Įtraukia kartas
„Ar ilgai užtruksime? Ne kartą buvo garbingų svečių, tarp jų – prezidentų, pagal protokolą planavusių čia praleisti 20 minučių. Praėjus beveik valandai jie skambindavo atsakingiems asmenims ir sakydavo: kotletus pašildykite vėliau“, – šyptelėjo muziejaus „Atominis bunkeris“ įkūrėjas, verslininkas ir kolekcininkas Julius Urbaitis.
Jei tik galėtų, eksponatus, kurių yra daugiau nei 12 tūkst., jis vardytų paromis. Vis dėlto įprastai ekskursijos trunka dvi valandas.
„Medžiotojas trokšta nušauti vilką, o kolekcionierius – gauti kuo retesnį eksponatą. Visada norisi išsiskirti. Mums pavyko surinkti tokius eksponatus, kokių neturi nė vienas muziejus“, – J. Urbaitis pabrėžė, kad tai ne vienintelis šios vietos išskirtinumas. Priešingai nei daugumoje kitų muziejų, eksponatai čia nesislepia už stiklų. Nėra bunkeryje ir muziejininkų, grūmojančių pirštu ir nuolat primenančių, kad eksponatų nevalia liesti.
Dauguma tokio pobūdžio muziejų yra vyriški, o čia yra ką veikti ir moterims.
„Pas mus įsijungia visi penki pagrindiniai žmogaus sensoriniai pojūčiai, leidžiantys pažinti aplinką. Tai rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas“, – todėl, anot J. Urbaičio, kartą apsilankę, grįžta čia vėl ir vėl, įtraukdami savo aplinkos žmones. Jei atėjo viena moksleivių klasė, po kurio laiko registruojasi visa mokykla. Vaikai netrunka įkalbėti tėvus, o pastarieji – saviškius. Taip bunkerį aplanko kelios kartos. Vyresniems smagu prisiminti, jaunesniems – sužinoti ką nors naujo. Mes norėjome pristatyti laikotarpius apie carinę Rusiją, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, Šaltąjį karą, tarpukarį.
„Dauguma tokio pobūdžio muziejų yra vyriški, o čia yra ką veikti ir moterims. Pas mus atvažiuoja ir mišrios poros – mergina atsiveža užsienietį, nori jam parodyti muziejų. Čia galima pamatyti, kada kentėjome, kada klestėjome, o kada džiaugėmės“, – kalbėjo J. Urbaitis.
Sentimentalūs aparatai
Prieš leidžiantis 7 m po žeme, muziejaus šeimininkas stabtelėjo prie įvairių aparatų, anuomet vadavusių nuo troškulio ir nemalonaus kvapo. Įmeti monetą – gurkšnoji šaltą mineralinį vandenį su sirupu. Gali ir be jo. Įmeti dar vieną – gauni degtukų dėžutę arba skęsti „Šipro“ kvepalų dulksnoje.
„Lankytojai atkreipia dėmesį ir į „Troinoj“ buteliuką. Turbūt žinote, kodėl“, – užsukęs kvapnaus eksponato kamštelį, J. Urbaitis atvėrė greta stovinčio pianino klaviatūros dangtį, liudijantį jo panevėžietišką kilmę ir Juozo Struko meistrystę.
Tokio eksponato neturi nė vienas muziejus. Niekur kitur nerasite ir basetlės su žarninėmis stygomis. Su žiburiu tektų ieškoti dar vieno muzikinio istrumento, kuris yra bunkeryje, ir kurio trokšta ne vienas.
„Tokį turi tik Šiaulių „Aušros“ muziejus. Tarpukariu jis priklausė Šiaulių policijos komisariatui. Po darbų klavikles brazdino pareigūnai“, – į instrumentą, primenantį kankles, dirstelėjo J. Urbaitis.
Žydų tema
Už nugaros palikęs užrašus su senųjų gatvių pavadinimais „TSRS 60-mečio“, „Raudonarmiečių“ ir t. t., J. Urbaitis nusileido laiptais žemyn, o tada stabtelėjo prie išgaubtų durų, atveriančių bunkerio erdves, kuriose ekstremalių situacijų metu galėjo tilpti viena fabriko pamaina – apie 500 darbuotojų.
„Kai atidarysiu šias duris, suprasite, kad per 100 metų mes nieko gudraus nesugalvojome, nepatobulėjome. Svečiams sakau, kad parodysiu 50 daiktų. Jei atspės, kam jie skirti – duosiu 1 tūkst. eurų“, – J. Urbaitis juokėsi, kad didžiojo prizo niekam nepavyko laimėti, o prie vieno eksponato, bandydami įminti mįslę, žmonės stovėjo net 40 minučių.
Viena ryškiausių ekspozicijų muziejuje nukelia lankytojus į tarpukario Kauną ir leidžia pažvelgti į dviejų žydų valdomų parduotuvių aplinką.
„Mūsų nepriklausoma Lietuva faktiškai susikūrė kaip valstiečių valstybė“, – J. Urbaitis priminė 1923 m. vykusį gyventojų surašymą, kuris parodė, kad kaimo vietovėse gyveno daugiau nei 84 proc. šalies gyventojų, tuo metu miestuose buvo įsikūrę kitataučiai, daugiausia žydai. Jiems priklausė ir dauguma stambesnių pramonės įmonių.
„Žydai buvo geri prekybininkai ir savo profesinės srities specialistai“, – J. Urbaitis pridūrė, kad jų indėlis į Lietuvos klestėjimą buvo itin reikšmingas, ypač XIX a.
Neįmenami įrankiai
Tarpukariu Lietuvoje veikė ne viena svarbi žydų įsteigta įmonė: alaus darykla „I. B. Volfas–Engelman“, kojinių fabrikas „Silva“, avalynės fabrikas „Inkaras“, konditerijos gaminius gaminusi „Tilka“, tekstilės fabrikas „Cotton“, kartono įmonė „Bekara – Kartonažas“. Nors dalies šių įmonių šiandien jau nebėra, J. Urbaičiui pavyko surinkti autentiškų eksponatų, pasakojančių apie to meto kasdienybę.
„Štai čia – žemės rutulio formos „Tilka“ dėžutė, kurioje buvo laikomi saldainiai. Tai itin retas egzempliorius“, – J. Urbaitis žvelgė į eksponatus: „Pieno centro“ grietinėlę, dėžutę su pašaru paršeliams, kad šie greičiau augtų ir būtų riebesni. Parduotuvėse buvo galima įsigyti pačių įvairiausių prekių – nuo limonado ir saldumynų iki nuodų kenkėjams, vanilinės cikorijų kavos ar riebios silkės.
Vos keli žingsniai nuo šios vitrinos atkurta ir B. Rabinavičiaus parduotuvė, su visai kitokiu asortimentu. Čia muziejaus įkūrėjas dažnai žaidžia žaidimą: „Atspėk, kas čia?“. Žvelgiant į tepalų kanistrus, lygintuvus su Dovydo žvaigždėmis, pjūklus ar kirvius, toks klausimas nekyla, tačiau lentynose ir ant žemės išrikiuota dešimtys eksponatų, kurių paskirtis visiškai neaiški.
„Į ką panašu?“ – medinį pagalį su metalinėmis žnyplėmis gale kyštelėjo J. Urbaitis. – „Įrankis obuoliams rinkti? Ne. Jis skirtas užuolaidoms traukti! O štai čia yra skalbimo mašina, nors daug kas sako, kad tai deglas.“
Kamera švarko sagoje
Nors užrašas ant sienos svečius ragina būti vienos didžiausių pasaulyje internetinių kelionių platformų „Tripadvisor“, o ne SSRS institucijos – Valstybės saugumo komiteto (KGB) agentais, muziejus „Atominis bunkeris“ suteikia galimybę iš arčiau pažinti KGB šnipų pasaulį. Unikalioje kolekcijoje paviešinta slapta sekimo įranga ir prietaisai, naudoti Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD), KGB ir milicijos specialiosiose tarnybose.
„KGB jėgos struktūros Sovietų Sąjungoje ne tik persekiojo paprastus žmones, bet ir visiškai nepasitikėjo savo bendradarbiais. Sekė juos tiek oficialiais, tiek neoficialiais būdais. KGB, Valstybės saugumo komitetai visada turėjo pačią naujausią ir technologiškai inovatyviausią techniką, profesionaliai paruoštus savo srities specialistus, karininkus, agentus. Pasenusi KGB sekimo technika būdavo griežtai sunaikinama pasirašant specialius aktus, o dalis technologijų perduodama naudojimui karinei pramonei“, – J. Urbaičio pasakojimą iliustravo eksponatai: slaptos radijo ryšio priemonės, radijo siųstuvai ir imtuvai, ryšio blokatoriai, pelengatoriai, nuotolinio pasiklausymo įranga, pasiklausymo „blakės“ ir jų aptikimo prietaisai, šaudantys rašikliai ir mirtinas lūpdažis.
Dažnas muziejaus svečias būtent šioje ekspozicijoje prisimena filmą „Ieškokit Gudručio“, kuriame agentas naudoja bate įmontuotą mikrofoną, ar cigarečių pakelį su fotoaparatu. Panašius daiktus rasite ir „Atominiame bunkeryje“. Tarkime, švarkas su fotografuojančia saga, lagaminas ar planšetės dėklas, naudotas Pekino olimpinėse žaidynėse 2004-aisiais, su įmontuota kamera. Vienoje lentynoje išrikiuota ir specialioji literatūra, skirta KGB agentams. J. Urbaitis juokavo, kad bet kuris perskaitęs jas, taptų tikru šios srities profesionalu.
„Aš ir pats jas perskaičiau. Žinios pravertė perkant eksponatus“, – prasitarė muziejaus šeimininkas.
Eksponatai – aktoriai
J. Urbaitis atkūrė seną odontologo kabinetą su įranga ir to meto politikų atvaizdais ant sienų.
„Galima juos vadinti savotiškais daktarais, – užvėręs vienas, J. Urbaitis atvėrė kitas duris. Pastarosios vedė į KGB fotolaboratoriją.
Akis užliejo raudona šviesa, pro kurią sunkiai, bet vis dėlto matėsi ant sienų iškabintos nužudytų partizanų nuotraukos. Vaikščiojant ir bandant suskaičiuoti eksponatus, J. Urbaitis skaičiavo metus – muziejus gyvuoja jau dešimtmetį. Tiek pat laiko tęsiasi ir eksponatų paieškos – ekspozicija nuolat auga ir keičiasi. Paklaustas, kuris eksponatas jam pats brangiausias, pašnekovas prisipažino, kad vieno išskirti negalėtų. Dažniausiai tai tas, kurio ilgai ieškai ir kurį gauti sunkiausia. Vis dėlto, anot kolekcionieriaus, jam kur kas svarbiau istorijos, o ne patys daiktai. Tuo metu pastarieji ypač vilioja kitus muziejininkus, kolekcionierius, mokslininkus ir kino kūrėjus.
„Prašome, užeikite į mūsų Holivudą“, – J. Urbaitis pakvietė į erdves, kuriose saugomi eksponatai, ne kartą šmėžavę įvairių kino filmų scenose. Kai kurią įrangą galima pamatyti ir seriale „Černobylis“, pasakojančiame apie 1986-ųjų balandžio 26 d. įvykusią branduolinės elektrinės katastrofą.
Erdvėje saugoma apie 600 įvairių, itin retų dujokaukių – uždaro ciklo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų apsaugos priemonių, skirtų ne tik žmonėms, bet ir žirgams. Viena iš jų – Zelinskio–Kummant dujokaukė, laikoma vienu svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo technologinių išradimų. Jos dizainas su aktyvinta anglimi efektyviai sulaiko nuodingas dujas ir iš esmės pakeitė individualios apsaugos sampratą kare.
Būtina liesti
„Čia visos cheminės laboratorijos, dozimetrai, KGB prietaisai, lagaminai“, – prieš palikdamas patalpą vedlys paleido vidaus sireną, o tada ragino išbandyti mažesnes, rankines sirenas. Muziejuje nėra draudimo liesti eksponatus, o kai kuriuos jų tiesiog privaloma išbandyti. Vienas iš lankytojus labiausiai dominančių objektų – „Įtikinimų kėdė“, kurioje prabyla net nebyliai. Tiesa, sėsti į ją išdrįsta ne visi, o išbandę antram kartui dažniausiai nesiryžta. Jausmas toks, lyg purtytų aukštos įtampos elektra, nors jokie elektroidai prie kūno nėra jungiami.
Muziejuje nėra draudimo liesti eksponatus, o kai kuriuos jų tiesiog privaloma išbandyti.
„Bunkeryje įrengtas ir tunelis. Čia, jei įvykus sprogimui visi išėjimai būtų užversti, siūlau jį išbandyti ir svečiams. Dažniausiai norinčiųjų būna pusė, paskui – 30 proc., galiausiai lieka 10 proc.“, – nors tunelyje temperatūra žema, J. Urbaitis neslėpė, ekstremalai būna permirkę nuo prakaito.
Pasisėmę adrenalino, po kurio laiko jie grįžta. Muziejuje vyksta ir mergvakariai, ir bernvakariai, ir komandų formavimo vakarėliai. Lankytojai čia laukiami ir mažesnėmis, ir didesnėmis grupėmis. Nuo žmonių skaičiaus priklauso bilieto kaina.
„Galima įsigyti ir kuponų“, – J. Urbaitis neabejojo, kad įspūdžiai, kurie liks po apsilankymo muziejuje – geriausia dovana, net ir Valentino dienos proga.
(be temos)
(be temos)