Žydintis vanduo – klimato kaita ar žmogaus veiklos pasekmė?

– Gal galėtumėte paaiškinti, kas iš tiesų yra vandens žydėjimas ir kas vyksta tuo metu, kai vanduo pradeda žydėti vandens telkinyje?

– Vandens žydėjimas yra labai intensyvus dumblių arba melsvabakterių dauginimasis vandens telkinyje. Jis mūsų klimato juostoje dažniausiai vyksta vasarą, kai oro temperatūra pakankamai aukšta ir būna daug saulės. Tai yra du pagrindiniai veiksniai, kurie skatina melsvabakterių arba dumblių vystymąsi. Kai jų prisidaro labai daug, šį reiškinį vadiname vandens žydėjimu. Vandens žydėjimas pats savaime yra eutrofikacijos pasekmė. Eutrofikacija – tai reiškinys, kai į vandens telkinį patenka labai daug maistinių medžiagų, taip sudarant palankias sąlygas dumblių ir melsvabakterių vystymuisi bei žydėjimui ežeruose, jūrose ir kituose vandens telkiniuose.

– Ar Lietuvoje yra telkinių, kurie ypač linkę žydėti?

– Turbūt ryškiausi pavyzdžiai būtų Kuršių marios ir Baltijos jūra. Tačiau daugiau ar mažiau įvairūs Lietuvos ežerai vasaromis taip pat žydi. Skirtumas tik tas, kad vienuose telkiniuose vyrauja vienos rūšys, kituose – kitos. Bet apskritai tai yra pakankamai dažnas reiškinys.

– Ar galima prognozuoti, kada tas žydėjimas prasidės?

– Galima, nors su tam tikra paklaida. Mes žinome, kokios yra palankios sąlygos, dėl kurių gali vystytis arba atsirasti žydėjimai. Todėl galime numatyti, kad jie atsiras. Tačiau yra vadinamųjų trumpalaikių svyravimų, kurie kiekvienais metais skiriasi. Pavyzdžiui, nors prognozuojame karštą vasaros dieną, tačiau stiprios liūtys ar audros, kaip buvo praėjusią savaitę, nėra palankios žydėjimams. Todėl kartais jie gali ir neatsirasti, nors buvo tikėtasi, kad turėtų.

– Kiek klimato kaita lemia vandens žydėjimą?

– Turite omenyje temperatūros didėjimą?

– Turiu omenyje visą klimato kaitą.

– Klimato kaita yra labai kompleksinis reiškinys. Dažniausiai žmonės, kalbėdami apie klimato kaitą, turi omenyje oro ar vandens paviršiaus temperatūros didėjimą. Tačiau ji taip pat susijusi su kritulių kiekio pokyčiais ir ekstremaliais orų reiškiniais, pavyzdžiui, intensyvesnėmis audromis ar liūtimis. Visi šie veiksniai sudaro labai sudėtingą sistemą. Iki galo tiksliai dar nežinome, kaip klimato kaita veikia melsvabakteres ir jų žydėjimą. Bendra tendencija, arba didžiosios dalies mokslininkų nuomonė, yra tokia, kad klimato kaita turėtų skatinti melsvabakterių žydėjimą. Iš ilgalaikių duomenų matome, kad laikotarpis, kai melsvabakterės arba dumbliai žydi, ilgėja. Taip pat didėja plotai ežeruose ir jūrose, kuriuose šis reiškinys pasireiškia. Todėl galime manyti, kad ilgainiui žydėjimas stiprėja.

– O kiek vandens žydėjimą lemia žmogaus veikla?

– Žmogaus veikla daugiausia pasireiškia per nuotekų patekimą į vandens telkinius ir per žemdirbystę. Tręšdami laukus dažnai naudojame daugiau trąšų, negu iš tikrųjų reikia augalams. Dalis jų lieka dirvožemyje, o vėliau su lietaus vandeniu patenka į upes ir galiausiai yra nuplaunamos į Kuršių marias arba ežerus. Urbanizuotose vietovėse nuotekų valymas taip pat yra vienas iš svarbių veiksnių, darančių įtaką vandens žydėjimui. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tiek Lietuvoje, tiek daugelyje mūsų regiono šalių miestų nuotekų tvarkymas yra pakankamai gerai sutvarkytas, todėl šiuo metu tai nebėra pagrindinis taršos šaltinis. Pagrindiniu maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, patekimo į vandens telkinius šaltiniu išlieka žemės ūkis. Būtent šios medžiagos skatina vandens žydėjimą.

– O pats vandens žydėjimas Lietuvoje – ar tai labai opi problema, ar situacija yra kontroliuojama?

– Didžiausia problema yra ne pats faktas, kad vandens telkiniai žydi. Tyrimai rodo, kad žydėjimai vyko ir anksčiau, dar tais laikais, kai nei žemės ūkis, nei miestai nebuvo taip išsivystę. Pagrindinė problema ta, kad dėl žmogaus veiklos vandens žydėjimas dabar yra gerokai intensyvesnis ir trunka ilgiau. Dėl to jo pasekmės tampa sunkesnės.

– Ar yra atliekami kokie nors tyrimai ir prognozės dėl ateities? Ko galima tikėtis dėl vandens žydėjimo – situacija gerės ar blogės? Ar žmonėms reikėtų keisti savo veiklą, ypač žemdirbystės ir nuotekų tvarkymo srityse?

– Šiuo metu situacija vis dar nėra gera. Tačiau matome, kad dedamos pastangos mažinti maistinių medžiagų patekimą į vandens telkinius. Žinome, kad prireiks laiko, kol bus juntamas teigiamas šių priemonių poveikis. Todėl galima tikėtis, kad dabar dedamos pastangos duos teigiamų rezultatų, tačiau jų poveikis pasireikš ne iš karto – tam dar reikės šiek tiek laiko.

– Kokios taršos rūšys, be nuotekų, labiausiai prisideda prie vandens žydėjimo?

– Be nuotekų ir žemės ūkio veiklos, visų kitų taršos šaltinių indėlis yra šiek tiek mažesnis. Tai gali būti vietiniai taršos šaltiniai, pavyzdžiui, pavieniai ūkiai netoli vandens telkinių, kurie nėra tinkamai susitvarkę nuotekų sistemų. Taip pat, kalbant apie Baltijos jūrą, vienas iš taršos šaltinių yra laivyba. Bendrame kontekste, jeigu gerai pamenu, laivyba sudaro apie 10–12 proc. azoto ir fosforo, patenkančių į Baltijos jūrą.

– Ar Lietuvoje taršos kontrolė yra pakankama? Juk imamasi įvairių kontrolės priemonių?

– Turbūt pagrindinis žingsnis, kurio buvo imtasi, buvo nuotekų valymo gerinimas ir didesnis atsakingumas naudojant trąšas žemės ūkyje. Šios priemonės, kurių ėmėmės, duoda rezultatų. Rodikliai rodo, kad azoto ir fosforo patekimas į marias per Nemuną jau ne vienus metus mažėja, o jų lygis atitinka tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos esame prisiėmę. Šiuo požiūriu viskas yra gerai, tačiau to dar nepakanka, kad pamatytume ryškų teigiamą efektą. Ėmėmės nemažai gerų priemonių, tačiau kitas dalykas yra stebėsena. Ji dar nėra pakankamai išvystyta. Mes taikome priemones, bet dar neturime pakankamai duomenų įsitikinti, ar jos iš tiesų yra veiksmingos. Monitoringo programos ne visada apima visus galimus rodiklius, kurie galėtų atspindėti teigiamus arba neigiamus ekosistemų pokyčius dėl priemonių, kurių ėmėmės.

– Kaip vandens žydėjimas veikia žuvis ir visą gyvybę po vandeniu? Ar žuvys miršta?

– Čia reikėtų išskirti, kad po vandeniu egzistuoja labai daug skirtingų gyvybės formų. Žuvys yra tik viena visos tos biologinės įvairovės dalis. Poveikis žuvims paprastai laikomas neigiamu. Pirmiausia todėl, kad dumbliai ir melsvabakterės nėra tinkamas maisto šaltinis žuvims. Kai kurios rūšys taip pat gamina toksinus. Toksiškos melsvabakterės gali kenkti žuvų sveikatai – dėl jų žuvys gali gaišti, gali sutrikti jų dauginimasis, jos atsiveda mažiau ir silpnesnių jauniklių. Viena iš pagrindinių vandens žydėjimo pasekmių yra deguonies trūkumas vandenyje. Žuvys, kurios aktyviai juda, paprastai pasitraukia ten, kur deguonies daugiau, kad galėtų išgyventi. Dėl to sumažėja jų buveinės, kuriose jos gyvena ir veisiasi. Jeigu tose vietose būna įrengtos nerštavietės, o deguonies nebelieka, sutrinka ir visas žuvų dauginimasis. Tai turbūt pagrindiniai būdai, kaip melsvabakterių žydėjimas gali paveikti žuvis.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra kokių nors specifinių žuvų rūšių, kurias tai veikia labiausiai? Ar visos paveikiamos vienodai?

– Ne, žinoma, skirtingos žuvų rūšys paveikiamos nevienodai. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kurios labiau, o kurios mažiau, tačiau iš esmės labai daug priklauso nuo žydėjimo intensyvumo, nuo to, kokios rūšys žydi, kokias medžiagas jos gamina, taip pat nuo pačių žuvų – jų rūšies, imuniteto ir amžiaus. Manoma, kad jaunikliai yra šiek tiek jautresni šiam poveikiui negu suaugusios žuvys.

– O kaip kita povandeninė įvairovė kovoja su tuo vandens žydėjimu?

– Kita povandeninė įvairovė – zooplanktonas, kitos dumblių rūšys, kitos melsvabakterių rūšys ar bakterijos – turbūt nekovoja su tuo, o stengiasi prisitaikyti. Jeigu jau vyksta žydėjimas, tai reiškia, kad konkurencinė kova tarp dumblių ir melsvabakterių jau yra pasibaigusi ir vienintelis kelias, kuris lieka kitoms rūšims, yra prisitaikyti ir išgyventi. Žvelgiant iš ekologinės pusės, melsvabakterės, vykdydamos fotosintezę, naudodamos vandenį ir saulės energiją, pagamina cukrų bei daug organinių medžiagų. Dalis šių medžiagų patenka į aplinką ir tampa maistu kitiems mikroorganizmams. Todėl mūsų, žmonių, požiūriu žydėjimas turi neigiamą prasmę, nes, kaip jau minėjau, jis kenkia žuvims, blogina poilsio sąlygas dėl nemalonaus kvapo ir gali būti pavojingas dėl gaminamų toksinų. Tačiau kitoms bakterijoms ir kai kuriems dumbliams tai gali būti maisto šaltinis, nes melsvabakterės pagamina įvairių organinių medžiagų, kurias jie taip pat gali pasisavinti.Taigi, ekologiniu požiūriu tai turi ir tam tikrą teigiamą pusę kitiems mikroorganizmams.

– Paminėjote, kad žydintis vanduo kenkia žmonėms dėl nemalonaus kvapo. O ar jis gali pakenkti ir kitaip – gal net žmogaus sveikatai? Ar žmogui jis visiškai nekenksmingas?

– Vandens žydėjimas gali būti kenksmingas. Žinoma, ne visi žydėjimai, tačiau kai kurios rūšys gamina toksines medžiagas – vadinamuosius cianotoksinus. Jų yra kelios skirtingos kategorijos. Mūsų regione – ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje – turbūt pavojingiausi yra hepatotoksinai, kuriuos gamina rūšys, dažnai žydinčios šiuose vandens telkiniuose. Tai toksinai, kurie neigiamai veikia kepenų veiklą. Dėl to žmonės, ypač turintys sveikatos problemų, yra jautresni šiam poveikiui. Taip pat pavojus kyla ir naminiams gyvūnams. Nors tiksliai nežinome, kiek kasmet jų nukenčia ar nugaišta dėl vandens žydėjimo, žinome, kad tokių atvejų pasitaiko. Kiti toksinai gali sukelti įvairias odos reakcijas. Todėl einant maudytis reikėtų atkreipti dėmesį, ar vandens telkinyje nėra žydinčių dumblių, nes tai gali kelti pavojų.

– O kaip žmogui atpažinti, kada jau nereikėtų maudytis? Kaip atskirti tuos dumblius?

– Tam reikia turėti šiokių tokių žinių – taksonominių, algologinių. Taip pat reikia mikroskopo, nes šie organizmai yra gana maži, todėl juos reikia stebėti per mikroskopą. Monitoringą vykdančios institucijos arba mokslinių tyrimų įstaigos, ištyrusios vandens mėginius, gali nustatyti, kokios tai rūšys, ar jos potencialiai gamina toksinus, ar ne. Taip pat galima tiesiogiai išmatuoti toksinų kiekį vandenyje, tačiau tai gali padaryti tik atsakingos institucijos, kurios vėliau pateikia rekomendacijas. Paprastam žmogui tai įvertinti būtų sudėtinga, nebent jis turi tam reikalingų žinių ir patirties. Jeigu kyla įtarimų, kad vanduo žydi, ir abejojama, ar maudytis saugu, geriau į tą vandens telkinį nelipti.

– Ką dėl šios problemos turėtų daryti valstybė? Ką turėtų daryti ūkininkai, žemdirbiai ir visi kiti žmonės, užsiimantys panašia veikla? Ir ką apskritai kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti, kad ši problema bent iš dalies būtų sprendžiama?

– Kalbant apie valstybę, manau, kad jau dabar daroma nemažai – vien laikantis tarptautinių įsipareigojimų ir įvairių konvencijų. Kalbant apie ūkininkus, manau, kad supratimas, jog gamtoje viskas yra tarpusavyje susiję – tiek dirbami laukai, tiek vandens telkiniai, kuriuose vėliau maudomės ir leidžiame laiką, – taip pat didėja. Todėl mažesnis trąšų naudojimas ir mažesnis jų patekimas į vandens telkinius duoda teigiamų rezultatų. O kalbant apie visuomenę apskritai, sakyčiau, kad reikėtų daugiau informuotumo ir bendrų žinių apie vandens žydėjimą – kaip elgtis ir kam pranešti, jeigu matome, kad vanduo žydi. Kol kas neturime pakankamai plačios stebėsenos programos, kuri leistų operatyviai reaguoti į tokius atvejus ir imtis rekomendacinių priemonių. Pavyzdžiui, kitose šalyse prie vandens telkinių išstatomos informacinės lentelės su rekomendacijomis tam tikru metu nesimaudyti. Įgyvendinus tokias priemones, manau, po truputį būtume geriau informuoti ir žinotume, kada maudytis yra saugu, o kada – ne.