„Auros“ spektaklis „Kaunas Zoo“: nuo dieviško grožio link tuštybės

Kauno šiuolaikinio šokio teatras "Aura" pristatė naujausią kūrinį – šokio spektaklį "Kaunas Zoo". Choreografė Birutė Letukaitė šį kartą tyrinėja žmogaus troškimą būti gražiam ir populiariam, savo tikrąjį veidą paslepiant po susikurtomis kaukėmis, ir atskleidžiant, kaip visa tai lengvai gali įklampinti į tuštybės pelkę.

Lyg Niujorke

Įžengus į Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiąją salę pasitinka dūmai ir pilkoje prietemoje paslaptingai tviskantys auksiniai atspalviai. Užtemus šviesoms scenoje ima ryškėti žmonių figūrų kontūrai. Vienas po kito pradeda šokti "Auros" šokėjai, kuriantys ypač stilingų, charizmatiškų ir nepriekaištingai gražių kūnų personažus. Tai  šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje mados ir lyderystės kulto kuriamų vyriškų ir moteriškų tapatybių atspindys.

Originali choreografija, preciziškai tikslūs šokėjų judesiai, ištreniruoti, neįtikėtinai lankstūs kūnai, prabanga dvelkiantys Kristinos Čyžiūtės kurti kostiumai, Vladimiro Šerstabojevo šviesų žaismė, čia ir dabar gyvai grojančios kauniečių improvizacinės muzikos grupės "Kaunas Zoo" muzika sukuria pritrenkiantį reginį. Lyg būtum šviesos greičiu atsidūręs Niujorke ar Paryžiuje, kur blizgančiais podiumais žengia patys garsiausi modeliai, pristatantys tokių pat garsių dizainerių naujausias aukštosios mados tendencijas. Minčių niekaip neapleidžia frazės: "Vau!", "Tobula!", "Tai bent aukštas lygis!"

Šokis atveria kasdienybės dulkėmis užpustytas vidines duris, vedančias į tą pasaulį, kuriame gali rasti įkvėpimą keistis ir kartu keisti kitus.

Daug po užsienio šalis keliaujantiems B.Letukaitei ir šokėjams pavyksta su kaupu scenoje sukurti (ar greičiau atkurti) mados pasaulio kuriamą stipriai įtraukiančią atmosferą, kurioje atsidūręs nori tapti toks pat, kaip regimi mados kulto kuriamos žmogiškos tobulybės pavyzdžiai. Spektaklis stipriai įtraukia ir leidžia išvysti tai, kas panašėtų į dieviškąjį grožį.

Lyg būtum gavęs stiprų antausį pradedi save lyginti su šokėjų įkūnijamais personažais. Pasijunti provincialus, kažkoks apsileidęs, tarsi kažką nuvylęs, lyg labiau būtum koks gyvūnas nei tos scenoje išdidžiai žengiančios būtybės, kurias galima būtų pavadinti tikraisiais žmonėmis. Vaizduotėje norisi imti regzti planą, kaip norėtum save patobulinti siekdamas kitokios savo paties versijos.

Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Vėliau aplanko labai panašus pojūtis į tą, kai, apsilankęs kirpykloje ar grožio salone, kur kelias valandas tau akyse priverstinai šmėžuoja "Fashion TV" kanalo reportažai, pasijunti it apsinuodijęs, atsivėrus netikrumui ir tuštumai.

Skirtingas šiuolaikiškumas

"Kaunas Zoo" neabejotinai įtikina grožio ir kūrybos apskritai galia ir būtinybe. Įrodo, kad kone kiekvienas galime susikurti išoriškai save tokį, kokie svajojame būti. Šokis atveria kasdienybės dulkėmis užpustytas vidines duris, vedančias į tą pasaulį, kuriame gali rasti įkvėpimą keistis ir kartu keisti kitus. Imi stipriai ilgėtis supurtančio, didingo, elitinio grožio. Išgirsti to išalkusią savo sielą, kuri sako, kad vien džiaugimosi smulkmenomis, deja, neužtenka. Reikia ir kažko globalaus, visuotino.

Čia itin sėkmingai pasitarnauja "Auros" trupės tarptautiškumas. Spektaklyje šoka devyni šokėjai: Blake'as Seidelis (JAV), Chiara Corbetta (Italija), Clara Giambino (Prancūzija), Jevgenijus Kalačevas (Rusija), Jasperas Narvaezas (Filipinai), Julija Mintautė (Lietuva), Matthew Livingstonas (JAV), Marine Fernandez (Prancūzija), Mei Chen (Kinija).

Iš įvairių šalių į Kauną dirbti atvykę šokėjai atskleidžia tą globalią šiuolaikiškumo aurą, kuri gaubia šių dienų didmiesčius. Ir ji stipriai kontrastuoja su ta šiuolaikiškumo versija, kurioje gyvename čia, Kaune. To pajusti tiesiog neįmanoma. Ta jėga, kurią sukuria šokėjai, susiliedami į bendras kompozicijas, virstančias vakarietiškos kultūros simboliu, tampa kiek svetima ir tolima lietuviškai posovietinei tikrovei.

Bet vienas dalykas labai artimas – siekis pritapti, prisitaikyti. Tai įvairios materialios ir psichologinės kaukės, kurias užsidedame bijodami išsiskirti. Spektaklio fabuloje personažai gyvena tokį gyvenimą, lyg kasdien dalyvautų nesibaigiančioje konkursų ir lenktynių serijoje. Jie stengiasi būti tokie pat žavūs ir lyderiaujantys, kaip ir kiti, visais įmanomais būdais siekia pasivyti naujoves ir pranokti kitą bet kokiomis priemonėmis. Būti geriausiam tarp geriausių jų sukurtų vertybių sistemoje.

Mąstydamas kitaip iš karto iškrenti iš šio žaidimo. Panašaus žaidimo schemą nesunkiai galima įžvelgti ir mūsų visuomenėje. Siekiamybę kuo labiau pritapti prie dominuojančios daugumos, patirti kuo stipresnį normalumo malonumą, net jei už tai ir sumokėtum brangiai – nugyventum ne savo gyvenimą meluodamas ir apgaudinėdamas.

Grožis kaip ginklas

Spektaklis liudija seną tiesą, kad būtent grožis ir kūryba žmogų skiria nuo gyvūno. Tai viena iš spektaklio kūrėjų siunčiamos žinutės pusių. Kita sako, kad grožis gelbsti siekiant paslėpti žmogaus žvėrišką prigimtį. Šokėjai vilki jų veikėjų charakterių ir išorines savybes išryškinančius kostiumus, dėvi tamsius akinius, o jų galvas puošia modernios šukuosenos. Jie visi pasitiki savimi, elgiasi standartizuotai, tarytum robotai, puikiai maskuodami tikras emocijas.

Spektaklis perspėja, kad grožis gali tapti tokiu pat ginklu kaip kalavijas ar šautuvas. Jis gali padėti sukurti tobulesnę žmonijos rasę, tačiau, patekęs į netinkamas rankas, gali nuvesti ne amžinybės, o tuštybės link. Pastaroji scenoje veriasi kartu su veikėjų skylančiomis kaukėmis, apnuoginančiomis instinktų valdomą gyvulišką elgseną. Aukso blizgesys virsta purvu zoologijos sode įkalintų gyvūnų narvuose.

Oksfordo universiteto profesorius filosofas Leszekas Kolakowskis knygoje "Metafizinis siaubas" kelia klausimą: "Ar nesinešiojame kažkokio įtaraus instinkto, kuris neužsnūsta per visą civilizacijos istoriją ir vis stengiasi mus įtikinti, kad dieviškoji akis mato daiktus kitaip negu mes ir kad mes neamžinai atskirti nuo to neklystančio regėjimo?" Šio įtaraus instinkto vedama spektaklio kūrybinė grupė neleidžia patikėti, kad šis pradžioje aikčioti vertęs pasaulis yra tikrasis. Veikėjams pradėjus elgtis kaip gyvūnams, nebesinori jų toliau laikyti sektinu pavyzdžiu.

Drąsa ir atvirumas

Visa tai spektaklyje pasakojama netiesmukai ir nepamokslaujančiai, priešingai – kūnais kuriant įdomias metaforas, pasitelkiant ironiją ir paliekant daug laisvės žiūrovo vaizduotei. B.Letukaitė kuria tokias kompozicijas, kuriose šokėjai galėtų atsiskleisti šokdami pavieniui ir kartu. Abiem atvejais tai daroma profesionaliai ir netikėtai, ieškant dar šiuolaikiniame šokyje nematytų judesių, neatsiejamų nuo itin gyvai šokėjų perteikiamos emocijų ekspresijos. Tai, kas ir yra vienas pagrindinių choreografės kūrybinių bruožų ir priežastis, kodėl "Aura" tarptautiniame šiuolaikinio šokio kontekste yra žinoma ir vertinama.

Šokio spektaklyje "Kaunas Zoo" B.Letukaitė kaip niekada drąsi ir atvira. Šiuolaikiška ir kartu kalbanti apie laikinumui nepavaldžias vertybes. Tai provokuojantis, žaismingas ir tragikomiškas susitikimas su mūsų visų baimėmis. Ypač – baime būti savimi. Tai dar ir šiandien yra didelės drąsos reikalaujantis iššūkis, pritraukiantis ne tik bendraminčius, bet ir visą būrį pavydžių priešų. Neabejoju, kad panašiai gali nutikti ir su šiuo iš visų įmanomų tradicinių rėmų iškrentančiu spektakliu, vienus įkvėpsiančiu, kitiems sukelsiančiu pasipriešinimo jausmą. Bet nė vienu atveju nepaliksiančiu abejingų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jonas

jonas portretas
maciau, nuostabus spektaklis ir sokejai ! choreografija super
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių