D. Slavinsko kūrybos chaoso harmonija

Priešybių jungtys

"Čia ne visi mano kūriniai, – sako menininkas, pasitikdamas savo studijoje, – nemažai kūrinių yra Parko galerijoje, dar kiti – jau yra radę savo namus ne tik Lietuvoje, kiti – eksponuojami parodose, arba mano namuose."

Dažniausiai D.Slavinsko kūrinius galima pamatyti grupinėse parodose, tačiau tai nereiškia, kad jis nėra surengęs personalinių parodų. Skaičiuojant grupines ir personalines parodas skaičius siekia daugiau kaip 20. Jo kūrinių buvo galima matyti Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje. Parodos tampa puikia galimybe įvertinti savo kūrinius iš šalies, kiek tai yra įmanoma, ir galbūt rasti atsakymą į klausimą, kuria kryptimi toliau keliauti.

Studijoje, kurią pro studijos atkakliai šildė pavasarinė saulė, šalia užbaigtų ir vis dar tapomų kūrinių, knygų, puikavosi ir muzikos įrašų kolekcija.

"Muzika iš tiesų man yra labai svarbi. Klausau muzikos, įrašytos į kompaktinius diskus – bent šioks toks materialumas. Muzikos žanrų diapazonas svyruoja nuo visiškai ramaus ambiento iki sunkiojo metalo. Tiek muzika, kurios klausausi, tiek mano paties kūryba nėra homogeniška", – sako daugiaplanis kūrėjas.

Šalia baigtų kūrinių, ant molberto – nebaigtas tapyti moters autoportretas. "Kol kas dar negaliu baigti. Tapau iš nuotraukos, todėl labai sunku pajusti tikrąją emociją – nematau tikrojo charakterio – nei psichologinio, nei veido linijų", – prisipažįsta D.Slavinskas.

Tarp savo kūrinių, kuriuos būtų galima įvardyti tapybos, kai kur imituojančios grafiką, ekspresionizmo stilistikos, sumaišytos su kubizmo intarpais, darbais. Tačiau žvelgiant gyvai į menininko kūrinius, visi šie apibūdinimai nėra patys svarbiausi – akis pakeri menininko bandymas tarpusavyje sujungti savotišką chaosą ir harmoniją. Šių dviejų priešingybių jungtis ir tampa dominuojančiu kūrybos akcentu.

Nutapyta muzikos ritmu

Savo tapybos kūrinius D.Slavinskas skirsto į kelias kategorijas. Viena jų – muzikinės kompozicijos, kurios gali puikiai atliepti tai, ką tapydamas klausosi menininkas. "Kurdamas jas klausausi tokios muzikos, kurios ritmas tarsi imituoja gamtos garsus – kad ir upelio tekėjimą", – atskleidžia menininkas.

Šiuose kūriniuose itin svarbus tampa ritmiškumas, savotiškas kubizmas, sudarytas iš laužytų linijų, tačiau nekuriant vaizdo iš skirtingų perspektyvų, o patį vaizdą padalijant į daug smulkių elementų. Būtent šios smulkios, geometrinės kūrinio detalės ir sukuria tarsi iš pačių kūrinių sklindančios muzikos ritmą, kurį junti savo žvilgsniu.