Kodėl vis dar negalima taržvaigždinių skrydžių palengvinti žiemos miegu?

Tai turėtų būti ne šiaip žiemos miegas, o dirbtinė hibernacija. Tyrėjų nuomone, būtent ši technologija gali atverti tarpžvaigždinių skrydžių galimybę. Tik pagalvokite – turimomis technologijomis žmogų iki Marso būtų galima nugabenti per 8 mėnesius. Iki tolimų Saulės planetos sistemų tektų skrieti ne vienerius metus. O iki kitų žvaigždžių sistemų tektų kepurnėtis šimtus ir tūkstančius metų.

Kodėl šviesa tokia lėta?

Keliaudama iki kitų žvaigždžių net ir šviesa užtrunka, todėl verčiau apsiribokime mūsų sistema. Skrydžio metu astronautus reikia maitinti, saugoti ir suteikti kokios nors veiklos, pramogų. Tik įsivaizduokite, kad jums reikėtų keletą metų uždaroje erdvėje gyventi su tais pačiais žmonėmis. Žemėje atlikti panašūs eksperimentai parodė, kad net atspariausių dalyvių psichika gali neatklaikyti.

Todėl hibernacija atrodo puikus sprendimas. Tai – dirbtinai sukelta būsena, kai sumažėja širdies susitraukimų dažnis, sumažėja energijos ir deguonies suvartojimas, sumažėja kūno temperatūra. Taip taupomi vidiniai ištekliai ir jų reikia gerokai mažiau.

Pažymėtina, kad žmonės šį procesą jau kopijuoja, tačiau tobulumo pasiekti dar nepavyksta. Paprasčiausiai mums to nereikia. Gyvūnams žiemos miegas išsivystė natūraliai, o štai žmonės net nepalankiausiomis sąlygomis rasdavo išeitį – pakeisdavo racioną, naudodavo šiltus kailius.

Tačiau kosmose atstumai, tad ir laiko masteliai kitokie ir čia hibernacija būtų puikus variantas. Prisiminkite, kad ir „Svetimą“. Na, taip, filmo baigtį pavadinti laiminga sunku, tačiau naudojant hibernaciją iš tiesų pavyko nusigauti toli nuo gimtosios planetos.

Pažeistų smegenis?

Kodėl mums tokia technologija nepasinaudoti? Kaip nesunku nuspėti, ne viskas taip paprasta, yra problemų. Visų pirma, tyrėjai nerimauja, kad gali būti pažeistos smegenys. Hibernacija vis dar menkai tyrinėta sritis ir sunku nustatyti, kaip jis gali paveikti žmogaus smegenis.

Pavyzdžiui, gyvūnai kasdien kelioms valandoms žiemos miegą nutraukia. Tai ne ištisinis miegas, o ilgas miegas su trumpomis būdravimo pertraukėlėlmis. Kosminiame žiemos miego variante miegas turėtų būti nuolatinis, nepertraukiamas.

Tačiau mūsų smegenys gali supainioti medžiagų apykaitos sulėtėjimą ir temperatūros sumažėjimą su miego trūkumu. Tada į smegenis pateks mažiau deguonies ir prasidės fiziniai pokyčiai. Taip pat yra ir atminties praradimo rizika.

Funkcionuojant minimaliu galingumu, sumažėja ir reorganizuojasi sinapsių ryšiai, kurie svarbūs atminimų formavimuisi. Todėl kyla grėsmė po kelių mėnesių ar metų pabusti kitoje planetoje ir visiškai nieko neatsiminti iš savo ankstesnio gyvenimo.

Mokslininkai nežino, kokie prisiminimai nukentėtų, tad, yra pavojus patirti rimtą psichologinę traumą. Tokios būsenos naujųjų kolonistų pageidavimų sąraše tikrai nėra.

Ir dar viena ne itin maloni tema – gyvūnai žiemojimo metu savo gyvybinės veiklos atliekas dažnai reabsorbuoja, taip taupydami jose esančias maistingąsias medžiagas. Todėl ir į tualetą iki pavasario jie nevaikšto. Žmonės tokios funkcijos neturi, tad, reikės naudotis kateteriais.

Dabar egzistuoja procedūra, primenanti žiemos miegą. Tai – terapinė hipotermija. Kūnas atvėsinamas iki 0 laipsnių, kad sulėtėtų ląstelių ir smegenų funkcijos. Ši procedūra padeda sustiprėti po rimtų operacijų ar insulto. Tačiau tokios būsenos žmonės būna ne ilgiau nei porą savaičių. 

Taigi, žmonija kosminiams skrydžiams hibernacijos kol kas nenaudoja dėl rizikos pažeisti smegenis, prarasti atmintį, dėl atsigavimo iš hibernacijos problemų ir ligų. O ir ne kiekvienas rizikuotų praleisti kelis gyvenimo mėnesius ar metus, juk mums tai psichologiškai sunku ir neįprasta.

Antra vertus, sukūrus tokią procedūrą, kelių mėnesių ar metų trukmės kosminius skrydžius žmonės galėtų vykdyti gerokai ekonomiškiau ir psichologiškai lengviau. Ir mokslininkai tai supranta.

Pavyzdžiui, Spaceworks kompanija tiria hibernaciją ir jau atlieka bandymus su gyvūnais. Gali būti, netrukus jie pabandys eksperimentuoti su Tarptautinės kosminės stoties astronautus.