Šis bunkeris – ne tiems, kurie ieško sterilaus muziejaus. Tai ankšta, slegianti, bet neįtikėtinai tikra erdvė, kurioje susipina tragiškas žydų palikimas ir šiurpi Lietuvos pokario bei sovietų okupacijos realybė. Čia eksponuojami sekimo metodai, išdavysčių ir fizinio smurto įrankiai primena apie laikmetį, kai bailumas ir gudrumas buvo išgyvenimo sąlyga. Nors patalpose „daiktas ant daikto“ ir vietos apsisukti mažai, ypatingas apšvietimas ir pagal paskirtį sugrupuoti eksponatai sukuria atmosferą, kurioje laikas tiesiog sustoja. Gaila, kad rėmėjų skregumas ar finansų stoka neleidžia šiai vietai atsiskleisti dar labiau – ji turi potencialą, kuris peržengia Lietuvos ribas. Tai vieta, kurią turėtų pamatyti londoniečiai ir kiti Vakarų pasaulio žmonės, nes mes patys dažnai norime užmiršti savo praeitį. Tačiau be tokios atminties nėra ateities. Muziejus yra gyvas organizmas, ir nors samdyti gidai tik atkartoja tekstą, pats charizmatiškas savininkas yra šios vietos siela. Jis turi viziją, kurią p

trolis žilvinas rudaliežuvis slėpsius bunkerį