Į Kauną atvykusios dėl tarptautinio „Kūrybiškos Europos“ projekto „MagiC Carpets“, viešnios atskleidė sudėtingą šiandienę Ukrainos meno lauko kasdienybę.
– Kaune apsilankėte projekto „MagiC Carpets“ partnerių susitikimo proga. Kokių idėjų turite šiam projektui?
A.G.: Projekte dalyvaujame jau ne pirmus metus. Jo metu kylantys menininkai vyksta į rezidencijas Europos šalyse partnerėse, kuriose bendradarbiauja su vietos bendruomenėmis. „Jam Factory Art Center“ meno centras projekto ribose jau yra dirbęs su trimis užsienio ir penkiais vietos menininkais. Ukrainiečius menininkus taip pat siuntėme į užsienio šalis. Kalbant apie naujausią projekto etapą, dar nenusprendėme su kokia bendruomene kviesime menininkus dirbti Lvive. Savaime aišku, kad Ukrainoje šiuo metu visos mintys sukasi tik apie karą ir tai, kaip galėtume padėti siaubingų įvykių paliestiems žmonėms. Būdamos ukrainietės, jaučiame, kad šiandien kaip niekada svarbi vienybė. Todėl būsimo projekto konceptas galėtų suktis apie aspektus, kurie mus jungia.
Taip pat norisi dokumentuoti šiandien vykstančius įvykius, fiksuoti karių, savanorių, eilinių žmonių, kurie turėjo palikti savo namus ir pasitraukti į kitas Ukrainos dalis ar net kitas šalis, istorijas. Tačiau dar nežinome, kokia forma tai darysime. Neatmetame tikimybės, kad teks dirbti nuotoliniu būdu, nes užsienio menininkams gali būti sudėtinga atvykti į Ukrainą. Bet kokiu atveju rengsime dirbtuves, edukacijas. Labai džiaugiamės, kad mūsų užsienio partneriai daug dėmesio skiria Ukrainai, dirba su iš mūsų šalies pasitraukusiais menininkais ir organizuoja projektus, į kuriuos ukrainiečiai gali įsitraukti.
– Menas žmonėms stiprybės suteikia net sunkiausiais laikais. Simboliška, kad „Jam Factory Art Center“ meno centro erdvės karo metu virto slėptuve ir logistikos sandėliu. Kaip šiandien atrodo meno centro kasdienybė?
S.K.: „Jam Factory Art Center“ meno centras trejus metus buvo uždarytas dėl renovacijos. Tad ilgą laiką neturėjome nuolatinės vietos savo veikloms. Šiuo laikotarpiu mūsų komanda dirba laikiname biure, įsikūrusiame miesto centre. Originali meno centro būstinė yra didžiulis pastatų kompleksas, kuris turi daugybę vietos sandėliavimui. Kadangi restauracija jau beveik baigta, sandėliai gali būti naudojami pagal paskirtį. Todėl nusprendėme jais pasidayti su organizacijomis ir savanoriais, dirbančiais humanitarinės pagalbos srityje. Dabar „Jam Factory Art Center“ pastatas tarnauja kaip humanitarinės pagalbos vieta. Aišku, dėl saugumo daugiau detalių atskleisti negalime. Pastate yra patalpa, kurioje galima pasislėpti įsijungus oro pavojaus signalui. Tokios paskirties slėptuvių kaimynystėje yra tik viena. Tad nusprendėme panaudoti ir šią patalpą. Įsijungus oro signalui, mūsų darbuotojai atveria teritorijos vartus ir įleidžia žmones. Jie čia gali pasislėpti ir jaustis saugūs. Įkūrėme išties jaukią erdvę su patogiomis kėdėmis, antklodėlėmis. Džiugu, kad su vietos bendruomene glaudžiai bendradarbiaujame jau kelerius metus, tad žmonės mus pažįsta ir mūsų prieglobstyje jaučiasi saugūs.
Mūsų laikinas biuras yra įsikūręs miesto centre, sename istoriniame pastate. Čia veikia ir Miesto istorijos centras – mums seseriška organizacija. Šios organizacijos darbuotojai nusprendė savo patalpose įrengti pastogę ukrainiečiams, kurie į Lvivą pabėgo iš karo nusiaubtų šalies teritorijų. Prie šios idėjos prisijungėme ir mes. Nuo karo pradžios mūsų teikiamu prieglobsčiu pasinaudojo daugiau kaip 70 žmonių. Kai kurie jų atvyko iš Kyjivo sričių, kuriose nutiko siaubingiausių dalykų, – Bučos, Irpinės. Taip pat iš Mariupolio, kuris vis dar yra agresoriaus gniaužtuose, kitų miestų. Žmonės čia ieško emocinės ir psichologinės pagalbos ir siekia patenkinti pagrindinius savo poreikius – pavalgyti, sušilti, atsigerti arbatos, nusiprausti po dušu. Džiugu, kad mums viską pavyko suorganizuoti labai greitai. Atskiri žmonės ir organizacijos iškart atsiliepė į mūsų prašymą ir aprūpino pastogę miegmaišiais, kitais reikmenimis. Pastogė vis dar veikia, nors joje pastaruoju metu apsistoję mažiau žmonių. Dauguma ukrainiečių išvyko į kitus miestus arba grįžo į savo namus. Kiti susirado darbą ir ieško butų nuomotis.
– Jūsų meno centras taip pat vykdo programą „Artists in War” (menininkai kare). Renkate pinigines lėšas ir skiriate jas Ukrainos menininkams. Kaip pačios sakote, menininkai yra viena pažeidžiamiausių profesinių grupių, nes dabar daugybė parodų centrų neveikia, netgi yra sugriauti. Be abejonės, menininkų balsas yra labai svarbus šiuo sudėtingu laikotarpiu, nes jie turi didžiulę galią parodyti pasauliui, kas vyksta. Su kokiais iššūkiais menininkai šiandien susiduria Ukrainoje?
A.G.: Prasidėjus karui, su kolegomis ėmėme galvoti, kaip galėtume padėti šalies menininkų bendruomenei. Labai artimai bendraujame su nemaža dalimi jų, be to, turime didelį partnerių tinklą užsienyje. Tad pradėjome garsiai kalbėti apie būtinybę paremti karo sąlygomis gyvenančius menininkus. Renkame jiems finansinę paramą, stengiamės suteikti emocinę ir psichologinę pagalbą. Žinoma, dabar kūrėjams svarbiausia išgyventi ir patenkinti svarbiausius poreikius – įsigyti maisto, turėti lėšų pragyventi. Tačiau esame pasiruošę paremti ir jų meno praktikas. Tikimės, kad tarpusavyje bendradarbiaujant pavyks sukurti svarbių projektų – karo refleksijų.
S.K.: Esame supratingi ir tikrai nespaudžiame menininkų tuoj pat nerti į kūrybą. Suprantame, kad sklandžiam kūrybiniam procesui reikalinga tam tikra emocinė būklė, kurią pasiekti dabar sudėtinga. Vienas programoje dalyvaujantis menininkas atvyko iš Charkivo. Jis pasakojo nesantis tikras, ar jo namai vis dar stovi vietoje. Visi jo kaimynai taip pat paliko miestą, tad nėra kam patikrinti, kokios būklės šiuo metu yra menininko namas. Jis atvyko be jokių priemonių, medžiagų ar ankstesnių savo darbų, kuriuos galėtų parduoti ir bent šiek tiek užsidirbti. Charkive šis menininkas turėjo nedidelę galeriją, bet prasidėjęs karas viską sužlugdė.
Be abejonės, meno kūrėjai yra itin pažeidžiama profesinė grupė, nes šios srities atstovai dažnai neturi nuolatinių pajamų. Karo atveju situacija tapo dar sudėtingesnė. Mūsų meno centras tiki, kad menas ir kultūra gali mus priartinti prie pergalės, todėl labai svarbu karo akivaizdoje neapleisti menininkų. Kol kas padėjome keturiolikai kūrėjų, bet mūsų tikslas kur kas didesnis. Džiaugiamės, kad prie mūsų misijos prisideda tiek atskiri žmonės, tiek organizacijos.
– Karo metu gedime dėl daugybės netekčių. Visų pirma, žmonių gyvybių ir sugriautų gyvenimų, taip pat sunaikintų namų ir miestų, gamtai ir gyvūnijai padarytos žalos. Itin svarbūs ir kultūriniai praradimai. Okupantai jūsų šalyje be gailesčio naikina galerijas ir muziejus, kuriuose glūdi neįkainojami kultūrinio paveldo objektai. Kokia žala Ukrainos menui ir kultūrai jau yra padaryta?
S.K.: Sunku pasakyti, nes ne visa padaryta žala yra užfiksuota. Dėl tebevykstančio karo neįmanoma suskaičiuoti visų praradimų ir fiziškai aplankyti mūsų kultūrai svarbių vietų. Hagos konvencija nurodo, kad nė viena karinio konflikto pusė negali žaloti kitos pusės kultūrinio paveldo. Tačiau Ukrainoje, ypač rytinėje šalies dalyje, visa tai vyksta. Rusų okupantai tikslingai bombarduoja svarbius muziejus ir galerijas, viskas daroma tyčia. Visiškai sunaikintas Nacionalinis Grigorijaus Skovorodos literatūrinis memorialinis muziejus Skovorodynivkoje. XVIII a. gyvenęs G.Skovoroda buvo itin Ukrainos kultūrai svarbus filosofas. Sudegintas ir Ivankivo istorijos muziejus, kuriame buvo laikomi liaudies meno tapytojos Marijos Prymačenko darbai. Ši XX a. menininkė yra pripažinta visame pasaulyje dėl savito savo darbų stiliaus.
Nukentėjo Mariupolio istorijos muziejus. Iš jo rusai pavogė originalius Archipo Kuindžio, Ivano Aivazovskio ir kitų garsių įvairių laikotarpių menininkų kūrinius. Tiesą pasakius, mes netgi matėme paveikslus pavogusio žmogaus įrašus socialiniame tinkle „Instagram“. Jis rašė ketinantis Rusijai grąžinti paveldą. Tačiau tai ne paveldo grąžinimas, o įžūli vagystė iš Ukrainos teritorijos. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Netgi sukurtas specialus puslapis, kuriame galima rasti nuolat pildomą karo metu sunaikintų ar apgadintų meno objektų sąrašą. Ketinama jį po karo pateikti Hagos tribunolui kaip ieškinį, prašant ištirti rusų padarytus karo nusikaltimus kultūrai ir meno paveldui. Sąraše yra jau virš 200 objektų.
Kalbant apie bendrus šalies kultūrinius praradimus, reikėtų nepamiršti ir individualių menininkų. Prasidėjus karui, daugybė kūrėjų prarado galimybę kurti. Kai kuriems teko bėgti iš namų palikus visas medžiagas ir įrankius. Kiti visą laiką leidžia bandydami patenkinti pagrindinius savo poreikius – pavalgyti, sušilti, surasti pastogę. Tad jie nebeturi laiko ir energijos kurti. Dėl šios priežasties Ukraina kasdien praranda daugybę potencialių meno šedevrų.
A.G.: Menininkai stengiasi apsaugoti savo meno kūrinius: slepia nuo bombų, bando evakuoti iš pavojingų teritorijų. Tikriausiai matėte nuotraukų iš Ukrainos miestų aikščių, kuriose svarbūs monumentai apdengti smėlio maišais? Taip juos bandoma apsaugoti nuo sunaikinimo. Visa tai atlieka savanoriai iš kultūros sektoriaus – menininkai, kuratoriai, meno vadybininkai. Šiam tikslui skiriamas laikas ir energija, kuriuos normaliomis sąlygomis būtų galima panaudoti visiškai kitaip.
Todėl norėtume paskatinti užsienio meno organizacijas į tuos pačius kultūrinius renginius ir rezidencijas nekviesti ukrainiečių ir rusų menininkų. Privalu suprasti ir įsisąmoninti, kas šiame kare yra auka ir kas agresorius, kokiomis sąlygomis šiandien gyvena Ukrainos menininkai. Jie negali kurti, nes jaudinasi dėl savo gyvybės ir jau sukurtų meno kūrinių išlikimo. Laiką jie leidžia ne studijose su teptuku rankose, bet slėpdami meno kūrinius nuo bombų keliamo pavojaus ir savanoriaudami. Dėl šios priežasties svarbi bendra tarptautiniame meno lauke dirbančių žmonių pozicija. Šiandien tarptautinėje meno scenoje rusų menininkams negali atsirasti vietos.
– Kalbėjote apie agresorių bandymą Ukrainai svarbius meno kūrinius sugrąžinti į Rusiją. Įdomu tai, kad nemaža dalis garsių kūrėjų yra laikomi rusais, nors jie gimė Ukrainoje ir save laikė ukrainiečiais. Pavyzdžiui, rašytojas Nikolajus Gogolis.
A.G.: Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Menininkai, kurie gimė Ukrainoje, save laikė ukrainiečiais ir netgi dirbo tradicinėmis ukrainietiškomis technikomis, neretai įvardijami kaip rusų menininkai. Esą, jei kūrėjas gyveno Rusijos imperijos laikais ar Sovietų Sąjungoje, jis automatiškai tapo rusu. Labai svarbu apie kolonijinę Rusijos politiką kalbėti garsiai, inicijuoti diskusijas. Ši šalis niekingais būdais bando pasisavinti ukrainiečių kultūrinį paveldą.
S.K.: Pasidalysiu vienu nesenu pavyzdžiu. Prieš mėnesį atidarytoje Venecijos bienalėje eksponuojami ukrainiečių kilmės tapytojos, tekstilininkės Sonios Delone darbai. Prie jų galima rasti užrašą, kad menininkė gimusi Rusijos imperijoje, suprask – ji rusė. Tai gali pasirodyti smulkmena, tačiau tokie kalbos niuansai yra labai svarbūs.
– Dažnai karo Ukrainoje kontekste girdime frazę „atskirkime meną nuo politikos“. Ją ypač mėgsta kartoti į Lietuvą nebegalintys atvykti Putino režimui ištikimi meno lauko žmonės. Kokį jūs matote menininko vaidmenį šiame kontekste? Juk kultūra negali gyvuoti atskirai nuo politikos.
A.G.: Tikrai negali. Kaip žinote, Rusija jau seniai meistriškai išnaudoja meną ir kultūrą politinėms reikmėms. Pradedant muzika, baigiant filmais, kuriuose ukrainiečiai vaizduojami kaip nusikaltėliai, naciai arba neįtikėtinai kvaili žmonės. Žinomiausias pavyzdys – filmas „Brolis“, kuriame mūsų tauta piešiama kaip sąžinės neturintys vagys. Žinoma, Rusijoje galėtume rasti menininkų, kurie lyg ir bando pusę lūpų kalbėti apie karą Ukrainoje. Tačiau svarbu tai, kad jie niekada taip ir neatsiprašė už savo šalies dešimtmečius vykdomus nusikaltimus. Karas Ukrainos rytuose vyksta jau aštuonerius metus, prieš tai buvo įvykdyta invazija į Sakartvelą, kraupūs dalykai vyko Čečėnijoje. Dauguma Rusijos menininkų niekada nesipriešino ir garsiai nekalbėjo apie šiuos karo nusikaltimus.
Todėl pasikartosiu – prašome tarptautinių organizacijų nebendradarbiauti su Rusijos menininkais. Labai svarbu suprasti vieną aspektą. Jei po kelių dešimtmečių, retrospektyviai peržiūrėdami praeities įvykius, pamatysime, kad šiuo laikotarpiu rusų menininkai be trukdžių dalyvavo pasaulinėje meno scenoje, atrodys, kad galbūt nieko blogo ir nevyko. Juk kaip kitaip rusų menininkams galėjo būti leidžiama dalyvauti didžiuliuose tarptautiniuose renginiuose? Šiųmetėje Venecijos bienalėje rusų paviljonas buvo uždarytas – tai svarbus ženklas, parodantis meno pasaulio poziciją. Tad prašome nenormalizuoti agresoriaus, nes ateities kartoms gali būti sunku suvokti, kas iš tikrųjų vyko. Šiandien, kai Rusijos kariai mėto bombas ant civilių Ukrainoje, ne laikas kviesti rusų menininkus į tarptautinę kultūros sceną ir mėgautis jų menu.
S.K.: Intelektualai ir meno žmonės turi svarbią pareigą kritikuoti valdžią ir kalbėti apie jos vykdomą neteisybę. Putino valdymui greitai sukaks 20 metų, tačiau niekada negirdėjau, kad rusų intelektualai jį rimtai kritikuotų. O jei tyli, vadinasi, palaikai agresiją. Aišku, galima sakyti, kad jie bijo valdžios susidorojimo. Tačiau manau, kad labiau bijoma netekti šiltos vietelės ir su lojalumu valdžiai susijusių naudų. Svarbu ir tai, kad Rusijos kultūros lauko žmonėms labai sunku Ukrainą ir Rusiją suprasti kaip dvi skirtingas šalis su skirtingomis kultūromis. Įprastai, atsidūrę tarptautinėje scenoje, jie toliau tęsia naratyvą apie Ukrainą kaip mažesnį Rusijos brolį. Daugybė Rusijos kultūros atstovų įsitikinę, kad tai Rusija sukūrė Ukrainą, o anksčiau tokios šalies ir tautos esą nebuvo. Šis kolonialistinis naratyvas niekur nesitraukia iš Rusijos intelektualų širdžių ir protų jau daugybę dešimtmečių.
– Rusijai pradėjus karą su Ukraina, dalis Europos šalių išties nusprendė kuriam laikui atšaukti Rusijos meną ir nebekviesti rusų menininkų pasirodyti šiose šalyse. Manote, kad kol kas pastangų parodyta per mažai?
A.G.: Taip, kai kurios šalys kuriam laikui uždraudė rusų menininkams atvykti, bet tokių atvejų labai mažai. Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose į tą patį renginį vis dar pakviečiama atstovų iš Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos. Manau, kad tai nemoralu ir nekorektiška.
Šiandien, kai Rusijos kariai mėto bombas ant civilių Ukrainoje, ne laikas kviesti rusų menininkus į tarptautinę kultūros sceną ir mėgautis jų menu.
S.K.: Karo kontekste kalbame griežtai, tad kai kuriems atrodo, kad Ukraina šiuo metu skatina rusofobiją. Tai netiesa. Daugiau pasidomėję istorija pamatytumėte, kad konfliktas tarp šių dviejų šalių tęsiasi jau šimtmečius. Rusijos režimas ne vieną amžių žudė ir persekiojo Ukrainos intelektualus, vykdė holodomorą, naikino mūsų kalbą ir kultūrą. Tad priešiškas požiūris į šią šalį yra tiesiog ukrainiečių išgyvenimo instinktas, suformuotas šimtametės patirties. Prasidėjus karui, politikai ir diplomatai bandė jį išspręsti diplomatiniu keliu. Tačiau tai neįmanoma, nes agresorius sako viena, daro kita ir net neketina sustoti. Tad imtasi sankcijų, apribojančių ne tik ekonominį Rusijos gyvenimą, bet ir šios šalies menininkų galimybes. Teoriškai tokios sankcijos turi paskatinti Rusijos žmones bent šiek tiek imti spausti savo valdžią. Deja, kol kas nematome, kad šios šalies gyventojai jaustų bent kokią atsakomybę.
– Kaip kalbėjome pokalbio pradžioje, menas yra galinga jėga. Kokį matote Lietuvos meno lauko žmonių vaidmenį siekiant padėti Ukrainai?
A.G.: Tikime, kad menas ir kultūra turi galią skatinti pokyčius. Menininkai yra tie žmonės, kurie pasauliui gali parodyti kitokį kelią. Todėl mūsų centras ir rūpinasi menininkais, stengiamės, kad jie neliktų apleisti, užmiršti. Kalbant apie Lietuvą, puikus performansas buvo surengtas prie Rusijos ambasados Vilniuje. Netoliese esantis tvenkinys buvo nudažytas kraujo spalva, o olimpinė čempionė Rūta Meilutytė jį perplaukė, atkreipdama dėmesį į kovojančius ukrainiečius. Viskas buvo padaryta labai meniškai ir įtaigiai. Tai nuostabus pavyzdys, kaip lietuviai, netgi nebūtinai menininkai, gali sukurti labai įtikinamą meninį vyksmą. Meno lauko žmonės taip pat gali dirbti su ukrainiečių bendruomenėmis, kurios apsistojusios Lietuvoje. Verta fiksuoti jų patirtis, emocijas, istorijas. Žinoma, svarbu ir apskritai garsiai kalbėti apie tai, kas vyksta, kas šiame kare yra agresorius.
S.K.: Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik mums pažadėjo, kad partneriams kitose šalyse perduos žinią apie šiandienę padėtį Ukrainoje, paramos būtinybę. Labai džiaugiamės ir esame be galo dėkingi, kad lietuviai vykdo iniciatyvas, suteikiančias ukrainiečiams tribūną kalbėti ir būti išgirstiems. Atvykusios į Kauną, pajutome didelį valstybės ir individualų palaikymą. Tai steikia stiprybės ir vilties, kad gėris nugalės. Nuoširdžiai dėkojame jums! Lietuviai ir ukrainiečiai privalo laikytis išvien – turime bendrą istoriją, abi mūsų tautos patyrė to paties agresoriaus okupaciją ir žiaurumus. Tad turime garsiai kalbėti apie klaikią rusiško pasaulio idėją ir visai Europai kylančias grėsmes.
