Šiuo me­tu VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­de pra­žy­do pui­kio­sios as­til­bės. Į Eu­ro­pą jos at­ke­lia­vo vė­liau nei dau­gu­ma ki­tų gė­lių - tik XIX a. pra­džio­je iš Ja­po­ni­jos, Ki­ni­jos, In­di­jos, Ne­pa­lo ir kt. VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­de šios su­bti­laus gro­žio gė­lės pra­dė­tos au­gin­ti dau­giau nei prieš 30 me­tų El­vy­ros Žlio­bie­nės ini­cia­ty­va. Da­bar as­til­bių plan­ta­ci­ją pri­žiū­ri ir as­til­bių veis­lių ty­ri­mus tę­sia ag­ro­no­mė-gė­li­nin­kė Ži­bu­tė Baš­kie­nė.

„VDU Kau­no bo­ta­ni­kos so­de au­gi­na­ma apie 50 as­til­bių veis­lių, be­si­ski­rian­čių aukš­čiu, žie­dy­nų spal­va, for­ma, žy­dė­ji­mo lai­ku bei la­pų spal­va. Žel­dy­nuo­se ir dar­že­liuo­se daž­niau­siai au­gi­na­mos ne as­til­bių rū­šys, o veis­lės. Jų yra la­bai įvai­rių. As­til­bės žy­dė­ji­mo me­tu ga­li pa­siek­ti net 150 cm aukš­tį, o žie­dy­nų šluo­te­lių il­gis - 12-45 cm. Skir­tin­gų veis­lių as­til­bių žy­dė­ji­mo lai­kas yra ne­vie­no­das - nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio pa­bai­gos," - aiš­ki­no Ž.Baš­kie­nė.

As­til­bės - la­bai de­ko­ra­ty­vūs, įvai­rių spal­vų žie­dais ir puoš­niais la­pais au­ga­lai, ku­rie per­so­di­na­mi maž­daug kas ketverius-šešerius me­tus, da­li­jant se­nus ke­rus, ša­li­nant su­me­dė­ju­sią šak­nias­tie­bio da­lį. Pa­so­din­tos as­til­bės tuoj pat ap­mul­čiuo­ja­mos dur­pė­mis ar iš­si­vė­di­nu­sia kom­pos­ti­ne že­me. Ar­tė­jant žie­mai, as­til­bės mul­čiuo­ja­mos dar kar­tą. Per­žy­dė­ję žie­dy­nai nu­pjau­na­mi. Ne­ga­li­ma as­til­bių so­din­ti po di­de­liais me­džiais ir krū­mais, nes jų šak­nys džio­vi­na že­mę.

Ag­ro­no­mė-gė­li­nin­kė pa­ta­rė as­til­bes so­din­ti gru­pe­lė­mis, de­ri­nant jų žie­dy­nų spal­vas: bal­tą, tam­siai rau­do­ną, tam­siai ir švie­siai ro­ži­nę bei vio­le­ti­nę.