Atsidavimas profesijai – raktas į sėkmę ir pripažinimą

Per 48-erius KVMT pašvęstus metus dainininkas sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų. M.Rekiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas, jis apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos garbės raštu, už ilgametę kūrybinę veiklą ir KVMT vardo garsinimą primarijui įteiktas teatro "Garbės ženklas". Solistas per savo karjerą koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, JAV, Australijoje.

Kelio pradžia

M.Rekio kelias į aukštus karjeros pasiekimus nebuvo paprastas. "Aš turėjau balsą. Jis buvo skambus, aštrus, todėl demonstravau jį dar darželyje, mokykloje. Kai sukako 14 m., pradėjau savo balso gėdytis. Ir, nepaisydamas to, kad visi man prognozavo solisto karjerą, lygino su Kipru Petrausku, aš numojau ranka į tokias kalbas. Sulaukęs 17 m. išvažiavau į Kazachstaną, Pavlodaro miestą, kur dirbau mūrininku, šaltkalviu, santechniku", – pasakoja primarijus.

Šiandien galime pasakyti, laimei, kad dirbti tolimame krašte jam buvę nuobodu. "Po darbo norėdavosi užsiimti prasminga kūrybine veikla. Nuėjau į Pavlodaro kultūros namus, kur vykdavo dramos būrelio užsiėmimai, paprašiau, kad mane priimtų. Netikėta, tačiau statomame spektaklyje iš karto gavau pagrindinį vaidmenį. Tame vaidinime buvo scena prie upės, kurios metu aktoriai turėjo dainuoti, todėl mokytis dainų mus nusiuntė į muzikos mokyklą. Po repeticijos prie manęs priėjo koncertmeisterė ir pasakė, kad turiu balsą, galiu dainuoti profesionaliai ir pasiūlė pasimokyti. Sutikau", – paprastai apie nepaprastą kelią į profesionaliąją sceną pasakoja M.Rekys.

Muzikos mokyklą laikydavęs vakarais. Per tą laiką išmokęs keletą Piotro Čaikovskio romansų, populiarių dainų ir jau turėjęs dalyvauti dideliame mokyklos mokinių koncerte, tačiau viską pakeitė žinia iš Lietuvos: mirė jo močiutė.

Skubiai parvykęs namo, lauktame koncerte nepasirodė, tačiau sugrįžęs į Pavlodarą sulaukęs siūlymo stoti į P.Čaikovskio aukštesniąją muzikos mokyklą. Ją baigęs 1964-aisiais nutarė mokslus tęsti Alma Atos konservatorijoje. "Tačiau norint ten įstoti reikėjo įveikti didžiulį konkursą, todėl apsisprendžiau sugrįžti į Kauną, – lemtingą sprendimą prisimena M.Rekys. – Sulaukęs rugsėjo nuėjau į KVMT, kur turėjau perklausą pas chormeisterį Kazimierą Linkevičių. Jis priėmė mane dirbti choro artistu."

Po kelerių metų baigęs teatre organizuotus aktoriaus meistriškumo kursus netrukus tapo solistu: toks buvęs naujos teatro režisierės Vlados Mikštaitės sprendimas.

Įsimintini vaidmenys

Vaidmenys operetėse, miuzikluose, operose, muzikinėse komedijose atskleidė išskirtinį solisto balsą ir atsidavimą darbui.

"Kai atėjau dirbti į KVMT jame vaidino tokios asmenybės kaip Vytautas Rimkevičius, Kazimieras Mikalauskas, Leonas Stanevičius, kurie man padarė labai didelį įspūdį ir aš norėjau eiti keliu, kokiu ėjo jie. Todėl dirbdamas buvau labai preciziškas. Jei padarydavau klaidų, vakare ilgai neužmigdavau, giliai išjausdavau emocijas. Manau, būtent dėl šių savybių ilgainiui pradėjau gauti svarbius pagrindinius vaidmenis", – pasakoja M.Rekys.

Dainininko karjeroje daugybė gražių vaidmenų: Fredis Frederico Loewe miuzikle "Mano puikioji Ledi", grafas Danila Franzo Leharo operetėje "Linksmoji našlė", Edvinas Imrės Kalmano operetėje "Silva" bei daugelis kitų, kurie įstrigo ir žiūrovų, ir kolegų atmintyje.

Visgi Krečinskio personažas Aleksandro Kolker miuzikle "Lošimas" (pagal rusų klasiko Aleksandro Suchovo-Kobylino komediją "Krečinskio vedybos") yra vienas ryškiausių M.Rekio darbų, išplėtojęs jo, kaip aktoriaus, diapazoną, atvėręs naujų vokalinių galių.

"Dainininko profesija yra sunki, reikia ja gyventi. Režisierius perteikia personažų charakteristikas, tačiau to nepakanka. Būtina vaidmenis analizuoti, giliau pažinti. Ruošdamasis naujiems vaidmenims, mąstydavau apie savo personažo charakterį, jo santykius su kitais veikėjais, tarp jų kylančius konfliktus. Klausdavau režisieriaus, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip, diskutuodavau", – savo sėkmės receptu dalijasi primarijus.

Pakylėjanti kultūra

Beveik penkis dešimtmečius atidavęs KVMT, M.Rekys matė visokių laikų. "Prisimenu, kai teatro personalas sudarydavo didesnę dalį nei parteryje sėdintys žiūrovai. Paskui buvo laikas, kai į teatrą plūsdavo naujieji lietuviai, kurie, žiūrėdami spektaklius, jausdavosi lyg sėdintys koncerte ir pasigirdus trankesnei muzikai pradėdavo ploti. Buvo labai keista", – prisimena dainininkas.

Dabar teatras pasikeitęs. "Pakilo ir vaidybos, ir dainavimo meistriškumo lygis, atsirado profesionali techninė bazė. Pasikeitus valstybės santvarkai, žmonės ne tik į teatrą, bet, apskritai, į meną pradėjo žiūrėti kitaip. Į KVMT atėjo daug gražaus, išsilavinusio jaunimo, kurie rodo tikrai aukštą klasę. Režisieriai dirba stipriai. Teatro repertuaras kasmet pasipildo keliomis naujomis premjeromis, salės dabar pilnutėlės", – gimtojo kolektyvo sėkme džiaugiasi scenos veteranas.

Gaila tik vieno: publika vis dar painioja, kas yra profesionalu, o kas tėra saviveikla. Ir šiuos dalykus yra linkę lyginti. O juk tai – nesulyginama.

Ilgametis teatro lyrinių vaidmenų herojus šiandien jau nebevaidina, M.Rekys savo laiką skiria aktyviam domėjimuisi kultūra.

"Kauno kultūriniame lauke netrūksta įvairovės. Aktyvų ne tik miesto, tačiau ir visos Lietuvos kultūros pulsą lengva ir patogu sekti per televiziją, spaudos leidinius, internetą. Gaila tik vieno: publika vis dar painioja, kas yra profesionalu, o kas tėra saviveikla. Ir šiuos dalykus yra linkę lyginti. O juk tai – nesulyginama", – nuomone pasidalina M.Rekys.

Negali nedainuoti

Teatro sceną artistas paliko, tačiau muzikos, dainų neišsižadėjo. Kiekvieną savaitę, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, M.Rekys gieda Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

"Tikriausiai į šį kelią mane atvedė mama. Ji giedodavo Ariogalos chore, o kiekvieną sekmadienį – bažnyčioje. Prisimenu net jos repeticijas, kurios vykdavo pas vargonininką namuose. Aš prieidavau prie kambario durų, jas tyliai atverdavau, įlįsdavau į kambarį ir atsistodavau prie pianino. Manęs neišvarydavo, leisdavo pasilikti", – pasakoja M.Rekys.

Jis pats sako nė nesiprašęs į bažnyčios chorą. "Kartą, kai meldžiausi Vytauto bažnyčioje, prie manęs priėjo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sesuo. Pasakė, kad gražiai giedu, pasodino šalia vargonų ir aš pasilikau", – džiaugiasi M.Rekys.

80-ąjį jubiliejų pasitinkantis kaunietis – vis dar toks pat energingas, švytinčiomis akimis ir degantis meile gyvenimui, kuriame būta daugybė atsitiktinumų, tačiau jų dėka primarijus kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučiasi laimingas.