Kalbos evoliucija: prisitaikyti ir prie technologijų, ir prie rūkymo įpročių

Antplūdžio nesibaimina

Prof. A.Smetona ilgus metus dirba su informacinių technologijų terminija, padeda kalbai plėtotis šiame lauke. Nors atrodo, kad IT ir technologijų pasaulis naujus žodžius ir sąvokas kepa nesustodamas, profesorius nesibaimina, kad kokios nors nevartotinos svetimybės staiga užtvindys lietuvių kalbą.

Jis išskiria, kad pirmiausia reikėtų nepainioti bendrosios leksikos ir terminijos, o pastarosios tarptautiškumas – jokia problema: „Kartu tai ir neišvengiamybė – terminų yra gerokai daugiau nei bendrosios leksikos žodžių. Aišku, nereikia painioti skirtingų kalbėjimo tipų: kai specialistas kalba specialistui, specialistas kalba nespecialistui ir nespecialistas kalba nespecialistui“.

„Kaip manote, kiek gali būti kompiuterijos terminų ar šiaip sąvokų pavadinimų? „Microsoft“ lokalizatorių glosarijuje buvo apie 64 tūkstančiai terminų ir frazių. O kiek sąvokų mes vartojame kasdien kalbėdami apie kompiuterį? Tiek, kiek reikia: ekranas, monitorius, darbastalis, ikona, paveiksliukas, žymeklis, klavišas, mygtukas, klaviatūra, pelė... Manau, su pora šimtų sąvokų puikiai išsiverčiame. Ir tos ne visos vartojamos ta tiksliąja specialistų reikšme – jos determinizuojamos, nužeminamos iki buitinio supratimo. Vadinasi, negali mūsų užplūsti begalinė naujų terminų lavina – jų ateina į mūsų gyvenimą lygiai tiek, kiek mums kasdien reikia“, – pabrėžia prof. A.Smetona ir priduria, kad terminai taip pat traukiasi iš vartosenos – kartu su iš gyvenimo besitraukiančiais daiktais.

Ne amžiaus skirtis

Prof. A.Smetona įsitikinęs: naujosios technologijos keičia mūsų kalbos žodyną tiek, kiek jos sugeba prasiskverbti į mūsų gyvenimą, tačiau santykis su šiomis technologijomis – kiekvieno individualus.

„Yra žmonių, kurie nė žingsnio nežengia be kompiuterio, planšetės, telefono, neatsijungia nė minutei nuo interneto, neišlenda iš socialinių tinklų, visą gyvenimo informaciją semiasi iš jų, bendrauja per juos. Tačiau yra žmonių, kurie mobilųjį telefoną įsigijo tik spaudžiami aplinkos, naudojasi juo kaip paprastu, neišnaudoja nė 1 proc. jo galimybių, nekenčia socialinių tinklų, net nežino, ko galima pasisemti iš jų, o jau apie elektroninę knygą neverta nė užsiminti – tikra tik spaustuvės dažais kvepianti!“ – pabrėžia profesorius.

Anot jo, natūralu, kad tokių žmonių žodynas, susijęs su naujosiomis technologijomis, bus skirtingas. Tie, kurie jomis naudojasi intensyviai, savo žodyne turės visų jų pavadinimus, o tie, kurie nesinaudoja, – nė nežinos, ką tai reiškia. Taigi, bus ir pokalbio temų, kuriomis kalbėdami vieni su kitais nesusišnekės.

Tačiau prof. A.Smetona atkreipia dėmesį į tai, kad skirtis tarp vienų ir kitų nėra amžiaus skirtis: „Pažįstų bobulių, kurios ir technologinį jaunikaitį suriestų į ožio ragą, pažįstu jaunuolių – net studentų, kuriems nesugebu išaiškinti prisijungimo prie jiems nežinomos platformos subtilumų. Žodžiu, pasiklydimo tikimybė nedidelė: paprastai pirmiau ateina dalykai, kuriais naudojamės, ir tik paskui žodžiai, o ne atvirkščiai. Tai iš esmės niekuo nesiskiria nuo šimtus tūkstančių metų trukusios žmogaus ir technologijų pažangos ir jų ėjimo greta. Gal tik sparta ir kiekis truputį pakito: ne taip seniai koks nors esminis technologinis pokytis įvykdavo per kelias ar keliolika žmonių kartų, dabar tai gali nutikti tris kartus per vieno žmogaus gyvenimą. Iš čia kartais ir nesusikalbėjimas. Tačiau, kaip sakiau, ne seno ir jauno, o tarp to, kuris įvaldė naująsias technologijas, ir to, kuris jų vengia dėl vienų ar kitų priežasčių.“

A. Smetona: paprastai pirmiau ateina dalykai, kuriais naudojamės, ir tik paskui žodžiai, o ne atvirkščiai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nebūtinai naujas žodis

Jau seniai kasdienėje kalboje galima išgirsti tokių posakių, kaip „baik skrolinti, eime pasidaryti selfį ir paveipinti“. Technologijos keičia ir žalingų įpročių žodyną – žmonės jau ne rūko, o „garina“, „kaitina“.

Nauja technologija, nauji ir pavadinimai, sako prof. A.Smetona. „Juk į elektronines cigaretes įpilamas skystis ir staigiai pakaitinamas – jis garuoja. Todėl ir atitinkami tikslūs veiksmų pavadinimai randasi: „garina“ ir „kaitina“. Juk ir paprastų cigarečių ar pypkės (tabako) rūkymas tiksliau pavadinamas: „traukti dūmą“, „smardinti“, „kūrenti ugnelę panosėje“. Taigi, bendras žalingo įpročio pavadinimas – „rūkymas“, o toliau – veiksmo konkretinimas ar metaforizacija, duodanti dalinę sinonimiją. Taigi, vargu ar čia kas nors kaip nors atsiskirs ir išsirutulios. Juk kaip seniai turime arklio pavadinimą kaip apibendrinantį, bet niekas nepainioja žirgo su kuinu, nors abu jie arkliai“, – aiškina kalbininkas.

Tačiau jis sutinka, kad atsiradus naujai lyg ir to paties dalyko technologijai gali pasikeisti ir jo pavadinimas. Profesorius pateikia pavyzdį: „Antai, rato konstrukcija pasikeitė ypač smarkiai („vežimo ratas“ ir „lietnykas“), bet pavadinimas liko tas pats. O štai „pasostės“ konstrukcijai pasikeitus, pakeitėme ir pavadinimą į „sėdynę“. Kita vertus, rūkymas man priminė dar vieną ryškų technologinį pokytį – mėsos rūkymą. Nuo seno žinome, kad mėsos rūkymas susijęs su medienos deginimu, smilkymu, rūkimu. Parduotuvių lentynos pilnos rūkytų mėsos gaminių, bet ar matėte virš šiuolaikinių mėsos perdirbimo įmonių dūmelį rūkstant?“

Taigi, pasak profesoriaus, technologijos pokytis nebūtinai reikalauja naujo žodžio. Dažniau naujo žodžio reikalauja apskritai nebuvę dalykai, nors dažnai stengiamasi senuosius pritaikyti. „Žodžiu, jei daiktas (šiuo atveju žodis) geras, nėra ko be reikalo jo mėtyti – sena lietuviška išmintis“, – sako jis.

Prekės ženklo mirtis

Naujų produktų ir technologijų atsiradimas ne tik keičia įprotį, pereinant prie naujų gaminių, bet atsiranda ir kokybinių pokyčių. Kaip ir pasaulio politikų planai sukurti „bedūmę ateitį“, „šalį be cigarečių dūmų“. Po tuo slypi siekis – mažinti rūkymą, mažinti cigarečių vartojimą, to pasekmė – dūmai ir visi su tuo susiję toksiniai dalykai. Klausimas, ar kalba spėja paskui reiškinius ir naujų terminų gausybę.

„Aišku, kad kalba ne visada spėja su kintančia tikrove, – kaipmat atsako prof. A.Smetona. – Tiksliau: pirma keičiasi tikrovė, tada mes jau įvardijame ją pasikeitusią. Tokiu atveju tikrai kalba ne visada spėja. O kur dar kodifikavimas? Pažiūrėkite „Naujažodžių duomenyną“ Lietuvių kalbos instituto svetainėje – ten tiesiog milžiniškas sąrašas naujai atsiradusių, bet dar nekodifikuotų žodžių. Antai, vienu metu labai staigiai į mūsų gyvenimą įsiveržė kompiuterio išvesties įrenginys „printeris“. Prireikė dvidešimties metų, kad pradėtume masiškai vartoti „spausdintuvą“. Tas pats nutiko „sauskelnėms“, kurios iš pradžių buvo „pampersai“. Taigi, jei kalbame apie elektroninių cigarečių rūkymą ir šio proceso pavadinimus, vertinimo logika ta pati: „veipinti“ – niekam tikęs skolinys, greičiausiai neigiamai kodifikuotas todėl, kad esama puikių lietuviškų jo pakaitalų – „garinti“ ir „kaitinti“, kurie gali būti vartojami greta bendresnės reikšmės „rūkyti“.

Patirtis rodo, kad kai kurie prekių ženklai tampa visos prekių kategorijos bendriniu žodžiu, kaip jau profesoriaus minėti „pampersai“ ar „kseroksas“. Dabar tokiu pavyzdžiu galbūt galėtų tapti tabako kaitinimo sistema IQOS, interneto televizija ir „Netflix“.

Kalbininkas sako, kad tokie precedentai yra prekių ženklų ir reklamos teorijoje žinomas reiškinys, tačiau, anot jo, prekės ženklo virtimas bendriniu žodžiu yra to prekės ženklo mirtis.

„Visi į jį sukišti pinigai – kaip į balą. Todėl net atsiranda prekių ženklų savininkų, kurie grasina teisminiu persekiojimu žodynininkams, mėginantiems žodinį prekės ženklą įtraukti į bendruosius žodynus. Na įsivaizduokite, staiga „džipas” tampa visureigio sinonimu arba net pakaitalu: tada bet kokią nevykusią keturiais ratais varomą parketinę pigieną reklamuojame kaip džipą ir iš karto torpeduojame ir kompromituojame tikrąjį prekės ženklą „Jeep“, kartu klaidindami pirkėją“, – iliustruoja prof. A.Smetona

Deja, su ypač populiariais arba ypač kokybiškais prekių ženklais taip nutinka dažnai. „Pavyzdžiui, visuose lietuviškuose žodynuose rasime „parkerį“, todėl šiandien prie bet kokio nekokybiško terlaus rašiklio už vieną eurą puikuojasi išdidus užrašas „parkeris“, nors jis nieko bendro neturi ir negali turėti su prestižiniais „Parker“ rašikliais. Taip lietuviškuose žodynuose yra nutikę su brauningu, kokakola…“, – toliau vardija kalbininkas.

Žodis ir psichologija

Prof. A.Smetona sako, kad žodžio įtaka žmogaus pasirinkimams yra reikšminga. Ypač tai svarbu, kai prekės ženklas peržengia valstybės ribas, tampa tarptautinis. „Juk tai, kas vienoje kalboje nieko nereiškia arba nieko blogo nereiškia, kita kalba gali būti tiesiog keiksmažodis arba šiaip nepriimtinas dėl įvairiausių priežasčių. Taip nutiko rusiško automobilio prekės ženklui „Žiguli“ – užsienyje teko pakeisti į „Lada“. Arba „Opel“ markės automobiliai Jungtinėje Karalystėje pardavinėjami „Vauxholl“ pavadinimu“, – primena jis.

Psichologas, koučingo ir neurolingvistinio programavimo (NLP) specialistas Vitoldas Masalskis sako, kad žodis išskirtinai veikia mūsų psichologiją. „Žmogaus sprendimams įtaką gali daryti du momentai: pats faktas – ką pamačiau, ką pajaučiau, kuo įsitikinau arba vadinamoji pirmoji signalinė sistema. Veikia ir antroji signalinė sistema: ne tai, ką aš pats pamačiau, ką pajaučiau, kuo įsitikinau, bet ką man kažkas pasakė apie tai. Nors sako, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, bet jeigu žmogus, kuris pateikia informaciją, yra autoritetas, antroji signalinė sistema gali netgi paveikti mano patirtį. Jeigu žmogaus patyrimas byloja vieną, o autoriteto žodžiai – kitą, žmogus gali linkti link autoriteto“, – teigia V. Masalskis.

V. Masalskis: kuri pozicija labiau palies žmogų, priklauso nuo paties žmogaus – vienam paveikti užtenka mažiau informacijos, kitam reikia daugiau įrodymų, kad galėtų priimti naujus sprendimus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tai, kaip mes pavadinsime reiškinius ar dalykus, lemia pasirinkimus. „Net automobilių pramonėje sugaištama labai daug laiko ir energijos, kad būtų parinktas tinkamas, gerai skambantis pavadinimas, kuris skirtingose šalyse, dėl kalbinių ir kultūrinių skirtumų neturėtų neigiamų konotacijų“, – iš esmės prof. A.Smetonai antrina psichologas.

V.Masalskis pateikia dar vieną pavyzdį, kuris patvirtina, kad lingvistika žmogaus psichologijoje labai svarbi: „Darbuotojų organizacijų motyvacijos teorija teigia, kad kai tik darbe žmonės į darbą pradeda žiūrėti kaip į žaidimą, darbo našumas ir efektyvumas gerokai ūgteli. Jei aš į tai žiūriu kaip į žaidimą, o ne kaip į darbą, aš atsipalaiduoju, manyje įsjungia vidinis vaikas ir galiu ta veikla užsiimti nesustodamas.“

„Operavimas prasmėmis lemia labai daug. Dar vienas pavyzdys – karas Ukrainoje, kuris daugiausia yra net ne technologinis karas, bet, manau, iš esmės propagandinis, ideologinis karas. Kurioje pusėje informacija bus stipresnė, tai nemažai prisidės prie vienos ar kitos pusės pergalės“, – priduria psichologas.

Etikečių atsikratyti – sunku

Kalbant apie žalingus įpročius, svarbų vaidmenį vaidina etiketės. Moksliniai duomenys rodo, kad pagrindinė su rūkymu susijusių ligų priežastis yra didelis kenksmingų cheminių medžiagų kiekis dūmuose, susidarančiuose deginant tabaką, o įvairios elektroninės garinimo ar tabako kaitinimo sistemos šių toksinių medžiagų išskiria vidutiniškai 90 proc. mažesnį kiekį nei cigaretės. Tačiau daugybė visuomenės apklausų rodo, kad žmonių įsitikinimas, kad esą žudo pats nikotinas, o ne cigarečių dūmuose išsiskiriančios medžiagos, yra itin gilus.

Kovoti su nusistovėjusiomis etiketėmis – nelengva. Pasak V.Masalskio, reikia suprasti, kad žmogų pasiekia ir nusistovėjusių sveikai gyvensenai atstovaujančių asmenų pozicija, ir tų įmonių, kurios suinteresuotos siųsti visai kitą žinutę, pozicija. „Kuri pozicija labiau palies žmogų, priklauso nuo paties žmogaus – vienam paveikti užtenka mažiau informacijos, kitam reikia daugiau įrodymų, kad priimtų naujus sprendimus“, – sako jis.

„Kalbant apie rūkymą, vyresni žmonės rečiau renkasi naujus prietaisus nei jaunesni, kadangi vyresni žmonės jau turi susiformavusią priklausomybę. Vadinasi, juos sunkiai paperka argumentai apie mažiau kenksmingas alternatyvas. Jaunimas galimai neturi su kuo palyginti, jie neturi požiūrio į klasikines cigaretes, todėl jiems naujas pasirinkimas tampa paprastesnis“, – teigia V.Masalskis.

Etiketė psichologine prasme yra tam tikrų reiškinių ir konkrečių dalykų apibendrinimas. Pasak psichologo, šis žmogaus evoliucijos eigoje susiformavęs mechanizmas yra naudingas, jis padeda išlikti efektyviems aplinkoje, bet, kita vertus, kaip ir bet koks mechanizmas, jis turi ir savo trūkumų. „Žmogus su žmogumi, sakoma, pirmas 30 sekundžių bendrauja kaip su autentiška asmenybe, vėliau bendraujame ne su žmogumi, o su etikete, kurią tam žmogui per tas 30 sekundžių priklijavome“, – dalijasi V. Masalskis.

„Jei priklijavome teisingą etiketę – viskas gerai, mūsų elgesys bus adekvatus, bet jeigu priklijuojame klaidingą etiketę – mūsų elgesys nebus adekvatus“, – priduria psichologas.

Sėkmės istorija

Grįždamas prie kalbos ir rinkodaros, prof. A.Smetona prekės ženklų kūrėjų pastangas sugalvoti naują pavadinimą ar logotipą, kuris iškart užkariautų dėmesį ir priverstų užsimanyti produkto, vertina teigiamai, tačiau pabrėžia, kad patrauklių ir populiarių prekės ženklų sukūrimas yra sudėtingas ir brangus darbas, todėl nėra dažnas atvejis.

Jis yra pastebėjęs ir atvejų, kai, norėdami sukurti išskirtinumą, rinkodaros srities atstovai perlenkia lazdą. „Perlenkta, manau, „keulė rūkė“, „pravalas“, „daktaras desertas“... Čia perlenkimai tik su išlyga – jei kaip nors kenkia vartotojui, tam yra vartotojų gynimo organizacijos, o jei nekenkia, bet vartotojas renkasi, – ką gi, čia laisva rinka“, – sako kalbininkas.

„Prisiminiau ir vieną lietuvišką sėkmės istoriją: prieš kokius penkerius ar šešerius metus atsirado naujas produktas „Vaškainis“ – maisto vyniojimo drobelė. Nežinau, ar prekės ženklas užregistruotas, ir nežinau, ar kokių ilgalaikių tikslų siekia idėjos autoriai, bet kaip žodinis prekės ženklas tiesiog idealus: ir lietuviškas naujadaras, ir skambus, ir taisyklingas, ir tikslus, ir suprantamas... Žodžiu, manau, ekologiškas turinys puikiai suderėjo su žodine forma. Beje, idėjos autoriai rašo didžiąja raide – tai tikro prekės ženklo požymis, bet kaip vykusį naujadarą, manau, netruks įrašyti į bendruosius žodynus, o tada prekės ženklui amen. Rinkodaros specialistai pataria kartu su nauju prekės ženklu sukurti ir bendrinį prekės pavadinimą, pavyzdžiui, vaškinė drobelė „Vaškainis“ – tada sumažėja tikimybė prekės ženklui virsti bendriniu žodžiu“, – tęsia jis.

Prof. A.Smetona nemano, kad neaiškus naujas pavadinimas ar terminas gali daryti įtaką technologijos populiarėjimui. „Girdėjau tokių pasamprotavimų, bet jie kyla iš terminologijos neišmanymo. Antai, kiek buvo burbuliuojama prieš „tinkinti“ (angl. „customize“). Terminas neturi būti aiškus bet kuriam neišprusėliui, o kartais jis gali paviršutiniškai net klaidinti (pavyzdžiui, „kurvimetras“, „krušeklis“, „krušti grūdai“)“, – sako jis.

„Aišku, niekas nedraudžia prisidaryti žargoniškų, neva suprantamesnių, pavadinimų, bet tai yra saviveikla. Specialistai nėra įpareigoti galvoti, ar mums bus suprantama, ar ne, nors kai kurie iš jų galvoja. Todėl ir turime kartais visiems priimtinus terminus, o kartais tokius, prieš kuriuos purkštaujame“, – pripažįsta kalbininkas.

Neužtenka ir 100-mečio

Sunku pasakyti, kas labiausiai lemia, kad naujas pavadinimas ar terminas prigis kalboje. Prof. A.Smetona sako, kad logika remtis čia sunku. „Mano patirtis rodo, kad puikus, taisyklingas, suprantamas terminas gali būti atmestas, o nei šioks, nei toks – priimtas. Tačiau tai individualūs atvejai. Štai kasdien vartojami su kompiuteriais ar išmaniaisiais telefonais susiję terminai“, – teigia jis.

Įvairios aplinkybės ir vartojimo praktikos veikia kalbą ir žodyną. To pavyzdžiu galėtų būti mobilusis, išmanusis ir laidinis telefonai. Kartais ginčijamasi, ar šiandien vis dar reikia tiek telefono variantų kalboje, bet profesorius laikosi aiškios nuomonės.

„Telefonas – XIX a. išradimas. Nuo 1888 m. jau veikė Klaipėdoje, o nuo 1896-ųjų – Vilniuje. Iš pradžių jis buvo laidinis. Mobilusis telefonas pasirodė nuo XX a. vidurio. Laidinis telefonas niekur neišnyko ir iki šių dienų. Jis, aišku, patobulintas, jam pritaikytos interneto technologijos, bet vis tiek įstaigose dar pilna laidinių telefonų. Taigi, jei jums 20 ar 25-eri metai ir savo gyvenime jokio kito telefono nematėte, jums natūraliai kyla toks klausimas. Tačiau aš, pusę gyvenimo matęs, kaip funkcionuoja greta ir laidiniai, ir mobilieji telefonai, negaliu sutikti, kad nereikia skirti laidinio ir mobiliojo ar išmaniojo telefono“, – sako prof. A.Smetona.

„Čia kaip su tuo „arkliu“ (telefonu) – tai bendriausias žodis, bet esant reikalui atskiriame „žirgą“ (mobilųjį telefoną) nuo „kuino“ (laidinio telefono). Beje, tarp išmaniojo ir mobiliojo telefonų irgi yra loginė skirtis: visi išmanieji telefonai yra mobilieji, bet ne visi mobilieji yra išmanieji. „Išmanusis telefonas“ (angl. „smartphone“) yra „mobilusis telefonas“ (angl. „mobile phone“) su operacine sistema, leidžiančia derinti telefono ir kompiuterio savybes. Taigi, visi terminai būtini, nes tokia dalykų padėtis“, – tikina kalbininkas.

Dėkingas už reklamą

Kalbininkas į tokias legendas kaip „vielabraukis“ vietoj troleibuso arba „spirdžius“ vietoj futbolininko žiūri linksmai ir teigiamai – kaip ir visuomenė.

„Anekdotus liaudis kuria apie linksmus, išradingus, gal kiek gyvenime požioplius, bet gerbiamus ir mylimus kalbininkus. Apie nemylimus ir neįdomius nekurtų. O kai atsiduriu „Dviračio žinių“ personažo vietoje – apskritai esu dėkingas už reklamą. Tiesa, Algio Ramanausko kuriami kalbajobai man atrodo gal kiek per šlykštu, per žiauru ir, svarbiausia – per daug neteisinga. Tačiau, nieko čia nepadarysi – kūrybos laisvė. Gal gerbiamasis Algis blogai pažįsta kalbininkus, o gal kokia Rugilė jaunystėje atstūmė... Ką čia žinosi“, – ironijos gaidelė girdėti profesoriaus balse.

Tačiau linksmų dalykų įsitraukus į terminų kūrimo procesą tarp lietuvių kalbininkų pasitaiko retai, kadangi jie, pasak prof. A.Smetonos, į savo darbą žiūri iš tiesų rimtai.

„Terminų stengiamės nekurti, bet, jei reikia, įvertiname specialistų sukurtus arba jiems patariame. Antai, dūzges Kalbos komisija vienu balsu atmetė, ir tik tada, kai tauta pradėjo plačiai vartoti, nusileido ir įrašė kaip variantą greta povakario ir pratęstuvių“, – primena vienas garsiausių Lietuvos kalbininkų.