Skaitmeniniai prisiminimai – mūsų atminties žudikai?

Asmeninės istorijos dalis

Jeigu kas nors paklaustų, ar jūs kolekcionuojate senus elektroninius laiškus, greičiausiai nustebtumėte ir atsakytumėte neigiamai. Juk kam gi šautų į galvą tai daryti?! Skaitmenines nuotraukas laikome telefonuose, kompiuteriuose, laikmenose. Kai šie prietaisai sugenda ar pasensta ir įsigyjame naujus, jas dažniausiai užmirštame ir pradanginame interneto platybėse. Popierinių bilietų taip pat beveik nebeliko. Kaip ir atvirukų. Ko gero, egzistuoja tik vaikų piešiniai.

Regis, sėkmingai be šių daiktų apsieiname, tad gal jie tikrai nereikalingi? Tačiau psichologai teigia, kad fiziškai apčiuopiamų prisiminimų neturėtume nuvertinti. Jie yra mūsų asmeninės istorijos dalis. Daiktai, kurie primena artimus žmones, svarbius įvykius, padeda nusiraminti, pasijusti saugesniems, susikurti komforto zoną, ramybės oazę chaotiškame pasaulyje. Nenuostabu, kad vaikai taip mėgsta kaupti įvairias kolekcijas – tai svarbu jų protiniam ir emociniam vystymuisi.

Atmintis išsiderina

Glazgo universiteto profesorius Andrew Hoskinsas, atminties ekspertas, neseniai išleistos knygos "Skaitmeninės atminties tyrimai" autorius, tvirtina: nepaisant to, kad laiškai, atvirukai, piešiniai, rašteliai, nuotraukos bėgant laikui vis labiau blunka, plyšta, irsta, jie padeda mums išsaugoti prisiminimus apie žmones, įvykius. Mokslininko atliktos studijos liudija, kad skaitmeninės technologijos iš esmės keičia atminties mechanizmus, juos sutrikdo.

Sakoma, kad to, ką prisimename, niekada neprarandame. Deja, jei pasikliausime tik skaitmeniniais įvykių liudytojais, dalies prisiminimų galime netekti. Kita problema, kad mes pernelyg pasitikime išmaniaisiais prietaisais, socialiniais tinklais, todėl net nesistengiame prisiminti. Kam to reikia, jei žinome, kur tą informaciją vienu mygtuko paspaudimu rasti? Dėl to silpnėja mūsų aktyvioji atmintis – tokia neribotų galimybių naudotis naujomis technologijomis kaina.

Smegenis reikia mankštinti

"Nuo pasitikėjimo skaitmeninės terpės atmintimi perėjome prie visiškos priklausomybės nuo jos", – sako A.Hoskinsas. Anksčiau buvome įpratę lavinti atmintį. Šį gebėjimą susilpnino mūsų naujausiuose įrenginiuose esančios paieškos sistemos. Juk jei mums prireikia kokios nors informacijos per kelias sekundes ją rasime planšetėse, telefonuose ar kompiuteryje.

Mokslininko įsitikinimu, smegenys yra panašios į raumenis: jeigu tam tikros vieno ar kito raumens dalies ilgą laiką nenaudosime, netreniruosime, jis natūraliai susilpnės. Tas pats atsitinka ir su smegenimis. Įsiminti tam tikrus įvykius, momentus, akimirkas mums trukdo ir pasikeitę įpročiai.

Tarkime, tikru apsėdimu tapęs noras įamžinti viską, ką matome ir kas vyksta. Dėl jo mes pradedame savo gyvenimą matyti tarsi iš šalies, taip, kaip jis atsispindės įrašytu vaizdu pasidalijus socialiniuose tinkluose. Tokiu būdu tarsi redaguojame akimirką, užuot ją išgyvenę.

Svarbiau už pačią akimirką

Dažnai žmonės įamžina nuotraukoje ar vaizdo įraše tai, ką nori, kad kiti matytų. Dėl to ir tą situaciją įsimena ne tokią, kokia ji buvo iš tiesų, o perfiltruotą, kaip pateikiama socialinėse medijose. Pradeda atrodyti, kad jei mūsų patirtis nebuvo įamžinta tviteryje, instagrame ar jutube, ji nebuvo reali. Tam tikra prasme akimirkos fiksavimo faktas tampa svarbesnis nei pats įvykis ir jo metu patiriami išgyvenimai. Jie tarsi nublanksta, nes mes norime suspėti nufotografuoti, įrašyti.

A.Hoskinsas pateikia įtikinamų pavyzdžių, norėdamas pailiustruoti šią išvadą ir parodyti skirtumus tarp kartų. Tarkime, per pirmąjį jo sūnaus gyvenimo mėnesį padaryta, nukopijuota ir pasidalyta daug kartų didesniu skaičiumi jo nuotraukų nei per visą pirmąjį paties mokslininko gyvenimo dešimtmetį. Suskaičiuota, kad nuo 2012 m. visame pasaulyje yra padaryta daugiau nei trys bilijonai skaitmeninių nuotraukų, kasdien vien tik į feisbuką jų įdedama apie 300 mln.

Sužadina pojūčius

Naujojoje Zelandijoje atliktas eksperimentas patvirtina profesoriaus prielaidas, kad vaizdo įrašymo ir fotografavimo veiksmas tiesiogiai veikia mūsų gebėjimą įsiminti situacijas. Jo dalyviai buvo vedžiojami po muziejų ir prašomi įsiminti tai, ką matė. Vienus objektus jie tik apžiūrėjo, o kai kuriuos buvo pasiūlyta nufotografuoti. Vėliau paaiškėjo, kad žmonės įsiminė daug mažiau detalių, smulkmenų apie nuotraukose įamžintus eksponatus, palyginti su tais, kuriuos tik apžiūrėjo.

Artefaktai iš praeities, kuriuos galime pačiupinėti, sukelia daug intensyvesnę reakciją, kartu sustiprina atmintį, palyginti su skaitmeninėmis nuotraukomis, vaizdo įrašais, tikina psichologai ir psichoterapeutai. Apčiuopiami, materialūs prisiminimai, skirtingai nei vaizdo įrašai ar skaitmeniniai vaizdai, gali pažadinti ir kitus pojūčius – jie dažnai turi kvapą, skonį, tam tikrą faktūrą, kurią pajunti pirštais. Šie pojūčiai taip pat svarbūs išsaugant atmintyje įvairias patirtis.

Turime labiau tausoti

Londono Horniman muziejus atliko tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokį poveikį lankytojams daro galimybė palaikyti rankose čia saugomus daiktus. Tie, kuriems buvo leista juos pačiupinėti, ne tik geriau įsiminė su jais susijusius faktus, bet ir pajuto užsimezgus tam tikrą ryšį.

Žinomas JAV klinikinis psichologas dr. Tony Ortega tvirtina, kad apčiuopiami prisiminimai ryškesni ir gyvesni nei skaitmeniniai, todėl daug efektyviau pažadina emocinį trigerį, atgaivinantį atmintį, leidžiantį mums persikelti į tam tikrą praeities momentą, vietą, laiką.

"Žmogaus atmintis daug trapesnė, nei mes linkę manyti", – įspėja A.Hoskinsas. Todėl su ja reikia elgtis atsargiau, tausoti ir kartu lavinti, priešingu atveju galime negrįžtamai prarasti joje užfiksuotus brangius gyvenimo momentus, žinias ir patirtį. Skaitmeninėmis technologijomis reikia naudotis protingai ir atsakingai, ragina atminties ekspertas. Be to, išmaniuosiuose įrenginiuose saugomos nuotraukos, informacija gali bet kada iš ten pradingti. Taigi, nebijokime pasirodyti senamadiški, susigrąžinkime savo prisiminimų dėžutes, o jei jas turime, nupūskime dulkes ir pradėkime pildyti.

Tai įdomu

JAV Šiaurės Vakarų universiteto psichologijos profesorius Paulas Reberis pateikia duomenis, kad žmogaus smegenys gali sutalpinti iki 2,5 petabaitų duomenų. Ekvivalentas – 1 mln. TV serialų valandų arba 4 tūkst. aifono atmintis.

Emory universiteto (JAV) mokslininkai ištyrė, kad 5–7 metų vaikai atsimena apie 60 ir daugiau proc. ankstyvojo gyvenimo tarpsnio įvykių. Sulaukę 8–9 metų – vos 40 proc.

65 proc. pasaulio gyventojų geriau įsimena tai, ką mato. Likusiesiems lengviau prisiminti tai, ką girdi.

Kai kuriems žmonėms įsiminti norimą dalyką lengviau, jeigu užsimerkia.