kelią iki šlovės. Vietą po saule, o tiksliau – scenoje, Arielis išsikovojo pats, tačiau dėl to niekada nesijautė esąs žvaigžde, nosies nerietė. Jei tik kildavo pagunda, prisimindavo vieno bandoneono dėstytojo žodžius: koks geras bebūtum, žinok, kad už kampo gali stovėti dar geresnis už tave.

„Aš visuomet tikėjau savimi, o kai žmogus tiki, jis gali nuversti kalnus, – pasmalsavus, ar prie nuverstų kalnų prisideda mūzos, Lotynų Amerikoje ir Europoje žymus bandoneono virtuozas A. Ramirezas atsakė klausimu. – Kai jaučiatės laiminga, tai įvyksta dėl mūzų ar tiesiog? Manau, kiekvienas menininkas turi savo atsakymą ir nesvarbu, koks bebūtų, jis yra teisingas.“

Lepus instrumentas

Dabar Arielis gerai žinomas ir kaip kompozitorius, ir kaip muzikantas. Kur kas geriau virtuozas jaučiasi, kai visos šviesos nukrypsta į jį, o žmonių širdys ima plakti tuo pačiu ritmu kaip ir bandoneonas.

Išskirtinis: bandoneonas unikalus tuo, kad išgauna tokius garsus, kokių nepavyksta jokiu kitu instrumentu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Kai užlipu ant scenos, niekas kitas neegzistuoja. Tuomet tarsi grįžtu į vaikystę, žaidžiu su instrumentu ir su garsu, – paklaustas, ar, apimtas nevaldomų emocijų, nelaužo kėdžių, ant kurių įprastai per pasirodymus padeda vieną koją, A.Ramirezas nusijuokė. – Kėdės nelūžta, bet yra buvę, kad ant žemės nukrito instrumentas.“

Šis, anot muzikanto, itin lepus. Nendriniams klavišiniams priklausantis muzikos instrumentas, kurį pagamino išradėjas Heinrichas Bandas, nėra atsparus temperatūrų kaitai, drėgmei ir kitiems dirgikliams.

„Turiu nuvilti, bet tarp akordeono ir bandoneono nėra beveik nieko panašaus. Vienintelis juos siejantis dalykas – dumplės. Bandoneonas yra angliškos koncertinos giminė“, – A.Ramirezas pasakojo, kad bandoneonu grojama pakaitomis – kaire, dešine ir abiem rankomis vienu metu. Tam tikra prasme išprotėjęs instrumentas turi dvi matomas ir dvi nematomas klaviatūras. Todėl muzikinis instrumentas prabyla ir melancholiškais, ir linksmais garsais. Ne veltui sakoma, kad bandoneonas kvėpuoja kartu su jį valdančiu muzikantu. Visai neseniai A.Ramirezui teko ypatinga garbė – groti relikviniu bandoneonu, kuris anuomet kvėpavo drauge su kompozitoriumi, aranžuotoju ir tango atlikėju Anibalu Troilo.

„Čia tas pats, kaip smuikininkui groti su Antonio Stradivari smuiku, o pianistui – su Frédérico Chopino pianinu. Neapsakomas jausmas ir malonumas“, – A.Ramirezas džiaugėsi galėjęs prisiliesti prie istorijos.

Grįžta į Lietuvą

Bandoneono virtuozas tautinę Argentinos muziką nuvežė ne tik į Čilę, Peru, Venesuelą, Paragvajų, Boliviją, Urugvajų ir Braziliją. A.Ramirezo vardas gerai žinomas Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Anglijos, Čekijos, Latvijos, Ispanijos, Kroatijos ir Lietuvos publikai. Praėjusių metų pabaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje skambėjo A.Ramirezo atliekamos, jo dėdės kurtos, vienu svarbiausių XX a. muzikos kūrinių tituluojamos „Kreolų mišios“.

Šiemet gerai žinomas atlikėjas ir kompozitorius gegužės 3-iąją į Kauną grįžta su nauja programa. Ją temperamentingas argentinietis drauge su savo tango orkestru dovanos ir Klaipėdos melomanams. Koncertas uostamiestyje numatytas gegužės 2-ąją.

„Išgirdę žodį „orkestras“, žmonės įsivaizduoja maždaug pusšimčio atlikėjų būrį scenoje. Kalbant apie tango orkestrą, svarbiausia ne žmonių, o instrumentų sudėtis, – lenkdamas pirštus A.Ramirezas vardijo muzikos instrumentų sudėtį. – Mano tango orkestras sudarytas pagal tipinę tango orkestro sudėtį: smuikai, pianinas, kontrabosas ir svarbiausias instrumentas – bandoneonas. Aš pridėjau dar ir altus, kad būtų daugiau spalvų. Instrumentų derinys kartu su tarptautinį pripažinimą turinčių atlikėjų virtuoziškumu sukuria unikalų, išskirtinį ir autentišką tango muzikos skambesį.“

Koncertų programoje – autentiškas Argentinos tango skambesys ir naujausio, pasaulinės pandemijos metu įrašyto ir išleisto A.Ramirezo tango albumo „Tangos en blanco y negro“ kūriniai. Jie nukels į 1940-ųjų Buenos Aires – tango muzikos aukso amžių, kupiną dramatiškų ir nostalgiškų jausmų, lydimų autentiško tango muzikos skambesio. Koncerte skambės žymiausiųjų Argentinos tango kūrėjų, tokių kaip A.Troilo, Carloso Di Sarli, Juano D'Arienzo, kūriniai. Koncerte taip pat skambės ir žymaus kompozitoriaus Astoro Piazzollos kūriniai.

„Programoje gausu Argentinos tango jausmų persmelkto skambesio, kurio garsai paliečia kiekvieno klausytojo širdį, o Argentinos tango muzikos grožis nepalieka nė vieno abejingo. Neabejoju, jūsų širdys šoks. Kas žino, gal į tango sūkurį įsisuks ir kūnai“, – A.Ramirezas neabejojo, kad susitikimai Kaune ir Klaipėdoje dovanos begalę pačių geriausių emocijų.