Naujųjų laikų M. Hari: šnipę išdavė fiktyvūs pasai

Įtartini dokumentai

Dešimt mėnesių tiriamosios žurnalistikos tinklas „Bellingcat“ su partneriais aiškinosi beveik dešimtmetį trukusią istoriją, kurią ši moteris sukūrė prisidengdama pasakomis apie savo gyvenimą, netikrų brangenybių verslu ir prašmatniu Marios Adelos Kuhfeldt Rivera vardu.

Viskas prasidėjo, kai baltarusių skaitmeniniams partizanams pavyko gauti duomenis apie asmenis, kirtusius Baltarusijos sieną. Sąraše „Bellingcat“ žurnalistai aptiko pažįstamą skaičių kombinaciją: keli asmenys vyko su pasais, kurių serijos numeriai buvo labai panašūs į ankstesnių „Bellingcat“ tyrimų herojų – GRU smogikų, vadinamųjų Skripalių ir bulgarų verslininko Emiliano Gebrevo nuodytojų – pasų numerius. Įtarino paso savininko pavardės nerasta jokioje Rusijos duomenų bazėje.

Netrukus įtarimai pasitvirtino. „Ji buvo šiuolaikinė Mata Hari, garsėjo gundančiais būdais ir paliko daug sudaužytų širdžių, kai galiausiai išnyko“, – apie demaskuotą šnipę rašė „La Repubblica“.

2005 m. rugpjūtį advokatas iš Limos pateikė prašymą pripažinti Peru pilietybę M.A.Kuhfeldt Riverai. Jis pateikė gimimo liudijimą, išduotą 1978 m. rugsėjo 1 d., ir krikšto liudijimą. Tačiau nustačius, kad bažnyčia buvo pastatyta devyneriais metais vėliau nei tariamai įvyko krikštynos, prašymas buvo atmestas.

2006 m. Maria Adela jau turėjo Maskvoje jai išduotą rusišką pasą. Jų, kaip nustatė „Bellingcat“, Maria Adela turėjo mažiausiai tris: vieną Rusijos ir du užsienio piliečių pasus.

Mįslingas sutuoktinis

Kada tiksliai Maria Adela atsidūrė Europoje, sunku nustatyti, bet, sprendžiant iš jos nuotraukų kitų žmonių socialiniuose tinkluose, 2009–2011 m. ji buvo Romoje ir Maltoje. Kaip vėliau pasakojo britų žurnalistė, su Maria Adela susipažinusi Maltoje, pastaroji aiškino Paryžiuje lankanti gemologijos kursus, bet dažnai lankosi saloje pas savo sužadėtinį.

Paryžiuje Maria Adela įregistravo juvelyrinių dirbinių įmonę „Serein“, iš Prancūzijos sostinės ji neretai keliavo ne tik į pietus ir vakarus, bet ir į Maskvą.

2012 m. liepą Romoje Maria Adela ištekėjo. Draugams sutuoktinis buvo pristatytas kaip italas, nors buvo gimęs Maskvoje, rusės ir ekvadoriečio šeimoje, ir turėjo dar abiejų tėvų pilietybes.

Praėjus keliems mėnesiams po tuoktuvių Maria Adela vyras gavo Rusijos mokesčių mokėtojo kodą, o po metų Maskvoje, kurioje lankėsi be žmonos, mirė nuo abipusio plaučių uždegimo ir sisteminės raudonosios vilkligės, kuri jam buvo diagnozuota dviem mėnesiais anksčiau. Susisiekę su velionio draugais, žurnalistai pastaruosius nustebino žinia, jog paprastai atviras bičiulis nuslėpė savo vedybas ir spėjo, kad šia santuoka bičiulis galėjęs padėti moteriai gauti europietišką pasą.

Olimpinė pamestinukė

2013 m. pradžioje Maria Adela persikraustė į Italiją. Dokumentuose teigiama, kad ji – studentė, tad ir apsigyvena kukliame būste. Per dvejus metus pelenė virto princese. Netrukus Maria Adela atidarė juvelyrikos dirbtuvę, persikraustė į Neapolį, apsigyveno name.

Ji palaikė ryšius ne tik su karininkais ir amerikiečių pareigūnais, bet ir su belgais, vokiečiais ir italais.

2016 m. Maria Adela – jau prabangios „Concept Gallery“ šeimininkė, aktyvi vakarėlių dalyvė. Tai, kad išskirtiniais vadinami jos gaminiai tėra kiniška bižuterija, kad jų tėra pardavusi vos už 13 tūkst. eurų, tačiau išlaidauja vakarienėms, jos naujiesiems draugams nėra žinoma. Kaip ir tai, tikrasis „verslininkės“ tikslas – ne pelnas, bet Italijos elitas. Ir ne bet koks – karinis: Maria Adela sugebėjo tapti asociacijos „Lions Club Napoli Monte Nuovo“, vienijančios vietinės NATO bazės karininkus, nare.

Vokiečių pulkininkas leitenantas Thorstenas S. vėliau „Der Spiegel“ pasakojo, jog moteris buvo labai aktyvi klubo narė, rūpinosi jo profiliu feisbuke, dalyvaudavo visuose renginiuose. „Niekada nesupratau, kokia buvo jos motyvacija“, – žurnalistams sakė karininkas.

Motyvacija paaiškėja, žvelgiant į Maria Adela gyvenimą kiek kitu kampu, per Rusijos žvalgybininkų prizmę.

Klube rusė mezgė naujas pažintis – bent viena jų virto romanu. Klubo bičiuliams moteris pasakojo esanti Pietų Amerikoje gimusia vokiečio ir perujietės dukra. Į Maskvos olimpiadą 1980 m. ją atsivežusi motina esą turėjusi skubiai grįžti namo, patikėjo mergaitę pažįstamai rusų šeimai, tačiau vėliau taip ir nebepasirodė. Tarsi pikantiškų spalvų būtų per maža, Maria Adela sakė vaikystėje patyrusi patėvio seksualinę prievartą, todėl visada svajojusi ištrūkti iš Rusijos ir ištekėti už užsieniečio.

Gydėsi širdies bėdas

Tarp žmonių, su kuriais ji dažnai susitikdavo, buvo pulkininkė Shelia Bryant, tuometinė JAV karinio jūrų laivyno Europoje ir Afrikoje generalinė inspektorė. Sh.Bryant vėliau žurnalistams sakė abejojusi rusės gyvenimo istorija, įtarimų kėlė ir jos išlaidavimas. Tačiau tiek ji, tiek jos sutuoktinis turėję ribotą priėjimą prie slaptos karinės informacijos, kuri galėjo sudominti rusų žvalgybą. „Prisimenu, kad ji palaikė ryšius ne tik su karininkais ir amerikiečių pareigūnais, bet ir su belgais, vokiečiais ir italais. Bandėme jai padėti išspręsti jos, matyt, sentimentalias problemas, susijusias su vyrais...“ – pasakojo Sh.Bryant.

Esą norėdama išsigydyti širdies žaizdas, Maria Adela siekė užmegzti ryšius su NATO ir sąjungininkų karinėse struktūrose dirbusių žmonių. Tarp jos draugysčių būta ir romano su tuometiniu NATO IT administratoriumi.

Ar Maria Adela turėjo galimybę patekti į saugumo prasme jautrias NATO bazės erdves, nežinia. Tačiau ji dalyvavo NATO metiniame bei jūrų pėstininkų korpuso pokylyje, įvairiuose labdaros renginiuose.

Žurnalistams nepavyko nustatyti, ar moteris galėjo gauti slaptos informacijos arba infiltruoti kenkėjišką programinę įrangą į savo draugų ir pažįstamų telefonus ar kompiuterius.

Nežinia, ar rusė turėjo ryšių su 2020 m. vasarą suimtu NATO būstinėje Neapolyje tarnavusiu Prancūzijos pulkininku. Tačiau suėmimo metu Maria Adela jau buvo dingusi iš savo Neapolio bičiulių akiračio.

Dingo ir atsirado

2018 m. rugsėjo 15 d., netrukus po to, kai „The Bellingcat“ demaskavo su „Novičiok“ po Europą keliavusius rusų smogikus ir jų priedangos dokumentus, Maria Adela iš Neapolio išvyko į Maskvą. Draugai veltui bandė susisiekti su ja socialiniuose tinkluose. Tik po dviejų mėnesių feisbuke pasirodė pranešimas italų ir anglų kalbomis, kuriame ji sakė serganti vėžiu.

Po to – ir vėl tyla. Tik su minėta britų žurnaliste Marcelle D'Argy Smith pernai gruodį rusė vėl susisiekė per „WhatsApp“. „Yra tiek daug dalykų, kurių negaliu paaiškinti (ir niekada nepaaiškinsiu), bet žinau viena: labai tavęs pasiilgau“, – rašė Maria Adela.

Nuo savo užsienio bičiulių Maria Adela pasislėpė, tačiau ne nuo akylų žurnalistų. Ištyrę Rusijos duomenų bazes, pasitelkę veidų lyginimo programą, jie nustatė tikrąją jos tapatybę. Tai Olga Kolobova, gimusi 1982 m., 2005 m. Krasnodare užregistravusi alkoholiu prekiaujančią įmonę. Ne vokiečio, bet ruso, Jekaterinburgo universiteto karinio fakulteto dekano, pulkininko, apdovanoto visa eile medalių „už tarnybą tėvynei užsienyje, Angoloje, Irake ir Sirijoje“, dirbusio žvalgyboje, dukra.

Kol fiktyvioji Maria Adela gydėsi vėžį, tikrajai O.Kolobovai Maskvoje sekėsi gerai. Kaip ir Neapolyje ji gyvena prašmatniau nei galėtų sau leisti: turi naują „Audi“, du prabangius butus, nors dirba Rusijos pensijų fonde. Ir mėgsta į darbą užsisakyti maisto, ką byloja neseniai nutekinti „YandexFood“ duomenys.