Su R. Čičeliu – apie poeziją ir dvasingumą

„Santakos“ interviu su R.Čičeliu – apie poezijos knygos „Siena“ rašymo pretekstus ir kontekstus, eilėraščių prasmę dabartiniame pasaulyje, dvasingumo ir praktiškumo antinomijas.

– Pradėkime pokalbį nuo žymiosios muzikologo, filosofo Theodoro Adorno frazės: „Pasaulyje po Aušvico rašyti poeziją yra barbariška“. Ką manote apie tokią nuostatą, kai Ukrainoje vyksta karas, o jūs rašote ir publikuojate poezijos knygą „Siena“?

– Mąstytojas Leonidas Donskis savo priešmirtinėje knygoje „Didžioji Europa“ ir ne viename eseistikos tekste yra teigęs, kad mūsų žemynas iš pačių didžiausių sunkumų, karų, maro, bado ir kitų negandų visada vadavosi naratyvinėmis galiomis. Būtent pasakojimai ir tekstai mūsų protėvius ir net mus priverčia prisiminti, kad tebesame orios žmogiškos būtybės, nesvarbu, kokios buvo ar yra gyvenimo ir istorijos sąlygos. Jokie psichologai ir šarlatanai mūsų neišgelbės, jei prarasime galią žodžiais reikšti sunkias savo ir kitų žmonių patirtis. Kai nustosime pasakoti ir tik žiūrėsime į vaizdus, žmogiškumas bus priėjęs liepto galą. Mano knyga „Siena“ yra vienas tų kraštutinių bandymų kalbėti apie tokius išgyvenimus, kuriuos sunku reikšti verbaline kalba, – sakralumo ir kasdienybės, pagarbos sau ir kitiems ir visiško solipsizmo, vienatvės prieštaras.

– Kuris pasaulio raiškos būdas – mokslinis, publicistinis ar poetinis – jums yra svarbiausias? Koks vaidmuo jūsų ir knygos skaitytojų gyvenime tenka poezijai?

– Akademinis rašymas yra gelminis tuo atžvilgiu, kad, moksliškai tyrinėdamas vieną ar kitą literatūros, kultūros ir humanistikos reiškinį, gali pasakyti ne tiek, tačiau labai iš esmės. Straipsniai, skirti spaudai, yra labiau susiję su plačia auditorija ir visų mūsų tebeįmanomo tarpusavio sugyvenimo problemomis ir jų sprendimų paieškomis. Poezija yra paradoksali tuo, kad ji vienu metu yra ir asmeniškiausia, ir visuotiniausia literatūrinės kūrybos rūšis. Nė vienam iš trijų raiškos būdų ypatingos pirmenybės neteikiu, nes kiekvienas žanras leidžia pasakyti apie tikrovę tai, ko kito pobūdžio tekstu pasakyti neįmanoma.

Jokie psichologai ir šarlatanai mūsų neišgelbės, jei prarasime galią žodžiais reikšti sunkias savo ir kitų žmonių patirtis.

Eilėraščių, kurie išspausdinti knygoje „Siena“, rašymas buvo paskatintas savotiškos nesvarumo būsenos. Poezijos rinkinys parašytas prieš septynerius metus, kai gyvendamas turėjau labai menkas praktines, buitines atramas, kurios mums visiems yra būtinos. Tai – nuolatinis darbas, pastovus draugų ir artimųjų palaikymas, įsivietinimas. Visų šių dalykų tuo metu, kai rašiau „Sieną“, beveik neturėjau. Dabar juokaudamas galiu pasakyti, kad, jei laukiate antrosios mano poezijos knygos, turite iš manęs beveik viską atimti.

– Sienos vaizdinys yra labai daugialypis: galime kalbėti apie Raudų sieną, Didžiąją kinų sieną, roko grupės „Pink Floyd“ muzikinį kūrinį „Siena“, Berlyno sieną ir tęsti iki vidinių žmogaus sienų. Vis dėlto siena mus dažniausiai atskiria, apsaugo ir kartu supriešina. Ar egzistuoja sienos kūryboje, kokios jos, ką jos skiria?

– Siena, kaip ir daugelis svarbių objektų, reiškinių, yra prieštaringa sąvoka. Viena vertus, man ji primena, kad visai taip pat, kaip ir kiti žmonės, turiu savo mąstymo, suvokimo, veiklos ir gyvenimo ribas. Ši mintis labai vykusiai apsaugo nuo susisvarbinimo, savo patirties vertimo pasakojimu, kuris skirtas visiems ir kartu niekam. Kita vertus, kaip ir visi mes, esu ribotas, tačiau labai viliuosi ir stengiuosi, kad nebūčiau vidinių ir išorinių sienų spaudžiamas iki visiško uždarumo, siaurumo ir virsmo vadinamuoju vienmačiu žmogumi, kuriam svarbi tik konkrečioji praktinė tikrovė. Sienų vaidmenį daugelis mūsų galėjome bent kiek aiškiau pajusti ir suprasti pandemijos metu. Kūryboje siena arba, kitaip sakant, riba yra pirmiau sauganti, o ne uždaranti, nes išvaduoja nuo asmeninių ribinių situacijų, kurios yra pavojingos bet kurio žmogaus egzistencijai.

Viršelio dailininkė - Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

– Eilėraščių rinkinys „Siena“ pristatomas kaip sakraliosios poezijos knyga. Kiek sakralumo ieškote savo gyvenime? Ar tokios paieškos teikia bent kiek tikresnį žinojimą?

– Nesu davatkiškas žmogus, tačiau tam tikrą religinį, etinį instinktą manau turįs, todėl pastaruosius kelis dešimtmečius periodiškai vis priartėju prie religinių patirčių ir jų apmąstymo. Man svarbi ir katalikų konfesija, kuriai sakramentais priklausau, ir konkreti bažnyčios bendruomenė, su kuria dažnai esu siejamas to paties mišių ritualo, kuriame tos bendruomenės nariai dalyvauja. Pagaliau – dėl savojo tikėjimo neturiu jokių abejonių: net jei menkesniu dalyvavimu bažnyčios gyvenime kartais ir nusikalstu, vis dėlto manosios gyvenimo patirtys man suteikia tikrumo, kad žmogus yra būtybė, turinti sielą, kuri priklauso ne vien nuo jo paties.

– Kita vertus, knygos „Siena“ eilėraščiuose gausu ir kūniškų motyvų. Ar žmogaus kūniškumas prieštarauja dvasingumui?

– Galimas dalykas, kad esu truputį godus gyvenimo, todėl eilėraščiuose nemaža skausmo dėl buvimo šioje žemėje laikinumo ir mirties nuojautų. Vis dėlto „Sieną“ skaitytojams siūlyčiau suprasti remdamasis vėlyvosiomis filosofo Arvydo Šliogerio gana piktomis mintimis apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje viskas tapo privalomai seksualu, net alus privalo būti „seksu-alus“ (taip tvirtinama vienoje šio gėrimo reklamoje). Knygą „Siena“ derėtų suprasti kaip priešinimąsi tokiai masinei tendencijai. Kūnu žmogaus gyvenimas nei prasideda, nei baigiasi, todėl be sielos jis tiesiog netenka bet kokios prasmės.

– Jūsų eilėraščių knyga yra persmelkta asketiško buvimo. Ar dabar, skęstant tekstų ir begalinės informacijos sraute, žodžiai „asketizmas ir minimalizmas“ negalėtų tapti keliu į geresnį savęs ir pasaulio pažinimą? Gal poezija slypi detalėse?

– „Sienos“ sumanymas ir yra atsiriboti nuo triukšmo ir sumaišties – rasti mažus ir asmeniškus dalykus. Šiuo atžvilgiu ji nėra išskirtinė. Nesu vienintelis poetas, lyriką atrandantis ne hiperbolėje, o litotėje, sąmoningame dalykų sumažinime. Nepaleidžia sena ir ne kartą patvirtinta nuojauta, virtusi įsitikinimu, kad didelius reiškinius, daiktus, informacijos kiekį pažinti man, kaip ir daugeliui, tiesiog neužteks gyvenimo laiko, todėl dalinis žinojimas labai daug pasako apie visumą. Šiapus mano sienų nėra taip skirtinga ir unikalu, kaip galėtų atrodyti iš anapus tų sienų. Turbūt tik kvailoki žmonės yra įsitikinę, kad jų mintys, kančios, negandos, džiaugsmai ir troškimai yra vieninteliai ir nepakartojami. Taip gali atrodyti tik esant vienatvėje, o apsidairius aplink paaiškėja, kad daugelis mūsų gyvename gana panašiais rūpesčiais ir netgi laimę supran tame gana standartiškai.

Siena, kaip ir daugelis svarbių objektų, reiškinių, yra prieštaringa sąvoka. Viena vertus, man ji primena, kad visai taip pat, kaip ir kiti žmonės, turiu savo mąstymo, suvokimo, veiklos ir gyvenimo ribas.

– Yra daugybė dvasingumo kursų, vedlių, jogos ir kitokių praktikų mokytojų. Ar, kartais remdamiesi jais, neapgauname savęs? Juk tas vadinamasis dvasinis tobulėjimas dažnai būna paskatintas noro įtikti masei, kitų žmonių miniai, madai ir vyraujančiam gyvenimo stiliui?

– Savąja knyga skaitytojų nekviečiu į jokius mokymus ar praktikas. „Sienos“ prasmė yra pasidalijimas suvokimu, o ne bandymas formuoti autoritetą ir juolab kam nors vadovauti.

– Sakyčiau, kad daugelis dabartinių Rusijos gyventojų niekaip nesipriešina juos užvaldžiusiam režimui ir dėl to, kad yra užsiėmę rusiškojo dvasingumo praktikomis kasdienybėje. Kai visas žmogaus gyvenimas pajungiamas dvasingumo paieškoms, randasi daug erdvės niekšybei, smurtui ir kitoms neabejotinoms blogybėms, todėl „Siena“ savo skaitytojus ragina nepamiršti, kad turime praktinį protą ir sąžinę, kurie niekada nėra vien tik nuo šio pasaulio atsietos dvasingumo paieškos.